Sunkmetis ne vienam verslesniam lietuviui tapo tikru įkvėpimo šaltiniu ir paskata savo verslui kurti. Tarsi susitarę šiandien verslininkai savo idėjas įgyvendinti pradeda burdami tvirtą bendruomenę.
Itin daug smulkiųjų ėmėsi išskirtinių ir savotiškai unikalių maisto produktų gamybos. Tokių smulkiųjų verslų skiriamasis bruožas, kaip sako patys įkūrėjai, „dvasios turėjimas“. Su kiekvienu klientu jie pasikalba, rekomenduoja tinkamus priedus, dažnesnius atpažįsta iš veidų. Tai duoda vaisių: socialiniuose tinkluose kasdien gausėja gerbėjų, rekomendacijos dalijamos iš lūpų į lūpas, o kuriama produkcija tampa savotišku mados ženklu.
Mintį pakišo mama
Tokie – šiandien madingi ir daugeliui lietuvių šeimų itin reikalingi „Marmaluzi“ – lietuviško maisto vaikams ir kūdikiams gamintojai Rasa ir Rytis Godelaičiai. Mintis apie nuosavą verslą jiems kilo tuomet, kai aktyvų gyvenimo būdą propaguojantys giminaičiai augino atžalas. „Jie nuolat visur dalyvavo, skraidė oro balionu, tad pirktinės košelės buvo jų išsigelbėjimas. Tuo metu tiek Rasa, tiek aš turėjome kitus darbus ir apie verslą, juolab susijusį su kūdikių ir vaikų maistu, nė negalvojome“, – prisipažino R. Godelaitis. Tačiau sutuoktinės mamos mintis, kad reikėtų imtis maisto vaikams gamybos, porai įstrigo.
„Kai pradėjome domėtis, kas vyksta pasaulyje, Europoje, kai sužinojome, kad niekas to nebuvo bandęs nei Lietuvoje, nei Baltijos šalyse, ši idėja mums patiko dar labiau, – pasakojo verslininkas. – Kadangi ankstesnėse darbovietėse matėme ir dalyvavome verslo kūrimo ir olėtros procesuose, pamėginome savo patirtį ir žinias perkelti į savą verslą. Taip gimė „Marmaluzi.“ Ėmęsi verslo sutuoktiniai susidūrė su savotišku kuriozu: leidimas gaminti specialios paskirties maisto produktus, skirtus kūdikiams ir mažiems vaikams, nebuvo išduotas per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją ir netgi visose Baltijos šalyse.
Sujudino rinką
Godelaičių šeima neslepia: konkurentų šioje rinkoje daug. Tai jie pajuto savu kailiu. „Maždaug po 4 mėnesių, kai „Marmaluzi“ paleidome į gamybą, patekome į prekybos centrus, patekome į tarptautinius „Nilson“ duomenis kaip naujas gamintojas Baltijos šalyse ir Europoje, įvyko sujudimas. Susidūrėme su didelėmis tarptautinėmis kompanijomis, kurios rinkoje veikia dešimtmečius. Iki šiol tenka daug laiko skirti atsakymams į jų skundus“, – atviravo R. Godelaitis.
Verslininkai užsibrėžė pagaminti itin kokybišką lietuvišką produktą. „Daug laiko skyrėme bandymams, technologiniam gamybos procesui įgyvendinti nekaitinant itin aukštoje temperatūroje, kad išliktų kuo daugiau vitaminų bei maistinės, energinės vertės“, – pabrėžė šeima. Jie didžiuojasi: lietuviškieji „Marmaluzi“ kardinaliai skiriasi nuo užsienio gamintojų maisto tiek kvapu, tiek skoniu tiesiog kaip ką tik mamos paruošti. Kurti aukštos kokybės produktus ir išlaikyti dėmesį padeda ir tai, kad gaminama nedideliais kiekiais – 600–900 vienetų vienos siuntos metu.
Pirmaisiais ragautojais tapo, žinoma, artimųjų atžalos, o verslą beplėtojant pasaulį išvydęs poros sūnus Talis taip pat noriai valgo tėvų sukurtą „Marmaluzi“ maistą. Anot R. Godelaitienės, labiausiai jam patinka obuolių ir aviečių tyrelė.
Ketina plėstis
Per pirmuosius metus „Marmaluzi“ išsikovojo 5 proc. rinkos, kurios metinė apyvarta sudaro maždaug 15 mln. litų. „Paklausa stipriai auga, nes „Marmaluzi“ yra pirmasis ir vienintelis Lietuvoje gaminamas maistas kūdikiams ir mažiems vaikams, o vartotojai pirmiausia renkasi ir pasitiki lietuviška preke“, – aiškino verslininkai. Iš klientų jie girdi tik geriausius atsiliepimus. „Perku tris – vieną vaikui ir du sau“, – tenka išgirsti ir tokių pareiškimų“, – šypsojosi R. Godelaitis.
Per ateinančius metus ketinama „Marmaluzi“ asortimentą padidinti nuo 11 iki 30 naujų receptų, o apie būsimą paklausos didėjimą verslo kūrėjai sprendžia ir iš įsigaliojusių pakeitimų skiriant motinystės ir tėvystės pašalpas.
Verslu nevadina
Prieš dvejus metus įkurti „Tie kepėjai“ šiandien žinomi ne vienam. Daugelis seilę varvina žvalgydamiesi į keliančias apetitą nuotraukas socialiniame tinkle, interneto puslapyje, o tie, kurie jau ragavo kepyklos produkcijos, būtinai rekomenduoja „Tuos kepėjus“ kitiems. „Kai galvoje ėmė suktis mintys apie nuosavą veiklą, dar nebuvo aišku, kad ji bus susijusi su subtiliais kepiniais, – aiškino „Tų kepėjų“ įkūrėja Laura Donėlė. – Kalbėjomės apie vartojimo kultūrą, patys vis dažniau ėmėme ieškoti išskirtinių produktų. Pastebėjome, kad tas pats sūrio gabalėlis, kurį perkame iš jo gamintojo, ar duonos kepaliukas, apie kurio kepimą papasakoja pats kepėjas, vartojamas visai kitaip. Jis turi dvasią.“
Pradėjusi rašyti tinklaraštį apie maistą L. Donėlė suprato, kad ši veikla vis labiau ją traukia, ir galiausiai ėmėsi kepinių verslo. „Tik patys mes šios idėjos verslu nevadiname, tad ir verslininke savęs nelaikau“, – šypsojosi moteris. Sunkiausi buvo dveji metai – nuo 2008-ųjų iki 2010-ųjų, – kai pradedantiems verslininkams teko mesti viską, ką veikė iki šiol, ir imtis verslo. „Reikėjo sugalvoti, kaip viską mesti, iš ko gyventi, ką daryti, jei nepasiseks, kaip pateisinti studijoms sugaištą laiką“, – kilusius galvosūkius vardijo „Tų kepėjų“ iniciatorė.
Klientai tampa draugais
Ieškant idėjų, ką pasiūlyti rinkai, L. Donėlė su artimiausiais žmonėmis aplankė ne vieną veikiančią kepyklą, skaitė literatūrą, susijusią su maisto kultūra, sekė tinklaraščius, bendravo su gaminančiais žmonėmis ir viską, ką kepdavo, siūlė paragauti šeimai ir draugams. „Jie buvo pirmieji mūsų klientai. Ragaujant namuose ruoštų skanėstų, bendraujant po gabalėlį susidėliojo vizija, kaip viskas turėtų būti. Taip mes bendraujame šeimoje, taip mes ir savo gaminius kepame“, – paprastai aiškino L. Donėlė.
Moteris juokiasi, kad pirmasis sakinys, kuriuo ji bandė paaiškinti, kodėl imasi šio verslo, buvo apie tai, kad ši veikla turi kelti pasitenkinimą ir neturi būti streso šaltinis. Vis dėlto sunkesniais momentais tenka prie šio sakinio vis grįžti. Tačiau kol kas didelių maisto gamintojų pilnoje rinkoje „Tiems kepėjams“ užtenka vietos ir klientų. Beje, visi klientai yra tiesiog draugai. „Taip jau atsitinka. Arba pas mus užsuka mūsų draugai, arba užsukę jais tampa. Kitaip neįsivaizduojame“, – tikino ji.
Būtent draugiškumas ir pokalbiai yra „Tų kepėjų“ sėkmės garantas. „Gali sukurti puikų viešųjų ryšių projektą ar nusipirkti reklaminį plotą žurnale, tačiau kliento nenupirksi, – šypsojosi L. Donėlė. – Arba jis tiki tuo, ką mes darome, arba ne. Su savo klientais tenka daug bendrauti gyvai – jokių strategijų ar technologijų – tiesiog kalbamės.“
Laimingas atsitiktinumas
Dar viena naujiena lietuviškoje padangėje tapo „TUTU ledinukų“ atsiradimas. „TUTU ledinukų“ įkūrėjos Smiltė Bagdžiūnė ir Elvita Brazdylytė tikino, kad judviejų verslas gimė per laimingą atsitiktinumą. „Gyvename dizainerių ir architektų mekoje – loftuose, – pasakojo pradedančios verslininkės. – Be to, esame kūrybingos ir iniciatyvios. Praėjusiais metais, kai buvo organizuojamas kasmetinis „Dizaino savaitgalis“, panorome jame dalyvauti ir sugalvojome įkurti vietą, kur kiekvienas galėtų atsigerti naminės giros ar tiesiog paragauti įdomių formų naminių saldumynų.“
Idėja pasiteisino – „Dizaino savaitgalio“ lankytojai susidomėjo netradiciniais ledinukais ir juos noriai pirko. Tai, anot S. Bagdžiūnės ir E. Brazdylytės, tapo stimulu imtis verslo. Šiandien, prabėgus beveik metams, „TUTU ledinukai“ dar neturi atskiros parduotuvės, tačiau platinančių jų produkciją – ne vienas.
Visko mokosi pačios
Pirmieji „TUTU ledinukų“ klientai atsirado pardavinėjant produkciją vasaros festivaliuose, įvairiuose renginiuose. Gerbėjų bendruomenė susibūrė ir „Facebook“ tinkle, o žinią apie originalių naminių saldainių gamintojus aktyviai platina ir ištikimi ragautojai. „Lietuvoje pradėti verslą šioje srityje sunku, nes, pavyzdžiui, trūksta įvairių specialistų, tad tenka visko mokytis pačioms. Esame smulkios verslininkės, dirbame ekonomiškai, tačiau niekad netaupome geriems ingredientams“, – prisipažino „TUTU ledinukų“ įkūrėjos. Jos pabrėžė, kad kai tik gali, stengiasi pirkti lietuviškas saldainių sudėtines dalis.
Kuria naujus skonius
Šių naminių rankų darbo ledinukų kaina gerokai skiriasi nuo chemija prisotintos užsienio produkcijos, tačiau, anot S. Bagdžiūnės ir E. Brazdylytės, daugybė žmonių supranta, iš ko susideda kokybiško produkto kaina. „Dovanojimo sau ar kitam dvasia, vaikystės prisiminimai ar malonūs netikėtumai yra priežastys, dėl kurių perkantieji „TUTU ledinukus“ nuolat šypsosi. Tai mums geriausias atlygis“, – neslėpė pradedančios verslininkės.
Artėjant pirmųjų veiklos metų sukakčiai „TUTU ledinukų“ autorės atskleidė, kad rengiasi plėtrai ir naujų skonių pristatymui. „Jau balandį bus galima paragauti ypatingų ledinukų „Juodieji serbentai“ ir „Kava su druska“, o kai gegužę švęsime pirmą gimtadienį, visų lauks dar vienas siurprizas“, – žadėjo verslininkės. Anot jų, tai, kad „TUTU ledinukai“ buria draugišką ir linksmą ragautojų bendruomenę, nieko keisto: „Tokie dalykai vyksta natūraliai. Mes turime daug draugų, esame aktyvios, mylime gyvenimą, o ledinukai tapo neatsiejama mūsų asmenybių ir gyvenimo dalimi. Žmonės tai jaučia.“
FAKTAI:
Per mėnesį „Marmaluzi“ pagamina iki 20 tūkst. tyrelių indelių, per dieną – nuo 800 iki 2,5 tūkst. vienetų.
Nuo 2011 m. sausio iki lapkričio „Marmaluzi“ maisto kūdikiams ir mažiems vaikams buvo parduota už 350 tūkst. litų.
Idėja apie „Tuos kepėjus“ gimė 2008 m., o oficialiai verslas įkurtas 2010-aisiais.
„TUTU ledinukai“ įkurti 2011 m. gegužę, šiemet šis verslas minės vienų metų gimtadienį.
„TUTU ledinukas“ kainuoja nuo 5 litų.
