Jungtinių Tautų (JTO) skaičiavimais, mūsų planeta jau turėjo pasiekti 7 milijardų žmonių populiaciją. Kaip dažniausiai būna tokių lūžinių įvykių metu, šia proga vėlgi buvo surengta nemažai konferencijų, susitikimų, paskaitų bei išleista įvairių analitinių straipsnių. JTO prognozuoja, jog iki 2050 metų žmonijos populiacija pasieks 9,3 milijardų gyventojų ribą, o šio šimtmečio pabaigoje peržengs ir 10 milijardų žymą. Šią temą nagrinėja Sanjeevas Sanyalis.
Visgi tokios prognozės nepakankamai atsižvelgia į visas demografinės kaitos tendencijas. Tad ateityje galime tikėtis ne dažnai pabrėžiamo didelio populiacijos prieaugio, o netgi atvirkštinio pokyčio – pernelyg lėto Žemės gyventojų skaičiaus augimo.
Daugumoje pasaulio valstybių gyventojų surašymai buvo atlikti praėjusiais metais. Ir gauti rezultatai rodo, jog daugelis valstybių susiduria su mažėjančio gyventojų skaičiaus problema. Nieko jau nebestebina, jog gimstamumo rodiklis išsivysčiusiose valstybėse yra itin žemas. Bet jis nepaliaujamai mažėja ir dar besivystančiuose kraštuose. Kinija, Brazilija ar Rusija jau susiduria su kartų kaitos problema – čia gimstamumas yra nebepakankamas, jog ilgainiui būtų išlaikytas dabartinis valstybių populiacijos dydis. Gimstamumo rodiklis smarkiai kritęs ir Indijoje. Taigi jau mažiau nei po dešimtmečio pasaulinis žmonijos vaisingumo rodiklis susilygins su rodikliu, būtinu užtikrinanti natūralią kartų kaitą. Tad apie kažkokį potencialų populiacijos prieaugį šiuo metu kalbėti net neverta – jį palaikyti gali tik išaugsianti žmogaus gyvenimo trukmė. Kita vertus, pati žmonijos savireprodukcijos galimybė ateityje atrodo labai miglota.
Demografai Bendruoju Vaisingumo Rodikliu (BVR) vadina vidurkinį įvertį, kuris parodo, kiek palikuonių per savo gyvenimą gali susilaukti viena moteris. Natūrali kartų kaita gali būti užtikrinta, jei šis rodiklis visame pasaulyje siekia bent 2,3. Išsivysčiusiuose kraštuose natūralus populiacijos reprodukavimas būtų užtikrintas ir su kiek mažesniu 2,1 rodikliu.
BVR daugumoje išsivysčiusių kraštų yra žymiai mažesnis nei pageidaujamas 2,1 rodiklis. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Japonijoje ir Vokietijoje, šis rodiklis siekia vos 1,4 kūdikio vienai moteriai. Visgi smarkiausias BVR kritimas fiksuojamas besivystančiose šalyse. Dar šeštajame dešimtmetyje Kinijoje ir Indijoje BVR buvo apie 6, tuo tarpu dabartinis Kinijos rodiklis tėra 1,8 kūdikio vienai moteriai. Savaime suprantama, tai yra tiesiog griežtos Kinijos „vieno vaiko“ politikos pasekmė. Kita vertus, Indijos BVR taip pat krito – dabar jis besiekia vos 2,6.
Dar vienu svarbiu veiksniu, sąlygosiančiu Indijos ir Kinijos populiacijos dinamiką, galima laikyti berniukų ir mergaičių populiacijos santykį. Pagal paskutiniųjų gyventojų surašymų duomenis, Kinijoje 100 kasmet gimstančių mergaičių vidutiniškai tenka 118,6 berniukai. Indijoje šis rodiklis taip pat netolygus – šimtui mergaičių tenka vidutiniškai 110 berniukų. Natūralus santykis šiuo atveju turėtų būti apie 105 berniukus šimtui mergaičių. Toks sąlyginis Kinijos ir Indijos nuokrypis nuo natūralaus berniukų ir mergaičių populiacijų santykio gali būti siejamas su kultūriniais šių valstybių sąlygiškumais – abejose valstybėse tėvai labiau nori ir tikisi susilaukti vyriškosios lyties palikuonių. Tokiu atveju netolimoje ateityje šios valstybės gali susidurti su natūraliu moterų stygiumi, kas reiškia, jog Kinija ir Indija neišvengs dar didesnių savo populiacijos reprodukavimo problemų.
Taigi jei atsižvelgtume ir į lyčių populiacijos disbalansą, pamatytume, jog Kinijoje Faktinis Vaisingumo Rodiklis (FVR) siekia vos 1,5, o Indijoje FVR yra apie 2,45. Akivaizdu, jog Kinija yra labai toli nuo to, jog sugebėtų išlaikyti natūralią kartų kaitą savo šalyje. Indijos rodiklis reiškia, kad ši šalis šiuo metu tiesiog palaikytų stabilų savo populiacijos dydį, bet apie potencialų prieaugį reikėtų pamiršti.
Pasaulinis FVR lygmuo šiuo metu yra apie 2,4. Tai reiškia, kad žmonijos populiacija vos sugeba užtikrinti savo natūralų atsinaujinimą. O dabartinės tendencijos rodo, kad ir tai tėra laikina stadija – tikėtina, kad jau šio dešimtmečio pabaigoje pasaulinis FVR nukris iki kritinės ribos ir žmonija realiai nebereprodukuos savęs. Bendras populiacijos augimas tokiu atveju bus palaikomas tik padidėjusios žmogaus gyvenimo trukmės veiksnio.
Tokia pasaulinės populiacijos dinamika turės keletą pasekmių. Kinai yra itin sparčiai senstanti visuomenė, o tai labai neigiamai atsilieps valstybės darbo rinkos struktūrai. Tikėtina, kad dirbančių žmonių populiacija Kinijoje tuoj susitrauks iki kritinės ribos. Griežtos Kinijos demografinės politikos performavimas galbūt ir galėtų būti išeitis, bet panašu, kad pataisyti padėtį gali būti išties sunku.
Per ateinantį dešimtmetį 15-49 metų amžiaus moterų skaičius Kinijoje nukris bent aštuoniais procentais. Dar kitą dešimtmetį ši tendencija pasieks dešimties procentų žymą. Ką tai reikš? Greičiausiai didžioji dalis Kinijos moterų populiacijos, kuri šiuo metu jau pakankamai neblogai integravosi į šalies darbo rinką, turės palikti šalies darbo sektorių ir susirūpinti savo palikuonių gimdymu ir priežiūra. Bent toks turėtų būti Kinijos demografinės politikos veiksmų planas. Ir net jeigu šį planą pavyktų įgyvendinti, Kinijai tektų sumokėti didelius darbo jėgos praradimo kaštus.
Kitos išsivysčiusios ar besivystančios šalys jau susiduria su panašia problema. Vokietija, Japonija ar Rusija jau išgyvena darbo jėgos nuosmukį šalies ūkyje. JAV išlieka viena iš nedaugelio valstybių, kur vis dar yra identifikuojamas santykinis darbo jėgos didėjimas. Už tai JAV gali padėkoti savo gana lanksčiai imigracijos politikai. Kita vertus, jau netrukus darbo jėgos migracija gali sumažėti – darbo jėgą eksportuojantys šaltiniai patys patiria gimstamumo rodiklių mažėjimą, o norėdami užtikrinti savo ekonomikų augimą, jie bus priversti riboti ir savo darbo jėgos nutekėjimą. Taigi daugelis pasaulio valstybių turėtų pradėti planuoti savo darbo rinkų reformavimą ar sugalvoti, kaip išlaikyti žmonių produktyvumą iki pat jų senatvės.
Indija yra vienintelė didžioji valstybė, kur dar bent ateinančius tris dešimtmečius galima tikėtis stabilaus darbo jėgos prieaugio. Galbūt tai šiek tiek sureguliuos ir bendrą pasaulinės darbo jėgos praradimo tendenciją. Kita vertus, Indijoje gimstamumo rodiklis taip pat mažėja, tad šalies populiacijos dydis, šimtmečio viduryje pasiekęs 1,55 milijardus gyventojų, stabilizuosis ir visos galimybės tolesnei plėtrai greičiausiai bus išsemtos.
Atsižvelgiant į tokias tendencijas, galima prognozuoti, jog žmonijos populiacijos dydis galėtų augti iki devynių milijardų gyventojų. Toks skaičius turėtų būti pasiektas jau šio šimtmečio viduryje. Kita vertus, vėliau turėtų sekti itin staigus gyventojų skaičiaus kritimas. Be abejo, galima teigti, jog tai visai džiugi naujiena – mūsų planeta yra pakankamai ribotų išteklių vieta. Bet tuomet, kai demografinės tendencijos persivers į visai priešingą pusę, žmonija neišvengiamai susidurs ir su visiškai naujais bei sudėtingais iššūkiais.
Sanjeevas Sanyalis yra „Deutsche Bank“ strategas.
