Pagrindinė ekonomikos kuluarų pokalbių tema – artėjanti antroji krizė. Tačiau garsus Rusijos ekonomistas ir publicistas Michailas Chazinas tvirtino, kad krizė, apie kurią kalbama, nėra nauja, tik tebetrunkanti senoji, iš peties kirsianti mažoms valstybėms.
Vis daugiau ekonomistų pranašauja antrąją finansinę krizę. Koks tolesnis scenarijus laukia pasaulio?
Iš tiesų naujoji krizė, apie kurią kalbama, yra senoji. Ji prasidėjo 2008 metais ir nesibaigia. Krizė permaininga, įgauna skirtingų formų – defliacijos, infliacijos. Kitais metais ji greičiausiai taps stagfliacijos krize. Tačiau tai ta pati krizė, turinti tokį patį paklausos didinimo mechanizmą.
Pirmiausia ši banga prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 30 metų paklausa buvo didinama palaikant įvairiais kreditavimo mechanizmais ir tai veikė, kol buvo galima mažinti kredito vertę. 1981 metais JAV federalinio rezervo diskonto norma buvo lygi 19 proc., o 2008 metais – nuliui. Tai tapo lūžio tašku – didinti paklausos daugiau nebuvo įmanoma. Ekonomika atgavo natūralų pavidalą, kai paklausa atitinka gyventojų pajamas. Tačiau bėda ta, kad per tuos 30 metų susikaupė didžiulės skolos, kurių grąžinti iš esmės neįmanoma. Taip nutiko todėl, kad paklausos stimuliavimo metais skolos buvo ne atiduodamos, o refinansuojamos.
Nutiko taip, kad JAV vidutinė vieno namų ūkio skola tapo 130 proc. didesnė nei metinės pajamos. Tai, beje, yra Graikijos arba Italijos skola krizės pradžioje. Galima sakyti, kad kiekviena amerikietė namų šeimininkė yra mažytė Graikija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Taigi krizės forma keičiasi, tačiau ji nedingo ir nedings.
Kokią ateitį prognozuojate Lietuvai, kitoms Baltijos šalims?
Padėtis šiame regione prasta. Ši krizė stipriausiai kerta mažiausioms šalims, kurios neturi resursų eksportui. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Kataras šią krizę išgyvena palyginti lengvai, nors ir ten yra problemų. Bet Baltijos šalims, Baltarusijai, Graikijai, Portugalijai tai labai sunki krizė, nes jos per daugelį dešimtmečių (Baltijos šalys per pastaruosius 20 metų) gyventojų pragyvenimo lygį palaikė valstybės skolos sąskaita. Valstybės skolinosi ir pasiskolintus pinigus pervesdavo į įvairias socialines programas. Dabar daugiau skolintis nebegalima, socialinės programos gauna mažiau pinigų, tad žemėja pragyvenimo lygis. Kitaip tariant, bręsta socialinė katastrofa.
Savo komentaruose minite, kad pasaulio ekonomika bus stabili pusantrų dvejus metus. Kas bus vėliau?
Kalbu apie kitą stiprųjį – stagfliacinį – krizės etapą, kuris greičiausiai prasidės tada, kai JAV pradės vykdyti naują investicinio stimuliavimo programą. Maždaug po pusmečio per pasaulį ims ristis infliacijos banga ir metinė infliacija įvairiose pasaulio šalyse pasieks 10–25 proc. Net jeigu JAV pavyks ištempti be šios programos iki 2012 metų gegužės, nauja krizės banga vis tiek bus 2012 metų pabaigoje ar 2013 metų pradžioje. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga (ES) patirs rimtų problemų. Greičiausiai iki Naujųjų metų Graikija bankrutuos ir pasitrauks iš euro zonos, tai taip pat sukels papildomų problemų. Panašus likimas, beje, laukia ir Portugalijos, Italijos, Ispanijos.
Kaip treji sunkmečio metai pakeitė pasaulio ekonomiką? Ko nors išmokome?
Gaila, nieko neišmokome. Valstybės stengiasi išsaugoti senuosius ekonominius modelius, tai iš dalies pavyksta, todėl laikotarpis iki ekonominio nuosmukio pailgėjo. Tačiau baigtis vis tiek bus tokia pati – nuosmukis, sumažinsiantis pasaulinį BVP, mano skaičiavimais, sieks 30–35 proc. Tačiau reikia pastebėti, kad ateinanti krizė – virtualios ekonomikos griūtis, todėl didelė dalis žmonių to akivaizdžiai nepamatys. Tai reiškia, kad savotiškai nauja krizės banga bus mažesnė nei buvusioji.
Euro zona patiria rimtų problemų. Kaip manote, ar yra išeitis, be Graikijos bankroto ir išėjimo iš euro zonos?
Išeities nėra. Vien dėl to, kad pasaulinės Graikijos, be to, ir Italijos, Portugalijos, Ispanijos, net Vokietijos skolos yra tokios didelės, kad kitos šalys nėra pajėgios jas padengti.
Kaip euro zona pasikeistų Graikijai bankrutavus ir pasitraukus?
Manau, kad euro zona gerokai sumažės. Sunkumų sudarys ir tai, kad daliai šalių pasitraukus iš euro zonos sumažės ES biudžetas, kuris smarkiai mažėja ir dėl tebetrunkančios krizės. Sunku nuspėti, kokius sprendimus priims ES vadovybė, nes sprendimų priėmimo mechanizmas sudėtingas ir priklausomas nuo tam tikrų valstybių įtakos bei politinio svorio. Dar neseniai Graikijos įtaka buvo lygi Vokietijos įtakai darant sprendimus ar, dar geriau, Vokietija politiniu svoriu buvo lygi Maltai – tai, mano nuomone, yra visiškas nonsensas. Dėl šios priežasties sunku pasakyti, kas bus nuspręsta, tačiau manau, kad šių metų pabaigoje – kitų metų pradžioje ES sukrės didelė politinė krizė.
Lietuva vis dar nori tapti euro zonos dalimi. Dar verta to siekti?
Lietuvai visiškai neverta žengti į euro zoną, nes nacionalinės valiutos devalvacija yra stiprus išėjimo iš krizės mechanizmas. Manau, kad Graikija dėl to tik pralošė, taip pat pralošė Italija, Ispanija. Kalbant apie Lietuvą, žengimas į euro zoną būtų stiprus smūgis ekonomikai, pirmiausia šalies gyventojų pragyvenimo lygiui. Tačiau naivu tikėtis, kad sprendimus priimantys politikai nepaisys savo politinių interesų ir atkreips dėmesį į gyventojų lūkesčius.
Mano nuomone, mažoms šalims nėra tikslo būti euro zonoje. Anksčiau priklausyti euro zonai buvo laikoma teigiamu dalyku, tačiau šiandien problema yra krizė – euro zona mažoms šalims neduoda jokios naudos. Reikėtų sąjungininkų ir pagalbos ieškoti aplinkinėse rinkose. Manyčiau, geriausia jų ieškoti Rusijoje, tačiau tai mažai tikėtina, nes Lietuva yra NATO ir ES narė. Vis dėlto tikiu, kad šis klausimas dar bus sprendžiamas priklausomai nuo to, kokia ir kiek laiko krizė truks.
Didelė dalis Lietuvos ekonomikos laikosi iš eksporto, kurio nemažai keliauja į Rusiją. Esate anksčiau tvirtinęs, kad Rusija iš Baltijos šalių negauna nieko, ko negalėtų pasigaminti pati. Kaip Lietuvai reikėtų keisti politiką ir ekonomiką, kad jos, sumažėjus eksporto mastui, neištiktų Graikijos likimas?
Tai sudėtingas klausimas, nes susijęs ir su ekonominiu, ir su politiniu šalies charakteriu. Pavyzdžiui, Latvija laikydamasi rusofobiškos politikos priėjo iki to, kad Rusija smarkiai sumažino savo eksportą per šią šalį. Įvairiose Lietuvos institucijose taip pat klesti antirusiškos nuotaikos. Kitaip tariant, problema ta, kad šiandien Lietuvos politika formuojama ne Vilniuje, o, geriausiu atveju, Briuselyje, blogiausiu – Vašingtone. Taigi kol yra taip, Vašingtonas ir Briuselis Lietuvą naudoja kaip lemiamą kortą santykiuose su Rusija. Nuo šito reikėtų trauktis. Suprantama, nei Latvija, nei Estija, neturinčios ilgų valstybingumo tradicijų, šito padaryti nesugebės dar daugelį metų, tačiau Lietuvoje tokios tradicijos yra ir ji turi daugiau galimybių išsisukti iš šios nemalonios padėties.
CV: Michailas Chazinas
Gimė 1962 m. gegužės 5-ąją.
1984 m. baigė Mechanikos-matematikos fakultetą Maskvos valstybiniame universitete, įgijo statistiko specialybę.
1997–1998 m. dirbo Ekonomikos departamento direktoriaus pavaduotoju.
2000–2002 m. dirbo audito-konsultacinėje kompanijoje „Šiuolaikinės verslo technologijos“.
Nuo 2002-ųjų pabaigos yra ekspertų konsultacinės bendrovės „Neokon“ prezidentas.
Dina Sergijenko
