• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viena didžiausių metų švenčių Velykos simbolizuoja ne tik pavasario atėjimą bei gamtos atbudimą, bet ir minimos kaip Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė.

REKLAMA
REKLAMA

Į klausimą ar ši krikščioniška šventė turi sąsajų su pagonybės kultūra, etnologas Libertas Klimka atsakė: „Žinoma, tai visų senųjų kultūrų šventė – pavasario lygiadienis. Įdomu tai, kad po krikščionybės atėjimo ši šventė imta švęsti skirtingu laiku, priklausomai nuo mėnulio fazės, bet nemažai išlikusių papročių rodo, kad senovėje Velykos turėjo tikslią datą. Vienas iš tokių papročių: didžiosios savaitės metu ar ankstyvą Velykų rytą reikia susirasti iš rytų atitekantį upelį ir per patį saulėtekį jame nusiprausti bei šio upelio vandens parnešti ligoniams. Įdomu tai, kad tiksliai rytuose saulė teka tik per lygiadienį. Kaip tik per lygiadienį paros temperatūra perkopia nulį laipsnių ir įvyksta didysis gamtos stebuklas – pasirodo pirmoji žolė.“

REKLAMA

Kalbėdamas apie Velykų margučio simboliką, L. Klimka sakė: „Senovėje žmonės žiemą dažnai badaudavo ir taupydavo maisto atsargas, o paukščių sugrįžimas ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas reiškė sunkaus laiko pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado, tad pagoniškoje kultūroje pirmasis margutis visada buvo aukojamas deivei Paukštei, kuri sugrąžino po žiemos paukščius. Iš šios, akmens amžių siekiančios tradicijos, kilo kiaušinių marginimo paprotys. Krikščionybės taip pat perėmė šią tradiciją, o romėnai net sakydavo, kad pasaulis kilo iš kiaušinio.“

REKLAMA
REKLAMA

Etnologo teigimu, visos pavasario šventės susijusios su paukščių parskridimu: „Šiaurės rytų Lietuvoje ilgai gyvavo paprotys, kad norėdami gauti iš gamtos daugiau galių, žmonės ieškodavo laukinių paukščių lizdų. Tuo dažniausiai užsiimdavo jau paūgėję vaikai – piemenukai. Tam, kad paieškos būtų sėkmingos, jie parsinešdavo iš kiemo skiedrų ir išpildavo jas trobos kertėje. Tikėta, kad šis ritualas privilios sėkmę.“

Apie Velykų tradicijas etnologas sakė: „Seniau žmonės rytinių mišių laukdavo per visą naktį, budėdavo bažnyčiose, o kad laikas neprailgtų, susigalvodavo įvairių pramogų – jos truputį primena teatrą, viduramžiais vykusias bažnytines misterijas: vyrai apsivilkdavo savadarbėmis uniformomis ir vaizduodavo Kristaus karsto sargybinius. Užfiksuota atvejų, kai šiuos sargybinius išdroždavo iš medžio. Ta naktis nebuvo tik susikaupimo metas, žmonės drįsdavo ir pajuokauti: koks nors vikrus vaikinas persirengdavo kipšiuku ir budindavo prisnūdusius vis pakišdamas pauostyti amoniako ar negyvą varną“, – linksmai pasakojo L. Klimka.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Velykos – šeimos šventė. Po rytinių mišių žmonės visada labai skubėdavo sugrįžti iš bažnyčios, nes buvo sakoma, kad kas pirmasis peržengs namų slenkstį, tam visus metus puikiai seksis. Dažnai kaimynus lankydavo lalautojai – jauni vaikinai, užsukdavę į sodybas, kuriose gyveno jaunos merginos: jie dainuodavo po langais, sakydavo palinkėjimus, kuriuose išvardydavo visus šventuosius, globojančius šeimos gyvenimą. Tokius svečius sodybos šeimininkai vaišindavo margučiais ir sūriu“, – pasakojo etnologas.

Etnologas L. Klimka Alfa.lt skaitytojams linki prisiminti senąsias margučių marginimo tradicijas ir atsisakyti pigių parduotuvėse brukamų blizgučių: „Pamiršdami senąsias kiaušinių marginimo tradicijas žmonės praranda didelį džiaugsmą, kuris apima dovanojant savomis rankomis išgražintą margutį.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų