Šią savaitę turime mažiausiai dvi progas išpažinti meilę.
Pirmoji – vakarietiška ir vis dar laikoma mums primesta, amžinais meduoliais ir raudonomis širdimis nusėta Šventojo Valentino diena. Antroji – Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo šventė, spėjusi pasidengti užmaršties skraiste ir apaugti interpretacijomis.
Vis dėlto reikėtų manyti, kad meilė yra amžina, o keičiasi tik jos objektai. Tuomet beliks apsispręsti, ar ir meilė tėvynei paklūsta hormonų audroms, priklauso nuo biudžeto surinkimo ir emigracijos nuotaikų.
Sakoma, meilė trunka trejus metus. Ko gero, ne vienai porai šis posakis sugadino buitinius pokalbius, pasėjo abejonių, ar tikrai kilniausias ir tauriausias jausmas pasmerktas nuskęsti tarp puodų, surūdyti ir išgaruoti kaip neapdairiai paimtas greitasis kreditas.
Juokaujama, esą meilę išrado rusai, kad nereikėtų mokėti už seksą. Vis dėlto net paaugliai žino, kad pirmasis išsamus vadovėlis šia tema parašytas Indijoje prieš daugiau nei pusantro tūkstančio metų.
Dabartiniais laikais visomis Kamasutros pozomis valdžios paturėta Lietuvos visuomenė tikrai linkusi abejoti: „O už ką juos visus mylėti?“
Besąlyginis atsidavimas, prieraišumas ir pasiaukojimas lieka gražiu prisiminimu renesanso literatūroje, romantikų eilėse ir aludėse skaldomuose anekdotuose. Meilę artimui dažnai keičia kaimyniškas piktdžiugiškumas ir liguistas priešiškumas, neapykanta bet kam, kas kiek labiau nutolęs nuo savų marškinių.
Ar teisūs interneto pranašautojai, pasmerkdami tautą žodžiais: „Ir eis brolis prieš brolį su kuolu?“
Antai viename pokalbyje teko girdėti giriantis, kad vaikai bus auklėjami itin patriotiškai: švenčiamos Užgavėnės, minimos Vėlinės. Bet ar ne geriau nuo mažens būtų pratinti dalyvauti ir minint valstybines šventes – Vasario 16-ąją – ir aiškinant, kodėl ir ką tėtušis Landsbergis kasmet kalba nuo Signatarų namų balkono.
Branginti meilę reiškia tą patį, ką iki gyvenimo galo pasirašyti įsipareigojimų sutartį su kreditoriumi, ypač jei meilė lengvai pamatuojama pinigais ar akcijomis. Lengvo elgesio merginos, parduodančios trumpalaikę laimę ir tam tikrą meilės pojūtį, greičiausiai visai netrukus turės kasos aparatus, kuriais bus galima apskaičiuoti ir meilės tėvynei mokestį.
Patriotinė impotencija ir Žemaitės knygų herojų mąstysena išskiria šiandienos lietuvį iš kai kurių Rytų Europos tautų. Vakarop meilė tėvynei, pagarba ir pakantumas šalia esančiam įgauna platoniškesnį atspalvį, o dar toliau – už Atlanto – gimtinės ilgesys tampa labiau suvokiamas, aktualesnis ir tikroviškesnis dėl keliskart už Lietuvą didesnio atstumo, o ypač prisimenant močiutės stiklainiuose marinuotus agurkus ar seną vaikišką dviratį, paliktą kur nors kluone tarp šiaudų.
Vis dėlto gal vertėtų lietuviškai pasikalbėti apie lietuvišką gyvenimo būdą, tautinius jausmus, istorinį palikimą ir išlikimą, kai aplinkui stiprėja kitos kalbų grupės, kai tolydžio mažėja ne tik mokesčių mokėtojų, bet ir žmonių gatvėse ar šviesų languose vėliais besibaigiančios žiemos vakarais.
Meilė dažnai siejama su seksu, tad nieko nereiškia ją susieti su demografija, kada laikas ir emigracija žvarbiu vėju šienauja gimtinės užkaborius.
