Stebint šalies valstybingumą palaikančią ir didesnių rūpesčių nekeliančią Lietuvos žydų bendruomenę, kartais jos darosi gaila.
Visas pastangas būti niekam nekliūvančia, visaverte visuomenės dalimi staiga perbraukia kokios nors banalios provokacijos, kurias surengia „žydų draugai“.
Iš to nieko...
Provokacija yra nesena vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ publikacija, kurioje teigiama, kad Rytų Europa turi prisiimti atsakomybę už holokaustą. Teiginys lyg ir neginčytinas, o ir publikacijų tokių buvo, yra ir bus. Pasaulis didelis, laikraščių jame daug ir prirašyta ten daugiau nei įmanoma perskaityti.
Pasakyti, kad radau tekste ką nors naujo, negalėčiau. Nenauja, deja, ir tai, kad šis ES valstybėje pasirodęs straipsnis siekė sukelti dar vieną sensaciją senokai išgvildenta tema. Gal vokiečiams ir netrūksta politinių aktualijų, užtat vokiečių žurnalas žino, kad draugiškoje Lietuvoje į panašius rašinius bus sureaguota. Lietuviams tik paduok. Raktiniai žodžiai antraštėse „žydai“ ir „holokaustas“ neliks nepastebėti.
Lietuva lyg tyčia nuobodžiauja, taip ir neišjudinta nykios prezidento rinkimų kampanijos. Aktualių temų mažai kas pakiša: niekas iš šalies vadovų neprisipažįsta esąs gėjus; Efraimas Zurofas, kartais papenintis žiniasklaidą savo pareiškimais, irgi nieko nesako. Tada tenka suleisti dantis į tai, ką siūlo „Der Speigel“. Pacituoti, pavolioti, paklausti politikų nuomonės. O šie, pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Arvydas Anušauskas, linkę veltis į neaiškaus žanro (politinio ar akademinio?) diskusijas. Ir štai tas niekas išsikeroja į politinį disputą, dalijantį interneto komentatorių auditoriją į besispjaudančias frakcijas. Vienu žodžiu, „jėga“!
Ar tokiu būdu bus patikslintas bent vienas istorinis siužetas? Užtat neonaciai gaus progą paloti, o Arkadijus Vinokuras moralizuoti ir paaiškinti, kad lietuviai nepagydomi, nes nenori būti tolerantiški.
...priskaldysime malkų šimtmečiui
Nesvarbu, kad auditorijos buduliai kaip upėtakiai tvenkinyje, skirtame komercinei žvejybai, ant tokio šlamšto kimba masiškai − reikia dar užmauti ant jo krevetę. Tegul ir apdžiūvusią. Tokia „krevete“ tampa vadinamosios Lietuvos žydų asociacijos pirmininkas, iš Lietuvos kilęs Josefas A. Melamedas. Panaršius interneto paieškos sistemoje „Google“, visai nesunku įsitikinti, kad jo pažiūros, pateikiama „informacija“ ir keiksmai yra tokio paties šviežumo kaip Antrojo pasaulinio karo laikų konservai.
Tinklalapis, kuriame jis žydšaudžio etiketę klijuoja visoms jam girdėtoms lietuviškoms pavardėms, gyvuoja seniai, o jo turinys nelabai keičiasi. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Užsienio reikalų ministerija ir kitos institucijos jau ne kartą bandė įsikišti į šį reikalą, bet galiausiai priėmė patį protingiausią sprendimą – numoti ranka į rėksnį, nuo kurio seniai atsiribojo net pakankamai radikalių pažiūrų žydai.
Tačiau ar išprusęs lietuvis atsipirs pagundai neužkibti ant žiniasklaidos rinkdaros blizgučio? Visi, kas netingi, pradeda bruzdėti ir jaudintis. Keli įvairių frakcijų Seimo nariai net pareikalauja, kad prokurorai imtųsi iš anksto pasmerktų beprasmiškų mėginimų teisiškai ką nors padaryti minėtam Josefui.
Žiniasklaidai – pelnas, politikams – cirko arena. O nuo viso to bent jau psichologiškai nukentės niekam blogo nelinkintys Lietuvos žydai.
