Prezidentas Valdas Adamkus vėl nustebino. Iš tarptautinės politikos platybių jis praėjusią savaitę sugrįžo į Lietuvą ir ėmėsi vidaus politikos.
Pirmiausia, prezidentas pagaliau labai aiškiai išdėstė, ką jis galvoja apie dabartinės valdančiosios koalicijos rengiamą referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo.
Populizmas ir rinkėjų mulkinimas – tokia buvo šalies vadovo nuomonė. Ačiū jam už tai. Ačiū, kad išdrįso, ir ačiū, kad pats nepasidavė populizmui. Būtų gerai, kad rinkėjai jį išgirstų ir kad rinkdamiesi, už ką balsuoti per Seimo rinkimus, prisimintų, kas buvo pagrindiniai šio referendumo iniciatoriai. Taip pat – kol dar yra laiko – galėtų paklausti tų, kas kandidatuoja į Seimą, ką jie darys, jei referendumas įvyks ir jei rinkėjai jame pasakys „Taip“.
Apie populizmą Valdas Adamkus užsiminė ir kalbėdamas apie būsimus Seimo rinkimus. Ragino nesusivilioti skambiais pažadais ir naujomis partijomis, kurios siūlo maną iš dangaus.
Iš esmės teisingi žodžiai. Pritarčiau prezidentui 100 procentų. Tačiau tik tuo atveju, jei pasakęs tai, jis nebūtų pridūręs, kad šiandieninėje situacijoje Lietuvai geriausia būtų vadinamoji vaivorykštinė koalicija.
Tuos, kam neaišku, apie ką prezidentas kalba, nuraminsiu. Tai – ne apie gėjus, kurių simbolis – vaivorykštė.
Tai apie skirtingų ideologijų koalicijas. Panašias į tą, kuri pastaruosius dvejus metus valdo Lietuvą. Kai į vieną krūvą susibėga socialdemokratai, konservatoriai, valstiečiai, liberalai ir socialliberalai. Kai nebelieka jokių ideologijų, jokių skirtumų tarp partijų, kai pagrindinis tikslas yra valdžia, o pagrindinis rūpestis – koks nors postas.
Tiesa, siūlydamas vaivorykštės koaliciją prezidentas davė suprasti, kad į tokią koaliciją turėtų jungtis ne visos Lietuvos politinės partijos, o tik, cituoju, „tradicinės ir išbandytos“.
Valdas Adamkus nevardijo, kurios iš rinkimuose savo kandidatus keliančių partijų yra tos „tradicinės ir išbandytos“, bet galima pabandyti spėti. Tai tikriausiai partijos, kurios Lietuvoje turi ilgiausias tradicijas.
Pabandykime jas išvardyti.
Tikriausiai socialdemokratai, taip pat konservatoriai, galbūt partija „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos laisvės sąjunga. Taip pat – Rusų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Tai – iš esmės ir visos partijos, turinčios daugiau nei 10 metų istoriją.
Visos kitos – atsiradusios gana neseniai, skilusios, susijungusios, išnykusios ir vėl atsiradusios.
Ar iš tų, su ilgomis tradicijomis, išeitų vaivorykštės koalicija? Aš šiek tiek abejoju. Socialdemokratai su konservatoriais jau bandė – matėme, kas iš to išėjo. Vytautas Šustauskas meru taip pat jau buvo, rezultatus visi matėme.
Tikriausiai prezidentas kalba apie kažką kitą. Gal sakydamas „tradicinės“ ir „išbandytos“ jis turi galvoje tas, kurios jau buvo valdžioje? Jei taip, tada sunku suprasti, kodėl tuo pat metu jis tą valdžią kritikuoja.
Kaip ten bebūtų, man atrodo, kad prezidento samprotavimai apie vaivorykštę yra iš esmės žalingi. Juk šalies vadovas iš esmės siūlo neieškoti skirtumų tarp partijų, nebandyti suvokti, kuri partija kokiai interesų grupei atstovauja, kuo skiriasi atskirų partijų ideologijos ir jų ateities vizijos. Kai neaišku, kur kairė, kur dešinė, kas už verslą ir didesnius pelnus, o kas už didesnius mokesčius verslui, kuriais galima padėti pensininkams, gydytojams ar mokytojams.
Visi už visus, tačiau iš tikrųjų už nieką. Rinkitės bet ką, tačiau geriausiai bus, jei visi vėl susibėgs į krūvą ir vėl nieko nedarys. Ir atsakomybės niekam nereikės prisiimti, nes visi rodys pirštais vienas į kitą. Maždaug toks yra prezidento pasiūlymas.
O man kažkodėl iš karto į galvą ateina „Leo LT“ pavyzdys, kai Liberalų ir centro partija Seime nebalsavo, jų vadovas rengė protesto mitingus prie prezidentūros, o du liberalcentristai iki šiol sėkmingai dirba Vyriausybėje, kuri visomis išgalėmis stūmė šią amžiaus aferą. Tokie dalykai įmanomi tik vaivorykštės koalicijoje, kurią šiandien mums visiems siūlo V. Adamkus.
Man tokios koalicijos nereikia, nes ji jau buvo ir jos darbo rezultatai šiandien puikiai matosi. Beje, reikėtų pažymėti, kad ir pats prezidentas yra nemažai prisidėjęs prie dabartinės vaivorykštės koalicijos gimimo ir jos išlikimo. Juk G. Kirkilas buvo jo pasirinkimas.
Įdomu, ar rinktųsi antrą kartą?
Tai paaiškės jau po spalio 12-osios. O kol kas prezidentas užsiima kitais pasirinkimais. Pasirodo, jis jau seniai renka sau įpėdinį. Kaip pats viešai prisipažino vienoje radijo laidoje praėjusią savaitę, susitikinėja su galimais kandidatais, kalbasi su jais ir net įkalbinėja juos kelti savo kandidatūras per būsimus prezidento rinkimus.
Tačiau – kokia nelaimė – įkalbinėti labai sunkiai sekasi ir kol kas, atrodo, niekas nesutiko.
Prezidentas, tiesa, neatskleidžia, kas tie kandidatai. Gal ir teisingai daro, nes jei pasakytų, tai jiems rinkimuose nebevertėtų dalyvauti.
Nes dabartinis prezidentas tikriausiai renkasi pagal save – galbūt net pasidalydamas patirtimi, kaip apeiti Konstituciją ar gauti pinigų rinkimų skoloms padengti mainais į padovanotą Lietuvos pilietybę.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Daug svarbiau yra tai, kad Lietuva, nepaisant visų dedamų pastangų, vis dar yra demokratinė valstybė, kurioje tiek Seimą, tiek prezidentą renka rinkėjai. Balsuodami laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose. Priešingai nei, pavyzdžiui, Rusijoje, kur naują prezidentą parenka prieš tai buvęs.
Tikiuosi, kad taip Lietuvoje bus ir kitąmet, kai visi kartu spręsime, kas turi pakeisti Valdą Adamkų. Ir labai norėčiau tikėti, kad mūsų sprendimas nebūtinai sutaps su V. Adamkaus ir kitų, norinčių parinkti mums naują prezidentą, sprendimais.
Todėl geriau jau būtų, kad V. Adamkus neužsiimtų beprasmiais darbais ir pataupytų jėgas. Jų, panašu, labai prireiks, kai ateis laikas formuoti naują koaliciją.
Ir geriau būtų, kad ji nebūtų vaivorykštės.
