Įstrigo Seimo narys Algirdas Monkevičius tarsi ašaka valstybės gerklėje - nei išspjaut, nei nuryt. Į Lietuvos politinį gyvenimą jis galų gale įnešė intrigos, kurią galima pavadinti sveika. Atsirado proga pakalbėti apie principus, idėjas, programas, kurios ir turi būti politikos esmė.
Dialogas su kandidatu – per televiziją
Kai A. Monkevičiaus kandidatūra į vakuojantį švietimo ir mokslo ministro postą per kurjerį iš Gedimino prospekto buvo pristatyta į Daukanto aikštę, greitai išaiškėjo nepatogumas. A. Monkevičius vaikšto ir visiems aiškina, jog partijų sutarta ir vyriausybės parengta aukštojo mokslo reforma esanti „pavojinga“, „kenksminga“, netgi „pražūtinga“. Būtent ta reforma, kurią jis turėtų įgyvendinti tapęs ministru. Į šią „smulkmeną“ atkreipęs dėmesį prezidentas Valdas Adamkus suabejojo, ar A. Monkevičius yra tinkamas kandidatas į ministro postą.
Tuo tarpu ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas čia jokios problemos nemato. Priešingai, širdyje džiaugiasi, kad galės paleisti papildomą tamsų debesį į ir šiaip jau apniukusią mūsų reformų padangę. Prieštaringomis kalbomis ir veiksmais garsėjantis premjeras bus tik patenkintas, jei prieš rinkimus svetimomis rankomis sužlugdys reformą, kuri nėra populiari dalyje visuomenės. Daug ir itin svarbių sprendimų priėmęs be deramo aptarimo, iš esmės slapta, rinkdamasis ministro kandidatūrą staiga jis tapo uoliu „demokratu“, išklausė visų suinteresuotųjų grupių nuomonę ir padarė išvadą, kad šios grupės ministro poste labiausiai nori matyti socialliberalą A. Monkevičių. Būdamas iki kaulų smegenų partijos žmogus, socialdemokratas G. Kirkilas šį kartą ignoravo oficialiai suformuluotą partijos prezidiumo nuomonę (ar kas prisimena panašų atvejį?), kad švietimo ir mokslo ministrą turi skirti socialdemokratai. Tarsi juokais paaiškino ministro postą pasiūlęs partijos kolegai Justinui Karosui, tačiau šis atsisakęs. Kaip galėjo neatsisakyti – J. Karosas jau aštunti metai yra Seimo užsienio reikalų komiteto narys, tad keliems mėnesiams, kurie liko iki rinkimų, eiti į švietimo ir mokslo ministro postą jam būtų nelabai atsakingas žingsnis.
G. Kirkilas pamėgino užmegzti dialogą su A. Monkevičiumi per televiziją, pareikšdamas, kad kai kandidatas į ministrus perskaitys Vyriausybės parengtą dokumentą, jis „nebesišiauš“. Toks aiškinimasis atrodo, švelniai tariant, nesolidus, juo labiau, kad A. Monkevičius minėtą dokumentą greičiausiai yra pavartęs, kaip ir studentai, prie Seimo rengiantys protesto akciją. Sveikintina, kad A. Monkevičius tiksliai įvardijo, ką reikėtų daryti siekiant, kad reforma, kai ji bus pradėta, būtų iš tiesų veiksminga – visų pirma nuodugniai aptarti planuojamus žingsnius su visomis suinteresuotomis pusėmis.
Rinkimai nebus juokdarių žaidimas
Socialliberalai minėto partijų susitarimo nepasirašė, ir A. Monkevičiaus laikysena yra suprantama. Žinoma, dar labiau normalu būtų buvę, jei savo sąlygas ministrui pirmininkui jis būtų pateikęs prieš paskelbiamas kandidatu į ministrus. Ministras pirmininkas ir kandidatas turi turėti vieningą požiūrį tokiu svarbiu klausimu kaip aukštojo mokslo reforma. Žinoma, gerai, kad A. Monkevičius turi savo požiūrį, tačiau ir patį save, ir prezidentą jis pats ir įstūmė į absurdišką padėtį.
Galbūt reikalauti visiškai normalaus normalumo Lietuvos politikoje dar per anksti? Tačiau tai, kad eidamas į postą politikas reiškia savo nuomonę ir atskleidžia savo programines nuostatas, yra sveikintinas dalykas. Jeigu tai taptų norma, rinkimai nebebūtų tik formalus juokdarių žaidimas, neįpareigojantis cirkas. Tie, kam rūpi aukštojo mokslo reikalai, per rinkimus balsuodami už A. Monkevičių ar prieš A. Monkevičių gerai žinos, kokia jų atiduoto balso prasmė. Įsivaizduojate, jei tą patį būtų galima pasakyti apie kiekvieną politiką ir kiekvieną valstybės sritį? Rinkimų balsai lėktų tiesiai į taikinius, Lietuvos demokratija galų gale sugrįžtų į savo vėžes.
Politiko nuspėjamumas, aiškūs deklaruoti principai jau patys savaime yra vertybė, nes suteikia galimybę rinkėjui daryti realų, pasvertą sprendimą. Tačiau tokių politikų turime nedaug. Šiuo požiūriu išsiskiria Vytautas Landsbergis. Gana nuoseklūs yra ir kai kurie liberalai.
Partijos rūke
Vertybė demokratijoj būtų ir aiškesni politinių partijų principai. Tačiau žvelgdamas į Lietuvos politines partijas jautiesi it būtum išėjęs gatvėn ir palikęs namuos savo aštuonių dioptrijų akinius. Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ populistinėmis, matyt, vadinamos todėl, kad jų sprendimai yra nulemti vienintelio žmogaus – partijos lyderio. Ir niekas negali pasakyt, kas tam lyderiui vienu ar kitu metu šaus galvon, kokie interesai nulems jo, o tuo pačiu ir visos partijos, sprendimą. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Darbo partija, atkakliai kritikavusi „Leo LT“ projektą, paskutiniu momentu balsavo už jį. Lygiai taip pat nežinome, koks planas bręsta Rolando Pakso galvoje. Kad jis, jei galės, keršys – žinome, tačiau kaip – neaišku.
Apie socialdemokratus čia daug kalbėti neverta – tai plačios širdies nomenklatūrinė partija, galinti suokti visais balsais, išskyrus socialdemokratinį. Tačiau ir Tėvynės sąjunga intensyviai darbuojasi, siekdama išplauti savo tapatybę. Jau ir dalis konservatorių lyderių pripažįsta, kad tarnavimas G. Kirkilui Sančos Pansos vaidmenyje buvo iš esmės žalingas. Dabar kažkokios koalicijos – nekoalicijos formavimas su Liberalų sąjūdžiu, naująją kryptį įgarsinant kraštutiniais laisvosios rinkos šauklių balsais, atrodo keistokai, ypač konservatoriams tampant krikščionimis demokratais. Tautininkai atsidūrė krikščioniškame demokratiškame Tėvynės sąjungos banginio pilve, tačiau liko iki galo nesuvirškinti ir aktyviai proeuropietiškos Tėvynės sąjungos vardu skelbia euroskeptinį požiūrį. Vienai partijai to šiek tiek per daug.
