Apie tai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Baltijos pažangių technologijų instituto vyr. patarėjas, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas ir buvęs užsienio reikalų ministras, buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas.
Ar galima sakyti, kad dabar tai jau visų šiuolaikinių kariuomenių didžioji dalis infrastruktūros turėtų būti dronai? Ar tai yra tik papildoma pagalbinė priemonė, kuri sukelia daug diskusijų ir vis tiek klasikinės kariuomenės iš esmės nepakeičia?
G. Bagdonas: Truputį kitu kampu siūlyčiau vertinti dronų vaidmenį šiuolaikinėje karyboje. Dronas turi būti integruotas iš esmės į kiekvieną mūšio funkciją arba sritį visur – pradedant logistika, ugnies galia.
Turint šarvuotą techniką, turi būti antidroninės priemonės. Beje, kada kalbame apie dronus, tai iš esmės yra trijose erdvėse veikianti: ore, bet juk yra ir kateriai, plaukiantys vandeniu, ar netgi po vandeniu, tegul ir ant žemės.
Kur taip pat ir sužeistuosius išveža, pristato logistiką, šaudmenis. Netgi naudojami kaip ugnies priemonės antžeminiai dronai, valdomi dideliu atstumu – vėlgi žmogaus, bet iš toli, o dronai pagal funkcijas atlieka įvairias užduotis – nuo žvalgybos, stebėjimo, taikinių nustatymo iki tolimo nuotolio, kada naikinami priešo taikiniai toli užnugaryje.
Jų pritaikomumas yra didelis, ir nėra jie iš esmės, taip sakant, game changer XXI amžiaus tokia prasme. Aš manau, kad tai prilygsta kulkosvaidžio atsiradimui Pirmajame pasauliniame kare. Kulkosvaidis Pirmajame pasauliniame kare nepanaikino kitų tuo metu egzistavusių mūšio funkcijų, o papildė, tai dronas turi išsamiai ir giliai papildyti.
Kalbant dar apie dronus, paskutinis elementas – lygiai taip pat, kai buvo išrastas kardas, atsirado skydas. Tai reikia nepamiršti, kad turi būti antidroninės priemonės – jos yra, ir jeigu tiek Lietuva, tiek kitos Aljanso šalys neinvestuoja, tai tada turime problemų.
Ką mes dabar turime? Dronų mes jau turime. Tegul galbūt jie netobulėja, nuolat keičiami, bet kova su dronais dar vis atsilieka reikšmingai.
Kaip jūs vertinate susiklosčiusią situaciją ir kokia turėtų būti pagrindinė žinutė piliečiams, kurie gyvena netoli Rusijos, kuri tas provokacijas ir vykdys, turbūt?
P. Vaitiekūnas: Visa Lietuva gyvena netoli Rusijos, ir visi mūsų piliečiai gyvena netoli Rusijos, todėl valdžia turėtų daugiau investuoti į saugumo priemones, į pasiruošimą gynybai ir mažiau pinigų užkasti į žemę.
Tas, kas vyksta, pavyzdžiui, Vilniuje, ką aš matau, kai pinigai tiesiog švaistomi... Vilnius yra visos Lietuvos širdis, visos Lietuvos motoras – čia sukoncentruota beveik pusė visos Lietuvos gamybos, bendro vidaus produkto gaminama Vilniuje.
Aišku, Vilniaus valdžia, savivaldybė, yra nepaprastai turtinga. Jie, matyt, jaučia, kad lyja pinigų lietus, ir tie pinigai, mano akimis žiūrint, tikintis geriausio ir nesiruošiant blogiausiam, užkasami į žemę.
Gelžbetoniniai bordiūrai keičiami į granitinius – ar sulauksime laiko, kada granitiniai bordiūrai bus keičiami į marmurinius, nes tam yra pinigų? Manau, kad Vilniaus valdžia ir apskritai mūsų valdžia turėtų šiek tiek keisti supratimą ir pradėti galvoti apie blogus scenarijus.
Tai reiškia, aišku, jie nesugebės, nėra laiko pastatyti slėptuvių, bet apie priedangas turėtų būti galvojama. Apie tai, kad Vilnius turėtų būti ginamas oro gynyba. Galima tą padaryti įvairiomis priemonėmis – oro gynyba Vilniaus ir nuo dronų, ir ne tik nuo dronų.
Pinigų yra, bet reikia šiek tiek nusiimti tuos rožinius akinius, kad viskas bus gerai – lyderiai susitars, niekam čia to karo nereikia, karo ir nebus, protingi žmonės visada ras sprendimą. Čia yra klaidingas kelias – jis veda į Rusijos agresijos plėtrą. Tiesiog kviečia Rusiją dar pasinaudoti šiuo kvietimu ir išvystyti agresiją mūsų kryptimi.
Ar jūs sutinkate, kad tikrai turėtų būti daugiau skirta dėmesio, ypač Vilniaus gynybai, ir reikėtų tuos rožinius akinius nusiimti ir investuoti į tai?
G. Bagdonas: Na, aš visada stengiausi vadovautis gero kareivio principu, kuris numato blogiausią variantą. Vadovaujantis šiuo principu, aš giliai įsitikinęs, absoliučiai, kad mes, Lietuvos valstybė, kiekvienas pilietis ir kiekviena institucija turi žinoti savo vaidmenį bet kokios krizės ir karo atveju.
Mes turime būti kaip Izraelis, kaip Šaltojo karo metais Šveicarija, Suomija, kur kiekvienas žmogus turi žinoti – nereikia būti kiekvienam kariškiu. Aš gal kviesčiau, žinoma, ypač jaunus žmones įgyti bent jau karinį pradinį parengimą, bet kažkaip kitaip įsitraukti.
Mokykimės pirmos medicininės pagalbos suteikimo pagrindų. Mokykimės padėti ginkluotoms pajėgoms. Atminkime, kad prasidėjus karui, kiekvienas pilietis, kurį mūsų Konstitucija įpareigoja ginti valstybę, ir tikriausiai mes norime siekti, kad kiekvienas eitų ir gintų, ir darytų, bet jis turi žinoti ką.
Iš vieno psichologo girdėjau, kad didžiausias jausmas, kurį žmogus valdo, yra baimė, o baimę labiausiai sukelia nežinojimas. Tai reikia nuimti tas baimes, nesigąsdinti karu, bet įsitraukti į šalies gynybos stiprinimą. Aš dažnai vadinu ne valdžią, bet institucijomis, kokia bebūtų ta institucija, kad ji turėtų savo aiškią vietą, ką veikti ir resursus naudotų atitinkamai.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
