Mergina sako, kad kelias į ligą, prasidėjęs kaip žaidimas, vėliau ją giliai įklampino. Daug svorio ji neteko vos per keturis mėnesius. Paskutinį mėnesį, kai jau buvo visai blogai, ji, būdama penkiolikos metų, 178 centimetrų ūgio, svėrė šiek tiek daugiau nei 50 kilogramų.
Šiandien Indrė prisipažįsta: „Pagal mano struktūrą, kokia aš buvau – atrodžiau nenormali. Tai gerai matėsi.“
Mesti svorį – azartas
Paklausta, ar matydama, kaip greitai krinta svoris nenorėjo, ar negalėjo sustoti, mergina tvirtina, kad viskas ne taip paprasta.
„Iš pradžių nenorėjau nustoti mesti svorį, nes buvo apėmęs azartas. Tai – kaip žaidimas. Kiekvieną rytą atsistoji ant svarstyklių ir matai, kaip tirpsta kilogramai. Paskui pradedi sau nepatikti. Tau vis dar atrodo, kad esi stora. Tai, aišku, skamba kaip nesuvokiamas dalykas, aplinkiniai sako, kad jau laikas apsiraminti, o tau vis atrodo, kad esi stora, ir toliau nevalgai. Tiksliau – valgai, bet nuolat save kontroliuoji ir prižiūri“, – pasakoja apie ligos pradžią Indrė.
Pradėjus mesti svorį ji tikėjo, kad sugebės laiku sustoti. Manė, kad gali kontroliuoti savo mitybą.
„Tik pradėjus atrodo, kad gali viską kontroliuoti, o paskui darosi daug sunkiau, nei atrodo. Pradedi save kaltinti, kad persivalgei. Nuolatos skaičiuoji kalorijas. Skaičiuoji, kiek valgai. Galvoji, ką įdėjai į burną – tai nuolatinė paranoja. Įsivaizduokite, koks apima jausmas, kai vieną rytą atsistojus ant svarstyklių jos rodo, kad nenumetei nė gramo, nors esi įpratusi kasdien matyti bent 100 gramų mažiau nei buvo vakar. Išvydus, kad nenumetei nė gramo, nuotaika subjūra. Imi dar labiau mažinti porcijas.“
Indrė nemano, kad mažai valgydavo. Jos fizinis krūvis buvo didžiulis – mergina daug ir intensyviai sportavo.
„Nepasakyčiau, kad labai mažai valgiau. Ne. Aš ganėtinai save apkraudavau. Mano diena prasidėdavo šeštą ryto, o baigdavosi dešimtą vakaro. Intensyviai sportuodavau sporto klube su treniruokliais. Atlikdavau vadinamuosius kardiopratimus – jie sudegina daugiausia kalorijų.“
Pusryčiauk kaip karalienė, pietauk kaip princesė, o vakarieniauk kaip elgeta
„Pagrindinę dalį dienos maisto sudarydavo pusryčiai: košės, pavyzdžiui, avižų ar kitų dribsnių su pienu šeštą ryto. Nevalgydavau po šeštos valandos vakare, todėl ryte labai norėdavau valgyti. Visada vadovaudavausi principu: pusryčiauk kaip karalienė, pietauk kaip princesė, o vakarieniauk kaip elgeta. Pietums iš pradžių valgydavau daugiau. Vėliau, kai man jau buvo visai blogai, porcijas nuolat mažinau. Pietums valgydavau normalią porciją daržovių, bet vis tiek skaičiuodavau kalorijas. Vedžiau dienoraštį, nuolat stebėjau, ką galiu valgyti ir ko negaliu. Paskutinį kartą valgydavau penktą valandą – bananą ir avižinį batonėlį. Vakarienė visą laiką buvo labai kukli.“
Istorijos herojė pasakoja, kad pati susigalvojo, taip maitintis, pati ir valgiaraštį susidarė.
Indrė paranojiškai sekdavo ne tik ką valgo, bet ir savo svorį. Sykį taip supyko ant savęs, kad ėjo per prievartą išsivemti.
„Buvo vienas momentas. Dažniausiai sverdavausi ryte. Bet vieną kartą kažkaip užėjo, kad nusprendžiau pasisverti po pietų, ir tas svoris netenkino. Apėmė depesija, ir bandžiau vemti. Tačiau tai man sukėlė labai nemalonias emocijas, todėl daugiau to nedariau.“
Tėvai ir draugai nepastebėjo svorio pokyčių
„Dažnai aplinkiniai nepastebi. Kai jie tave mato kiekvieną dieną, skirtumas ne taip pastebimas. Vėliau jau sakydavo: „Indre, tu sulieknėjai.“ Kai su tėvais reikėdavo papietauti ar pavakarieniauti, turėdavau atsisakyti to. Viskas paaiškėjo ir galiausiai pasibaigė tada, kai mama nupirko kelionę į užsienį. Išskridome į Egiptą, ten buvo viskas įskaičiuota, vakarienė septintą valandą vakaro. Man tada atrodė kažkas neįmanomo valgyti tokiu metu.“
Indrės mama užsispyrė – dukra privalo valgyti vakarienę tuo metu, kada ji patiekiama viešbučio restorane, nes jau sumokėti pinigai.
„Aš pasakiau, kad nieko aš nevalgysiu. Tą girdėjo mano tėtis. Jis šiaip ramus žmogus, bet tada neatlaikė ir išsakė, ką mano apie nevalgymą ir mano svorį. Tada kilo konfliktas. Draugė, su kuria matydavausi kiekvieną dieną, tik po trijų mėnesių pasakė, kad atrodau nesveikai. Žmonės nemato, kai su tavim būna kiekvieną dieną, nebent nuotraukas pasižiūrėtum ir palygintum. Bet kai neturi galimybės sulyginti, kaip atrodo, nepastebi. Tik po kurio laiko galima tą suprasti. Be to, viską kuo puikiausiai galima nuslėpti“, – pasakoja Indrė.
Paklausta, ar daug tekdavo meluoti tėvams, mergina sako, kad nelabai. Jos abu tėvai labai užimti, todėl šeimoje nėra tradicijos kartu pietauti ar vakarieniauti.
„Kitoms merginoms nuolat reikia su tėvais vakarieniauti. Aš tokių problemų neturėjau. Gal kiek tekdavo pameluoti, kad valgau normaliai ar apie svorį“, – pasakoja ji.
Kelionėje buvo priversta valgyti
„Kai išvažiavau į tą kelionę, buvau priversta valgyti. Tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris mane išgydė nuo nervinės anoreksijos. Paranojiškai bijojau gydytojų. Apskritai medikų bijau nuo pat vaikystės, todėl nenorėjau pas juos važiuoti. Pradėjau save versti valgyti“, – atvirauja Indrė.
Būdama Egipte ji pradėjo valgyti vakarienę septintą valandą vakaro, tačiau stengėsi sportuoti, būdama ten be proto bėgiojo.
„Tai, kad po tos kelionės grįžau nepriaugusi svorio, manęs neatbaidė nuo valgymo. Po truputį pradėjau priaugti svorio. Praėjo apie pusę metų, kol mano svoris tapo normalus. Nervinei anoreksijai pasitraukus svėriau 65 kilogramus“, – pasakoja Indrė ir priduria, kad psichologo pagalbos neprireikė. Su valgymo sutrikimais ji susitvarkė pati.
„Bendravau tik su mūsų šeimoje esančiais medikais, jie konstatavo ligą“, – sako mergina.
Nervinės anoreksijos kaina
„Ji man kainavo devynis dantis. Niekada neturėjau problemų dėl dantų, bet man juos pradėjo skaudėti, o nuėjus pas odontologą paaiškėjo, kad turiu devynias skyles. Taip pat įsitaisiau skrandžio opą. Negalėdavau bendrauti su žmonėmis, nenorėjau jų matyti, nes neturėjau sveikatos su jais bendrauti“, – neslepia Indrė.
Dabar merginai 21 metai. Ji prisipažįsta vėl bandanti lieknėti ir iškart priduria, kad šįsyk tai daro protingai.
„Tėvai dabar išgyvena, ar nesusirgsiu vėl, nes paranoja dėl valgymo išlieka. Aš įsivaizduoju, kad lieknėju protingai. Svarbiausia, kad dabar jaučiuosi gerai“, – sako ji.
