Kinijos politikos ekspertai, diskutavę apie šios šalies politikos „nuotykius“ pastaraisiais mėnesiais, sako, kad Kinija žaidžia dvigubą žaidimą tiek su Rusija, tiek su Vakarais. O jos diplomatai, aršiai atstovaudami savo pozicijas, kurios kartais nesutampa su Pekino garsiai išsakoma nuomone, nedaro nieko kito, tik dirba Pekino naudai.
Laviruoti tarp kelių politinių subjektų, karo naudos ir žalos, – Kinijai nėra naujiena. Kinijos diplomatai Rusijoje elgiasi taip, kad atitiktų dvišalius interesus. Jiems reikia palaikyti pulsą ant Rusijos militaristinio naratyvo, kartais net paskatinti, o tai daroma dėl dvišalių interesų.
Kinija nenori vienareikšmiškai įvardyti savo pozicijos karo Ukrainoje klausimu, nes vis dar turi pakankamai daug manevro laisvės, gali nemažai laimėti iš konflikto (ypač santykiuose su Rusija). Taip pat yra naudos ir bendru strateginiu lygmeniu, nes karas Ukrainoje atitraukia pasaulio dėmesį nuo to, kas vyksta Kinijoje, Taivane.
Pasak specialistų, Kinijai vienas iš svarbiausių tarptautinės politikos įvykių paskutiniu metu buvo JAV Atstovų rūmų vadovės Nency Pelosi vizitas Taivane. Įdomus aspektas, susijęs su vizitu ir Taivano, kaip demokratinės šalies statusu, yra „Pelosi efektas“, nes galima stebėti išaugusių delegacijų iš Vakarų į Taivaną kiekį. N. Pelosi vizitas padrąsino kitas šalis, kurios iki tol bijojo Kinijos neigiamos reakcijos, važiuoti į Taivaną.
Kitas svarbus politikos aspektas, neraminantis visą pasaulį – Kinijos ir Rusijos santykių dinamika. O ji, pasak ekspertų, lieka tokia pati, nors Pekinas siekia išlaikyti neutralesnį toną karo Ukrainoje atžvilgiu.
Kalbant apie Samarkando susitikimą, kuris buvo Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikimas, svarbu pabrėžti, kad pati organizacija nors ir įkurta senokai, gana ilgai nesiplėtė, bet po šio susitikimo buvo patvirtinta Irano narystė, o Turkija norėtų tapti šios organizacijos dalimi. Baltarusija taip pat pradėjo stojimo į organizaciją procesą ir tai rodo, kad organizacija plečiasi. Tai, pasak Kinijos ekspertų, įdomus fenomenas.
Visgi kyla ir problemų, nes organizacijoje yra šalių su labai skirtingais interesais, o aiškaus tikslo – nėra. Samarkando susitikimas buvo svarbus ir karo Ukrainoje eigai, būtent po susitikimo, kuriame Putinas, manoma, patyrė spaudimą ir pažeminimą, karo veiksmai paaštrėjo.
Viena iš interpretacijų yra tokia, kad Kinija liepė Putinui karą baigti kuo greičiau, ką jis ir mėgino padaryti aštrindamas konfliktą.
„Putinas ėmė skubėti su aneksijomis, spausti karius fronte, kelti reikalavimus. Tiesa, yra ir kita versija. Kalbama, kad Putinas asmeniškai įsižeidė, kad nėra pritariama jo veiksmams, kad niekas nenori plekšnoti jo per petį. Gali būti, kad tai padarė neigiama poveikį jam. Taip pat kyla klausimai: ar Putinas nori užbaigti karą, ar nori jį laimėti. Tai nėra tas pats, net priešingi dalykai. Nes užbaigti, tai reikštų pripažinti pralaimėjimą“, – sakė vienas iš Kinijos politikos žinovų.
Pasak ekspertų, Kinija galimai pamatė, kur padarė klaidų, pastebėjo, jog pernelyg pasitikėjo rusais, jų ginkluote. Tai kinams tampa problema.
Kinija ir jos politinė-ekonominė politika suka į pietus nuo posovietinės erdvės, link Irano, Turkijos. Tai yra tos valstybės, kurios bando susigriebti, kas liko, taip pat – Centrinė Azija.
Svarbu pabrėžti, kad Kinija labai stiprina savo įtaką Centrinės Azijos regione. Tai labai matosi karo Ukrainoje fone. Kinijos vietinėje žiniasklaidoje buvo daug straipsnių, kurie pabrėžė, kad pirmasis Xi Jinpingo vizitas po pandemijos vyko būtent šiame regione. Tame susitikime buvo skirta nemažai dėmesio „Juostos kelio“ iniciatyvai, kuri lyginama su Šilko keliu ir tuo, kad Kinija grįžta į Šilko kelio regioną. Tai rodo, kad Kinijos susidomėjimas regionu išaugo.
Centrinės Azijos valstybės, pasak Kiniją tyrinėjančių mokslininkų, akivaizdžiai ruošiasi pasauliui po Putino. Nebūtinai po Rusijos, bet tikrai po Putino, nes ryšiai su Rusija niekur nedings.
Centrinės Azijos tonas pasikeitė, tarkime Tadžikistano prezidentas, kurio valstybės BVP dar ne taip seniai sudarė 50 proc. tadžikų darbininkų, dirbančių Rusijoje, perlaidų, dabar piktokai nusiteikęs Putino atžvilgiu.
„O kur dar Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas, kurio valdžią išgelbėjo Putino siųstos pajėgos sausio mėnesį? Akivaizdu, kad Kinija signalizavo Centrinės Azijos režimams, jog jei bus koks nors „juodasis scenarijus“, jie neliks vieni. Rusija tikrai negali ten vaikščioti ir mindyti centrinės Azijos režimų, o ir kalba režimai taip, kaip niekas iš jų nesitikėjo“, – svarstė vienas iš ekspertų.
Kinijai potencialus branduolinio ginklo panaudojimas Ukrainoje nėra naudingas, ji neturėtų būti suinteresuota tokiu scenarijumi. Kinijai nereikia, kad status quo šiuo klausimu smarkiai pasikeistų. Jei rusai kažką panašaus svarsto ir gal net tariasi su kinais, tai kinai jiems turėtų pasakyti, kad ne, nedarykite to. Nes problemų ir be to – pilna.
Net Indija, valstybė, kuri sukūrė savo branduolinį ginklą po branduolinio ginklo neplatinimo sutarties pasirašymo 1968 metais, taip pat nėra nesuinteresuota, kad būtų drastiškai peržiūrėtos egzistuojančios struktūros. O ir Kinijos visuomenė yra gana išsigandusi dėl galimo branduolinio ginklo panaudojimo.
Dar vienas aktualus klausimas yra Kinijos ir Irano ryšys. Kokį vaidmenį čia vaidina Rusija? Tiek Kinija, tiek Iranas pabrėžtinai vertina savo istorinius ryšius. Gražiai kalba apie kultūrą, Šilko kelią. Ryšių yra daug, o antiamerikietiški sentimentai vienija, tai kinams labai imponuoja. Kalbant apie ginklų technologijas, tai jie bepilotes technologijas pradėjo plėtoti tikrai ne dabar. Iraniečių karinis pramonės kompleksas yra stiprus.
Irano nereiktų nuvertinti. Tai – rimtas žaidėjas, nors jie žaidžia savo žaidimą. Taip, jie turi nemažai problemų šalies viduje, bet jų „šachmatų lenta“ yra labai didelė. Ten yra ir Sirija, ir Centrinė Azija, Pietų Kaukazas, Indija, Persijos įlankos regionas. Iranas yra žaidėjas visur, o Ukraina yra tik dar vienas papildomas aspektas.
Tai, žinoma, nepaneigia pagrindinio klausimo, kurį kelia ukrainiečiai, ką Rusija pažadėjo Iranui mainais į ginklus. Ukrainiečiai labai ilgai nenorėjo veltis su Iranu į jokius konfliktus. Ryšiai buvo pabrėžtinai pragmatiniai, bet pastaraisiais metais, ypatingai po karo pradžios, po dronų atsiradimo Ukrainos danguje ir po kalbų apie raketų pardavimą Rusijai, ukrainiečiams neliko nieko kito, kaip tik nutraukti bet kokius ryšius su Iranu.
