Nepraėjo nė 50 dienų - ir tų pačių Europai intensyviai atostogaujant, - o naujosios Lietuvos valstybės vadovės politinio profilio stebėtojai jau gali daryti pirmuosius apibendrinimus. Išryškėjo dvi aiškios naujovės: šalies užsienio politikos remodifikavimas ir ryžtingas ekonominės (bet ne tik) politikos vitalizavimas.
Mūsų išorės santykių politikos perkonfigūravimas ėmėsi rastis dviejose mums svarbiausiose srityse – santykiuose su Rusija ir su Europos Sąjunga (ES). Pirmuoju atveju, kaip žinome, jie nenormalūs (ir karas seniai baigėsi, ir Sovietų Sąjungos nebėr jau 18 metų, o dvi kaimyninės valstybės, viena labai didelė ir potencialiai turtinga, kita labai maža ir kol kas smarkiai neturtinga, vis bendrauja savotiškai – tarsi būtų kažkokia prieškario Europos zona).
Antruoju atveju bėda gal mažesnė – pinigus iš ES džiaugsmingai gaunam, ką pasako – įvykdom, pakviečia – važiuojam. Bet „širdies gilumoje“ ES mums kaip buvo taip ir liko išorinis užsienis (taip, vidinio užsienio nebūna, bet – išskyrus ES; ji kiekvienai ES valstybei yra kartu ir užsienis, ir savas kiemas).
Rusija su savo nusenusio imperinio modelio užsienio politika baigia antagonizuoti visus savo kaimynus, o savo vidaus politika – kurti kvazi-feodalinę visuomenę. Bet kokią partnerystę ji mato tik kaip nulinės sumos lošimą (jie kažką laimėjo, vadinasi – mes pralošėm; ir atvirkščiai). Bet mes gi žinom, kad taip nėra. Galimos situacijos, kai laimi Rusija, bet laimime ir mes. Tas mūsų žinojimas teikia mums rimtą taktinį pranašumą santykiuose su Rusija.
Tačiau kartais galima įtarti, jog ir mes galvojam taip, kaip Rusija (žinoma, savame mastelyje) – naudodami jos „politinių matų“ sistemą, t.y. real-politik kategorijomis. Pasidairę pamatytume, kiek dar daug pasaulio įvykių, mūsų tarptautinių santykių, mūsų iniciatyvų ES institucijose Lietuva formuoja, naudodamasi Rusijos politika kaip tų iniciatyvų kriterijum. Juk ir tas mūsų pasišiaušimas bei bravūravimas irgi iš ten, iš buvimo „artimame užsienyje“ nesąmoningo akceptavimo.
Taip dažnai būna – išlaisvintas cholopas ir toliau mato pasaulį savo pono akimis. Tai racionalu, nes lengviausia ir patogiausia, bet – visiškai nepriimtina strateginiu požiūriu.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pokalbis telefonu su Rusijos prezidentu D.Medvedevu teikia vilčių, kad paskelbsim paliaubas savo įsivaizduojamame kare „už teisybę“ su Rusija ir bandysim kalbėtis temomis, kuriomis sutinka kalbėtis abi pusės. Kol Rusijos valstybė neatsiprašė už mūsų šalies okupaciją, mūsų žmonių tremtį ir žudymus, tol ir mes neatleisim tų istorinių nusikaltimų. Bet kaip Niksonas pradėjo nuo stalo teniso varžybų, normalizuodamas JAV santykius su komunistine Kinija, taip mes turim kalbėtis apie sūrius, sunkvežimius ar patogumus Rusijos turistams. Tie pokalbiai nieko negarantuos, bet galimybių kalbėtis ir plėsti temų ratą suteiks daugiau.
Estija jau prieš eilę metų paskelbė – norim būti šalimi, apie kurią nerašo pasaulio laikraščiai, nes nėra jokių ekscesų ir nelaimių. Mūsų problema kita – mes lengviau nei jie galime tapti tokiu „užkampiu“, bet – nenorim; norim būti regiono lyderiais. Būti užkampiu reikštų, pavyzdžiui, būti tarsi rytinės Europos dalies Šveicarija, kur galėtų susitikinėti Rusijos ir Pietų Kaukazo ar Vidurinės Azijos atstovai, kur Pietryčių Azijos šalys galėtų įsirengti tam tikrą pramoninį aukštų technologijų gamybos ir plėtojimo placdarmą, veržiantis į ES rinką ir t.t. Tam reikia ne tik nustot būti „regiono centru“. Tam taip pat dar reikia turėti draugiškus santykius su kaimynais, lanksčią diplomatiją, stiprią kontržvalgybą, „kietą policiją“, užsienio kalbas mokančius gyventojus, bent jau neblogą švietimo sistemą ir universitetus, išplėtotą komunikacijų, energetikos, susisiekimo ir kitą infrastruktūrą. Na taip, sąlygų daugoka...
Europos Sąjungos tema svarbesnė – du trečdaliai viso mūsų eksporto, penki milijardai litų dotacijų kasmet, viena bendra rinka ir tikimybė susilaukt investicijų dėl visos eilės mūsų privalumų. Jau sunku įsivaizduoti, kaip gyventumėm, būdami už ES ribų (tai yra, negaudami tų pinigų, nemygiami tobulinti krašto administravimą ir naikinti rytietiškos biurokratijos apraiškas, nespaudžiami civilizuotis, kad gerėtų santykiai su Vakarų kaimynais ir dar būdami šiapus žemės ūkio produkcijos ir kitų prekių muitų sienos, atvirai šantažuojami to vienintelio dujų vamzdžio „gedimais“ ir viliojami jungtis į šviesiąją Nepriklausomų valstybių sąjungą).
Unijinė Prezidentės D.Grybauskaitės patirtis čia mums žada neįkainojimą pagalbą. Jos dėka yra šansų, kad šį tą nuveiksim sudrumsdami „senosios“ ir „naujosios“ Europos Sąjungos pasidalijimą, greičiau tapsim Vakarų Europos geopolitinės struktūros dalimi. ES mastais labai greitai parengtas vizitas Briuselyje žada tvirtesnius tiesioginius kontaktus ir ateityje.
Abi aptartos naujovės turi aiškią ekonominę prigimtį ir motyvus. Su ta pastaba, kad išplėsdamos mūsų ekonomines galimybės, jos didina ir mūsų politinį potencialą.
Dar tik visko pradžia. Vyriausybė, juolab tebeatostogaujantis Seimas, kol kas priblokšti Prezidentės padiktuoto tempo ir tik stengiasi bent mintimis spėti paskui. Netrukus Vyriausybė (ji nėra anemiška, priešingai Seimui – tokį jau mums šį kartą davė likimas) susiorientuos, kad iniciatyva – net ekonomikos valdyme – atsidūrė Prezidentūroje ir ... ir tada jau nuo tik nuo rūmų Daukanto ir Kudirkos aikštėse priklausys, ar bent sunkmečiu galima veikti sutartinai.
Krizės metu vienos šalys gelbėjasi semdamos iš savo ir kaimynių milžiniškų kapitalo sankaupų ir pyla pinigus savo šleiviems bankams, kad tie nežlugtų ir toliau skolintų verslui, kitos tuos pasiskolintus milijardus dovanoja automobilių pirkėjams ir tie užsuka paklausą saviesiems važių fabrikams, dar kiti atrakina „ateities kartų“ fondus ir semia iš ten. Mes nieko panašaus neturim.
Mus gali gelbėti sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo tempas. Bis dat qui cito dat [dukart duoda tas, kad greitai duoda], tvirtino senovės romėnai. Yra šansų, kad šitos kadencijos metu turėsim bent šitą pranašumą.
