Kai demokratinis sukilimas Tunise sėkmingai nuvertė senąjį režimą, pasaulis į tai reagavo su nuostaba. Demokratija iš apačios arabų pasaulyje?
Kai Egipte, Vidurio Rytų širdyje, buvo nuverstas 30 metų egzistavęs Hosnio Mubarako režimas, nuostaba pavirto į tikrovę. Vidurio Rytai pabudo ir pradėjo žengti į XXI a. globalizuotą pasaulį. Iki šiol regionas (išskyrus Izraelį ir Turkiją) daugiau ar mažiau praleido pasaulinės modernizacijos epochos procesus.
Iki galo neaišku, ar arabų ir platesnio islamiškojo pasaulio demokratinis pabudimas iš tiesų triumfuos, o gal tik bus pakeisti autoritarinių režimų vadovai, ar tai prives prie stabilios tvarkos, ar chaoso ir radikalizacijos. Vis dėlto vienas dalykas aiškus – metas, kai visas regionas miegojo, kol kiti modernizavosi, baigėsi.
Liaudies sukilimai, be abejo, tęsis. Jokiai regiono valstybei nepavyks to išvengti, nors sunku pasakyti, kada ir kur kils kitas sukilimas. Iranas, Sirija ir Saudo Arabija yra rimčiausios kandidatės, o pastaroji kelia didžiausią pavojų.
Problemos beveik visur (išskyrus Izraelį ir Turkiją) tos pačios: politinis spaudimas, prastas ekonominis išsivystymas ir slegiantis skurdas (išskyrus mažas naftos valstybes), švietimo trūkumas, aukštas nedarbo lygis bei didelė demografinė įtampa dėl jaunos ir sparčiai augančios visuomenės. Buvo tik laiko klausimas, kada ši parako statinė užsidegs.
Sprogdikliai – naujosios interneto ir televizijos informacinės technologijos, tokios kaip „Al Jazeera“. Tiesą sakant, istorinė ironija, kad demokratinę revoliuciją paskatino ne JAV kietoji galia (kaip, tarkim, Irako karo atveju), o greičiau jos minkštoji galia („Twitter“ ir „Facebook“), kuri George'o W. Busho ir jo neokonservatorių patarėjų buvo vertinama kaip žalinga. Pasirodo, Silicio slėnis turi daugiau potencialo nei Pentagonas.
Šios skaitmeninės priemonės iš JAV tapo arabų jaunimo sukilėlių įrankiais siekiant laisvės ir demokratijos. Nors Vidurio Rytuose senka įvairių prekių atsargos, čia niekada netrūks vilties netekusio jaunimo, šis skaičius ateityje tik augs.
Įvykiai Kaire Tahriro aikštėje primena 1968 metų įvykius Paryžiuje ir Berlyno sienos griūtį 1989 metais, tačiau kol kas per anksti teigti, kad įsivyravo laisvė.
Kad taip nutiktų, nemaža dalimi priklausys nuo to, kaip dabar reaguos Vakarai, nes tai ne tik tironų nuvertimas, bet ir ant kortos statoma esminė visuomenės ir ekonomikos transformacija. Tai – nežmoniška užduotis.
Palyginti su 1989-ųjų Rytų Europa, Vidurio Rytams dabar trūksta išorinių stabilizuojamųjų struktūrų, tokių kaip NATO ar Europos Sąjunga, kurios gali daryti įtaką vidaus reformoms suteikdamos narystės galimybę. Pastangos dėl šios transformacijos turi kilti iš pačių bendruomenių.
Rytų Europos transformacija po 1989 metų užtruko daug ilgiau ir kainavo daugiau nei manyta. Demokratinių revoliucijų organizatoriai nebūtinai buvo tie, kurie galėjo iki galo įgyvendinti ekonomikos reformas. 2004 metų Ukrainos oranžinė revoliucija žlugo po kelerių metų dėl šalies vadovų tarpusavio santykių atšalimo, nekompetencijos ir korupcijos.
Šie apribojimai ir analogijos leidžia manyti, kad Vakarai, konkrečiai Europa, turėtų sutelkti daugiau dėmesio į ilgalaikę paramą demokratijos ir ekonomikos raidai atgimusiose Vidurio Rytų valstybėse. Vakarai daugiau nebegali tęsti įprastos politikos.
Užduotys reikalauja dosnumo, tiek finansinio, tiek kitokio (pavyzdžiui, galimybė keliauti buvo itin svarbi apjungiant Rytų europiečių demokratijos troškimus 1989 metais) ir tai reikalauja dešimtmečius trunkančio užsispyrimo. Kitaip tariant, pasisekimas brangiai kainuos, labai brangiai, ir tai nesusilauks daug palaikymo esant dabartiniam ekonomikos nuosmukiui. Tačiau demokratija, kuri nėra paverčiama į reguliarius oficialius susitikimus, yra žlugti pasmerkta demokratija.
Ekonominė parama, ES ir JAV rinkų atsivėrimas, strateginiai energetikos projektai, teisiniai ir konstituciniai patarimai bei bendradarbiavimas tarp universitetų yra šaltiniai, kuriuos Vakarai privalo suteikti, jei nori prisidėti prie sėkmingo Vidurio Rytų demokratijos pabudimo.
Jei šis pabudimas žlugtų, tuomet pasekmė gali būti viso regiono radikalizacija. Jau nebebus grįžimo prie pradinės padėties. Džinas išlindo iš butelio.
Joschka Fischeris buvo Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris nuo 1998 iki 2005 metų ir beveik 20 metų vadovavo Vokietijos žaliųjų partijai.
Joschka Fischeris
