Anot eksperto, Vilniuje dalyvavusio „Baltic military conference“ diskusijose, Ukrainai labai reikia sėkmingos kontratakos, nes nuo jos sėkmės priklauso parama, kurią gauna iš Vakarų. Interviu portalui tv3.lt, analitikas sakė, kad visi nori šlietis prie pergalės, niekas nenori guosti po pralaimėjimo, pabrėžęs, kad NATO šis karas buvo "sėkmės istorija", nes vertė priimti sprendimus, kurie, kitu atveju, nebūtų priimti.
Karas Ukrainoje siaučia jau daugiau nei metus, bet ar buvo galima jo išvengti, jam geriau pasiruošti ar bent jau numatyti tam tikrus dalykus. Analitikų centrai, politikai, kariškiai daug rašo, kalba arba tiria karus, bet ar galima kažko „nepagauti“?
Kai modeliuoji karo pradžią, paprastai galvoje turi tam tikrą paveikslą ar modelį, kaip dalykai atrodys. Visgi didžiausias to iššūkis yra atidžiai įvertinti ne tik tai, kiek žmonių, ginklų ir karinės technikos tavo priešas turi, bet ir tai, kaip jie naudos žmones ir ginklus.
Reikia žinoti, arba bandyti atspėti, kokias taktikas jie naudoja ar jų taktikos – efektyvios. Ar jų kariuomenės judėjimas turi prasmę, yra apgalvotas, ar jų vadai – talentingi. Taigi, prieš prasidedant karui ir jam prasidėjus mes matėme, kad rusai turėjo daugybę tankų ir kitos karinės technikos, bet vėliau supratome, kad jie tai naudojo gana kvailai.
Bet prieš prasidedant karo veiksmams tokių dalykų žinoti neįmanoma, todėl reikia galvoti, kad priešas savo turimus pajėgumus panaudos efektyviai. Reikia skaičiuoti, bet, žinoma, išmušus karo valandai, realybė yra tokia, kokia yra.
Prieš iššaunant pirmus šūvius visi vertinimai tėra teorija, matematika, kai skaičiuojami tankai, kovos mašinos ir žmonės
Iš savo pusės taip pat svarbu įvertinti, ar esate pasiruošę karui, ar gerai žinote aplinką, kurioje gali tekti kariauti, ar turite viską, ko reikia sėkmingam puolimui arba gynybai. Taigi, prieš iššaunant pirmus šūvius visi vertinimai tėra teorija, matematika, kai skaičiuojami tankai, kovos mašinos ir žmonės.
Taip pat kreipiamas dėmesys į tai, kiek treniruotasi, kokių pratybų turėta. Pratybų tikrumas, jų dydis – svarbu. Visgi yra vienas niuansas, tarkime, jei imtume, kad ir dideles pratybas „Zapad“, jei jos gerai suorganizuotos, jei pratybų scenarijus gerai parašytas, o kariai ir vadai žino, ką daro, – pratybose tu visada laimi, o priešas – visada pralaimi. Taip galima užsnūsti ant laurų ir nesuvokti, kokias tikras kompetencijas turi, kokia yra realybė.
Tikrame kare viskas sprogsta ir žmonės žūva. Prasidėjus karui į mūšį stoja dar vienas svarbus elementas – žmogaus prigimtis, baimė, drąsa, noras laimėti arba noras sprukti. Prieš prasidedant kovoms šių dalykų nuspėti, įvertinti beveik neįmanoma. Taigi, svarbu, kad pratybos būtų realistiškos ir net agresyvios, nes tai padeda išgyventi ir kovoti pirmosiomis karo valandomis ir dienomis.
Jei pratybų scenarijus gerai parašytas, o kariai ir vadai žino, ką daro – pratybose tu visada laimi, o priešas – visada pralaimi
Kuo toliau nuo karo lauko esi, tuo geresnis atrodo vaizdas. Taigi, jei sėdi Ispanijoje, JAV ar Brazilijoje ir žiūri į karo veiksmus, tada galima galvoti apie scenarijus, kurti teorines išeitis ir kitus variantus. Bet galvojimas, kaip gali atrodyti ar vykti karas nebūtinai yra susijęs su tuo, kaip jis realiai vyksta.
Daug šalių, vyriausybių keletą mėnesių prieš karo Ukrainoje pradžią svarstė ar Rusija įsiverš į Ukrainą, ar tai tėra blefas. Viskas atrodė, kaip teorija, todėl beveik nebuvo imtasi praktinių veiksmų, kad pasiruošti tam, kas įvyko.
Šalys nesuskubo padidinti amunicijos gamybos, nepradėjo iki karo (su retomis išimtimis) gabenti ginklų Ukrainai. O taip pat nebuvo duotos jokios realios garantijos Ukrainai, kad štai, jei Rusija įsiverš, mes jums tieksime ginklus, amuniciją, karines mašinas ir kitus reikmenis.
Taigi, kai galvojame apie karo pradžią, apie tai ar buvo galima numatyti, pasiruošti, išvengti, turiu pasakyti, kad karas, kad ir kaip jam besiruoštum, visada užklumpa netikėtai. Jei atidžiai pažvelgtume į istoriją, suprastume, kad taip buvo visada. Karas visada nustebina ne tik politikus, kariškius, bet labiausiai – civilius gyventojus, nes jis yra žiauresnis ir sunkiai nusakomas.
Sunku iš anksto nuspėti nuostolius, tragedijas ir mirtis. Taip pat sunku numatyti žmonių heroizmą, tai, kaip jie elgiasi užklupus negandoms. Tarkime, tikrai sunku buvo numatyti, kad Ukrainai – gerokai mažesnė už Rusija, atsilaikys ir kariaus jau daugiau nei metus.
Taigi, tas realybes reikia patirti ir net buvusių karų patirtys bėgant laikui išnyksta. Karas visada būna nemalonus siurprizas, lydimas aštrių emocijų ir prievartos, žiaurumų.
Karą, kaip parodė istorija, sunku sustabdyti, sunku sustoti kariauti, nes kai pradedi prarasti žmones, kyla pyktis, noras keršyti. Tarkime Putinas, autokratas, kuris daug investavo į karą, kuris, matyt, įtikino savo generolus, pats įtikėjo sėkmingu karu. Ar jis dabar gali prisipažinti, kad padarė klaidą? Kad pralaimi? Ne, vietoje to jis padvigubina savo pastangas, siunčia daugiau karių, ginkluotės.
Visada yra tendencija spausti vis daugiau, klimpti giliau, nes dabar jau turi tai daryti, nes reikia pateisinti praradimus. Kuo giliau klimpsti, tuo daugiau žmonių ir resursų meti, taip užsisuka karo ratas. Nes jei dabar atsitraukti reiks pasiaiškinti, patvirtinti, kad visi praradimai, žūtys – nutiko veltui.
Pirmos 24 ar 48 valandos kare yra lydimos netikėjimo, kad tai išties nutiko. Manoma, kad tai netrukus baigsis. Na, gal po savaitės, dviejų.
Ir tada, tarkime Ukrainos atveju, buvo galvojama, jei taip greit viskas baigsis, kodėl JAV ar kitos šalys turi ten vežti ginklus? Didinti amunicijos gamybą ir daryti visus kitus, būtinus dalykus? Nes juk karas po savaitės ar dviejų – baigsis. Po kelių savaičių žmonės pradeda pamažu suvokti, kad noras ir tikėjimas, jog viskas greitai baigsis – naivus.
Tiesa, yra žvalgyba ir jos perspėjimai. Prieš karą Ukrainoje taip pat daug apie tai kalbėta, apie karo indikatorius, ką vienas ar kitas dalykas reiškia, ką daro priešas. Visgi indikatoriai, o ir žvalgybos pranešimai, piešia gana išplaukusį paveikslą. Tuo pačiu kyla didžiulis noras atmesti žvalgybos duomenis, jais netikėti. Nes jei patikėsi tuo, ką sako žvalgyba, reiks kažko imtis.
Ukrainos atveju žvalgybos duomenys buvo gana tikslūs, pranešta apie tai, kad rusai atsibogino prie sienos, tada atsitraukė, vėl atsibogino ir vėl atsitraukė. Bet žvalgyba, tarkime, pastebėjo, kad paskutinis atsitraukimas buvo netikras, nes pasitraukė tik kareiviai, bet virtuvės, karo lauko ligoninės ir kiti dalykai, būtini planuojant įsiveržimą – liko.
Net žinant išankstinę informaciją, politikui, šalies lyderiui sunku ją priimti, sunku susitaikyti su tuo, kad turi „pakelti“ savo kariuomenę, įspėti visuomenę ir darytis kitus, labai sunkius ir nepopuliarius sprendimus
Bet yra svarbus politinis ir psichologinis momentas, kai reikia persijungti nuo supratimo, kad čia pratybos ar bauginimas, prie to, kad čia – greičiausiai neišvengiamas karas. Taigi, net žinant išankstinę informaciją, politikui, šalies lyderiui sunku ją priimti, sunku susitaikyti su tuo, kad turi „pakelti“ savo kariuomenę, įspėti visuomenę ir darytis kitus, labai sunkius ir nepopuliarius sprendimus.
Taigi, valstybės lyderis, turi pasakyti kalbą, visą tai pranešti žmonėms ir tuo pačiu jis skaičiuoja, vertina, kokia situacija šalies viduje, kokios nuotaikos, ar pavyks įtikinti gyventojus, ar būsiu teisingai suprastas. O gal visuomenė tokią kalbą supras kitaip? Gal bus sakoma, kad tai – skubėjimas kariauti, provokavimas.
Britų premjeras Vinstonas Čerčilis prieš karo pradžią yra pasakęs ne vieną audringą kalbą, daužęs kumščiu į stalą parlamente, bet žmonės ir politikai nenorėjo tuo tikėti, nes Pirmojo pasaulinio karo žaizdos buvo dar labai gyvos. Buvo kalbama, kad nereikia skubėti niekam padėti, kad nenutiktų taip, kaip Pirmajame pasauliniame kare, kai visi skubėjo ir paskui kelis metus pjovėsi.
Taigi, jei Zelenskis, matęs realybę ir turėjęs žvalgybinės informacijos, būtų pasakęs kalbą, tai tikrai būtų stiprus emocinis momentas. Jis galėjo pasakyti tą kalbą, skirti ją ne tik savo žmonėms, bet ir sąjungininkams, bet net tada nebuvo aišku, ar rusai ateis tik į Donbasą ar mėgins paimti Kijyvą.
Tokie momentai ir tokie sprendimai – labai sunkūs ir rizikingi. Istorija mus moko, kad žmonės veikti pradeda tada, kai nutinka nelaimė. Yra linkstama tikėti, kad nieko blogo nenutiks ir tik prasidėjus karui imamasi veiksmų. Tai labai žmogiška reakcija.
Ukrainos kariai jau labai seniai ir atkakliai gina Bachmutą, mažą miestelį šalies rytuose, kuris, sakoma, neturi jokios strateginės reikšmės. Kaip manote, kodėl? Ar tai gudri taktika, ar siekis bet kokia kaina neduoti rusams progos džiūgauti. Žmogiškoji kaina Bachmute labai didelė.
Taip, ukrainiečiai vis dar yra Bachmute, nors daug kas stebisi tokiu spendimu. Bet tai – apgalvotas sprendimas. Ukrainiečiai kovodami ir išlaikydami Bachmutą smarkiai lėtina ir net sustabdo rusų armijos judėjimą ne tik Bachmuto, bet ir kitomis kryptimis.
Ten naudojama daug vakarietiškų ginklų, Bachmuto gynėjai gauna žvalgybos duomenų ir kitokios pagalbos. Bet pati kova, gyvenimas apkasuose yra kaina, kurią moka ne tik rusai, bet ir ukrainiečiai.
Bachmutas yra ukrainiečiams žinoma vieta, kurioje jie kovoja su žinomu priešu, jau yra perkandę jo taktiką. Jei ukrainiečiai atsitrauks, o tai gal būtų protinga, saugant savo karius, amuniciją ir pradės kovą kitoje vietoje, ta pozicija jiems bus nežinoma, neaišku, kaip ten seksis. O Bachmutas, kad ir sunki vieta kovoti, yra žinoma, įtvirtinta ir ten garantuotai pavyksta nukauti daug priešų.
Taigi, tokios dvi viena kitai prieštaringos pozicijos, kurias abi reikia įvertinti. Čia yra ir simbolinių elementų.
Kalbant iš rusų pusės, jie taip pat daug „investavo“ į Bachmutą, taigi, jei jie atsitrauks, misija bus laikoma sužlugusia. Todėl, jei nevertinama žmogaus gyvybė, o rusai, kaip matome – nevertina, tai kažkuriuo metu prasilaužimą galima pasiekti tiesiog panaudojus nenutrūkstamą žmonių masę. Ir tada sakyti, kad pasiekta „didelė“ pergalė. O tai gali būti skaudus psichologinis smūgis ukrainiečiams.
Analitikų centrai, kurie prognozuoja vieno ar kito mūšio eigą, taip pat ir Bachmuto, „nepagauna“ žmogiškojo elemento: baimės, noro keršyti, garbės jausmo, kovos kilnumo
Taigi, kova Bachmute nėra tik dar vienas apkasų mūšis, kaip gali pasirodyti, tai ir psichologinis karas, kerštas, noras „sumokėti“ už kritusius bendražygius. Kai matai, kad žūva daug tavo bičiulių, tų, su kuriais tarnavai, ką darai? Bėgi namo ar nori keršto?
Analizės, kurias matome, analitikų centrai, kurie prognozuoja vieno ar kito mūšio eigą, taip pat ir Bachmuto, „nepagauna“ žmogiškojo elemento: baimės, noro keršyti, garbės jausmo, kovos kilnumo.
Įvaizduokite, vadovaujate būriui Bachmute, jūsų būrys išžudytas, atvyksta nauji kariai, kaip juos motyvuoti kovoti, kai situacija tokia bloga? Reikia kažką pasakyti, todėl, kuo sunkesnė kova, tuo aštresnė retorika girdisi apkasuose, ten verda ir emocijų karas, kalbama apie namus, šeimas, šalį.
Sunku nuo to atsitraukti, tai ir emocinis mūšio fonas, todėl vieną dieną pasakius, kad kaunamės už namus, kitą dieną pasitraukti – sunku. Tai žmogiškieji karo elementai, kurie gana dažnai yra pražiūrimi, kurie nepasiduoda analizėms.
Dažnai mėgstama cituoti Karlą von Clausewitz, kuris kalbėjo apie karo rūką ir karo trintį. Karo rūkas yra situacija, kai viskas atrodo netikra, tvyro nežinomybė apgaubta tam tikro rūko, bet vis tiek reikia padaryti sprendimą.
O karo trintis yra tai, kas nutinka karo lauke, ko nebuvo galima nuspėti. Kitaip tariant, tai, kuo skiriasi popierinis, suplanuotas ir tikras karas. Tarkime, reikia amunicijos, laukiame sunkvežimio, bet jis patyrė avariją, nes vairuotojas nemiegojo tris naktis. Tokių dalykų negali suplanuoti. Ir tada kariai turi priimti sprendimą: pasitraukti arba žudyti priešus ir grobti jų amuniciją. Kare daug sumaišties. Kad ir kaip gerai jis būtų suplanuotas ar atrodytų žemėlapyje, bet brutali realybė yra visiškai kitokia.
Kalbama, kad ukrainiečiai ruošia kontrataką. Manoma, kad ji bus jau netrukus. Ką tai duos? Ir kodėl jos būtinai reikia?
Jie turi kontratakuoti. Ukraina gauna Vakarų paramą, nes rodo, kad gina savo namus ir jiems tai sekasi. Tai subūrė Vakarų šalių koaliciją, tai padeda, tarkime, JAV valdžiai atsilaikyti prieš kritikus, kurie vis užsimena, kad Ukrainai skiriama per daug pinigų. Taigi, pergalės ir sėkmė mūšio lauke padeda gauti paramą. Visi mėgsta pergales. Bet pamažu atsiranda ir karo nuovargio elementų, todėl ukrainiečiams labai reikia sėkmingos kontratakos.
Taip pat senka Vakarų šalių ginklų ir amunicijos rezervai, pradedama svarstyti, kiek dar galime atiduoti Ukrainai? Nes atidavus visus ginklus ir amuniciją, kyla grėsmė ir kitoms šalims, jei kas nors nutiktų. JAV turi įsipareigojimų Europai, NATO ir Ukrainai, bet turi ir kitų įsipareigojimų, tarkime Pietų Korėjoje, Japonijoje, Izraelyje. Taigi, norima padėti, bet siekiama subalansuoti pagalbą.
Noriu pasakyti, jei karas Ukrainoje išsitęs, o proveržio nesimatys, padedančios šalys gali imti muistytis. Gali nutikti taip, kad bus padedama tik minimaliai, o gal Ukrainą pradės stumti link derybų su Rusija. Kalbos apie tai, kad yra daug mirčių ir sugriovimų, bet aiškaus kelio į pergalę nesimato – taip pat gali imti skambėti vis garsiau. Būtent dėl to reikia sėkmingos kontratakos ir jai ukrainiečiai, kaip suprantu, ruošiasi.
Tiesa, kyla klausimas, kur ta kontrataka vyks. Žinoma, jie šia informacija nesidalina ir teisingai daro. Nemanau, kad tai bus Bachmuto kryptis. Matyt bus einama į pietus, tikėtina bandys atgauti Juodosios jūros pakrantę. Nemanau, kad jie judės link Rusijos, bet galimai mėgins pasidaryti Mariupolio „koridorių“. Bet kokiu atveju jie turės kažką daryti, tam, kad parodytų, jog Vakarų ginkluotė, karių apmokymas ir kitos pastangos nenuėjo veltui.
Kokių karo baigties scenarijų galima tikėti? Kokias galimas pabaigas matote, nes, kaip pats sakėte – karą baigti sunku.
Yra keli galimi scenarijai. Vienas gali būti derybos. Bet reiks apsibrėžti, kas tokiu atveju Ukrainai bus pergalė. Ar pergalė tai, kad bus sustabdytas šalies naikinimas ir mirtys, priimtas kažkoks susitarimas? NATO, Vakarų šalys taip pat turės garantuoti šalies saugumą.
Tokiu atveju ir Rusija paskelbs didžiulę pergalę, esą jie „atsiėmė“ žemės, kurios „priklausė“ jiems ir apsaugojo „etninius rusus“ regione. Jie norėtų kontroliuoti Juodosios jūros krantą, nusavinti Zaporižios atominę elektrinę ir kitko. Taigi, susitarimas, Vakarų saugumo garantijos daliai Ukrainos ir Rusija – gaunanti viską, ko nori, būtų vienas iš galimų scenarijų.
Kitas scenarijus – sėkmingas kontrpuolimas ir kas seka po to. Visgi tai nebus lengva, nes, nepaisant to, kad kiekvieną savaitę Vakarų analitikai kalba, jog Rusijoje pasibaigė raketos ir amunicija, bet apšaudymai nesiliauja.
Niekas tiksliai nežino, kiek ir ko Rusija dar turi, ypatingai senesnės gamybos ginkluotės. Taip pat jie gauna ginklų ir amunicijos ir Irano, Šiaurės Korėjos, įtarčiau, kad ir Kinija šiuo tuo remia. Tvirtų įrodymų nėra, bet tokie dalykai paprastai vyksta patamsiais, prekiaujama juodojoje rinkoje. Negalime nematyti Rusijos potencialo ir to, kad jie tikrai stengsis atmušti ukrainiečių kontrataką.
Girdisi kalbos, kad rusai gali kariauti dar du metus, mat artilerijos, šaudmenų jie ne tik turi, bet ir pasigamina. Dar du metai yra siaubingai ilgas laikas. Ukraina tiek ilgai negali kovoti vien dėl to, kad ims stigti karių.
Žinoma, rusų kariuomenė taip pat gali būti išsekusi. Tada kontrataka turi daug šansų būti sėkminga. O jei ji bus sėkminga, tai pritrauks papildomos paramos iš Vakarų. Sėkmė lydį sėkmę.
Taip pat, jei bus suprasta, kad pavojus kyla ne tik Ukrainai, paramos taip pat gali padaugėti. Autoritarinės šalys, tokios, kaip Iranas ar Kinija atidžiai seka tai, kas vyksta Ukrainoje, kaip reaguoja Vakarai, kada padeda ir kada ne. Šis karas ne tik Rusijos ir Ukrainos, jei Vakaruose tai bus suprasta, paramos, manau, padaugės.
Nežinia, kuris iš šių ateities scenarijų pasitvirtins. Tiesa, dalykas kurį mes tikrai žinome, tai jei Vakarai nustos remti Ukraina– ji pralaimės.
Kaip manote, ką gavo ir ką prarado NATO šiame kare. Ar išmoktos kokios nors pamokos? Kaip būtų galima vertinti praėjusius metus per Šiaurės Atlanto aljanso prizmę?
Aš manau, kad NATO šis karas buvo pozityvus postūmis, kitaip sakant – tai „gera istorija“. NATO nesubyrėjo, nesiblaškė. Nebuvo nesibaigiančių debatų apie tai, ar verta padėti, kaip įvardyti konfliktą, ar tai mus liečia. Aljansas sustiprėjo.
Žinoma, yra problemų, kai kurios šalys-narės nenori ar negali skirti gynybos finansavimui tiek pinigų, kiek susitarta. Iš 30 šalių narių, daugiau nei 2 proc. nuo BVP skiria 7. O kiek šalių padeda Ukrainai? Siunčia jai ginklus? Nedaug.
Šiuo metu tai nėra „NATO atsakas“, tai yra individualių NATO šalių atsakas ir sprendimas paremti Ukrainą
Taigi, geriau tikrai gali būti, nes šiuo metu tai nėra „NATO atsakas“, tai yra individualių NATO šalių atsakas ir sprendimas paremti Ukrainą. Visgi gerai tai, kad dauguma supranta, kas pastatyta ant kortos.
Šis karas taip pat sukūrė sąlygas Suomijai ir Švedijai įstoti į NATO. Jei ne karas, to tikrai nebūtų nutikę. Šios šalys buvo nepriklausomi žaidėjai, nenorėjo erzinti Rusijos. Bet karas tai pakeitė ir prie Aljanso jungiasi stiprios šalys.
Taigi, atmetant tai, kas akivaizdžiai yra siaubinga – karą, šie metai NATO buvo geri. Prisijungia dvi šalys (Suomija tikrai, dėl Švedijos dar kyla klausimų), NATO atsakas buvo geras, nors pats karas parodė ir problemas, skyles Aljanse, kurias bus skubama užtaisyti.
Visos NATO šalys pamatė, kaip trūksta amunicijos, kiek jos išties yra pasirengusios realiam karui. Kol nevyksta karas gali apsimesti, kad viskas puiku, bet kai jis prasideda, realybė skaudžiai smogia.
Šaltojo karo metu Vakarų Vokietija turėjo penkis tūkstančius tankų, šiandien Vokietija turi 300 ir tik 100 iš jų tinkami kovai. Ką tai reiškia? Ogi pripažinimą, kad šiandien Vokietija negalėtų apsiginti. Be karo Ukrainoje realybės to, matyt, dar ilgai nebūtų suprasta.
Karo negalima ignoruoti, jis, kitaip nei visa kita, parodo nuogą realybę. Karas taip pat verčia žmones priimti sprendimus, kuriu jie, kitu atveju, nepriimtų.
