Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Norintieji gražiai gyventi ir puoselėjantieji aplinką kartais susimąsto: ar aplinka turi tarnauti žmogui ar žmogus – aplinkai. Alytuje gyvenantis žinomas medžio drožėjas, tautodailininkas Saulius Lampickas susitvarkė savame kieme taip, kad ir būti jame gera, ir keliaklupsčiauti dėl augalų grožio netenka.

REKLAMA

Svaiginanti kūrybos upė

Vytauto gatvėje ieškant Lampickų namo, ilgai neklaidžioti netenka. Kieno gi kito, jei ne medžio drožėjo kieme gali būti prikrauta ąžuolo rąstų, kitų medžio ruošinių, prie kurių jau triūsia pameistriai. Žengiant per pjuvenas nosį maloniai kutena medienos kvapas.

S.Lampickas gimė Pakruojo rajone, Rozalime. Sukūręs šeimą vyras ilgam įsikūrė Alytuje. Čia 1992 m. surengė pirmą autorinę parodą. Vėliau jų buvo labai daug įvairiuose Lietuvos miestuose. Pavieniai menininko kūriniai buvo eksponuoti Austrijoje, Prancūzijoje, Latvijoje ir Estijoje. Saulių galima sutikti beveik visuose Lietuvoje vykstančiuose medžio drožėjų pleneruose. Jis kuria ir tarptautinėse stovyklose Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Čekijoje. Du kartus – 2000 ir 2008 metais – S.Lampickas tapo Liongino Šepkos premijos laureatu.

REKLAMA
REKLAMA

„Kad ir kiek galvočiau apie kūrybą, ji lieka paslaptis, kažkas magiško, nepaprasto. Pristatydamas vieną savo parodą, plakate parašiau: „Jaučiuosi įbridęs į svaiginančią kūrybos, ieškojimų, atradimų ir nusivylimų upę. Drožyba – lyg magija, lyg stovėjimas prie gilaus šulinio – kai semi vandenį, jo daugėja“, – sakė menininkas.

Su akmenimis paprasčiau

Vanduo – visa ko pradžia... Gal todėl menininko kieme atsirado nedidelis tvenkinėlis, o prie jo ėmė rikiuotis įdomių formų ir spalvų rieduliai, giliai šaknis suleido įvairūs augalai. Po truputį pradėjo ryškėti sielos atgaivai skirto japoniško sodelio kontūrai. Bėgant laikui vieni augalai keitė kitus, tik didesni akmenys ir tvenkinėlis liko toje pačioje vietoje. „Su augalais taip jau yra: sodini gražų, nedidelį, kaip tik tokį, kokio reikia, o po metų kitų jis išveša ir pradeda gožti šalia augančius. Su akmenimis paprasčiau. Kokį padėjai, toks jis ir bus“, – pasakojo pašnekovas. Jis atkreipė dėmesį į keletą vertingų spygliuočių, po kuriais jau niekas kitas nebegali augti. Atsisakyti jų Saulius nenori, tad tenka sukti galvą, ką daryti. Todėl visiems turintiems nedaug vietos ir norintiems sukurti ką nors panašus jis pataria atidžiai rinktis augalus, juolab kad dabar pasiūla tikrai nemenka.

REKLAMA
REKLAMA

Svarbiausia laikytis principų

Sauliui puikiai pavyko atskleisti japoniško sodo dvasią, nes laikėsi svarbiausių jo kūrimo principų, kurie yra labai paprasti. Pirmas – gamta tobula, tad pavyzdį reikia imti tik iš jos. Vadinasi, akmenys turi būti sudėti taip, kad atrodytų lyg čia buvę. Niekur negali būti stačių kampų, griežtų, taisyklingų formų, nes gamtoje jų nėra. Galima įrengti kriokliuką, upelį, tik ne fontaną. Menininkas atkreipia dėmesį į kitą svarbų dalyką – perspektyvą. Tačiau prieš sodinant augalus sunku numatyti, kaip jie atrodys po kiek laiko, nes augdami jie keičia formą. Svarbiausia, kad viskas derėtų, bet sukurti spalvų ir formų dermę gali ne kiekvienas.

Paklausė patarimo

Tautodailininko kūryboje daug augalinių motyvų. Ne viena idėja gimė ir mielame mažame sodelyje prie namų. Tiesa, būtina paminėti, kad ši vieta ypatinga: čia auga tai, kas kitur jau seniai būtų nušalę. Lampickų kiemas, kaip ir daugelio miesto namų, iš visų pusių apsuptas statinių, tad į jį retai įsisuka šiaurės vėjas. Todėl jau daugelį metų klesti ginkmedis, įspūdingas Lausono puskiparisis, kuris jau trisdešimt metų puošia nedidelį kiemą. „Kai vieną kartą buvo nuspręsta atsisveikinti su puskiparisiu, nes galingos jo šaknys nusiurbia viską aplinkui, žinomas dendrologas Evaldas Navys neleido nupjauti medžio. Esą Lietuvoje labai nedaug tokio amžiaus Lausono puskiparisių. Teko paklusti“, – prisiminė neseną istoriją pašnekovas. Kiekvieną pavasarį nuostabiais žiedais jį džiugina magnolija. „Man labai patinka maumedžiai. Jie žavingi visais metų laikais“, – sakė Saulius.

REKLAMA
REKLAMA

Varlė Domicelė ir kiti

Atidžiau pasižvalgęs po Lampickų kiemą pamatai, kad jis gražus, bet ne pavyzdinis. „Ne kartą teko įsitikinti, kad mūsų žmonės pernelyg skausmingai vertina grožį. Yra tokių, kurie gyvena kažkaip steriliai. Kiekvienas kampelis išlaižytas, tarsi paveiksliukas, – stebėjosi tautodailininkas. – Manu, kad reikia į viską žiūrėti paprasčiau.“ Prie pat jo sodelio – malkinė, sandėliukas, kuriame laikomi drožybai reikalingi reikmenys, ūkiniai daiktai. Akivaizdu, kad čia gyvena žmonės, kuriems gera savo namų erdvėje. Galbūt tai jaučia ir kiti Dievo kūriniai. Saulius papasakojo apie varlę Domicelę, įsikūrusią prie tvenkinio, Ji lyg šuo pakėlusi koją kasydavosi galvą. Kiek laiko gyveno ir žalčiukas. Vyras pabeldžia kelis kartus į tvenkinio kraštą, ir japoniški dekoratyviniai karpiai atplaukia visi kaip vienas ir ima maistą iš žmogaus rankų.

REKLAMA
REKLAMA

Nejučia kyla mintis, ar bereikia geresnės atgaivos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų