„Tikiuosi, kad mūsų dvišaliuose santykiuose daugiau strateginio turinio nei Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime“, – leidiniui „Rzeczpospolita“ sakė A. Kubilius.
– Ką Lietuva sužinojo apie save iš „WikiLeaks“?
– Nedaug. Informacijos nutekėjimas netapo Lietuvoje svarbiąja diskusijų tema.
– Gal po kurio laiko, kai „WikiLeaks“ vėl paskelbs kokius nors diplomatinius dokumentus, mes sužinosime, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai blogiausi visoje Europos Sąjungoje. Panašiai kaip dabar tai vertina kai kurie ekspertai?
– Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra blogi. Mes turime labai daug bendrų projektų, remiamų ES, daugelį klausimų mes aptariame Briuselyje. Kai kurių Lenkijos politikų kai kurios nuomonės dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje nėra teisingos. Galbūt jos atsirado dėl didžiosios žmoniškosios ir nacionalinės katastrofos, kurioje žuvo prezidentas Lechas Kaczyńskis ir kiti politikai. Manau, kad lenkų tautinei mažumai, panašiai kaip ir kiekvienai kitai mažumai, svarbiausia yra švietimas, mokymas ir jos gyvenamo regiono ekonominė plėtra. Ir tam mes skiriame daug dėmesio. Ir galime didžiuotis pasiekimais švietimo srityje.
Dvi dienas prieš mano paminėtą katastrofą, balandžio 8 d., Prezidentas L. Kaczyńskis paskutinį kartą lankėsi Vilniuje. Ir tą dieną Lietuvos Seimas atmetė kompromisinį įstatymo projektą dėl lenkiškų pavardžių rašymo. Be to, tai buvo Jūsų projektas. Kadangi Ministro Pirmininko ir pagrindinės partijos vadovo projektas dėl tautinės mažumos atmetamas, Lietuvos lenkams, ko gero, nėra ko tikėtis?
Vyriausybė pasiūlė savo sprendimą, tačiau norėčiau dar priminti, kad Lietuvos Konstitucija aiškiai nurodo valstybinės kalbos vartojimo taisykles. Dar kartą noriu paklausti, kas svarbiausia 220–tūkstantinei lenkų tautinei mažumai? Juk iš 170 lenkiškai lavinančių pasaulio švietimo įstaigų už Lenkijos ribų 100 yra Lietuvoje, o, jei neklystu, už Lenkijos ribų gyvena 10 milijonų lenkų. Ar svarbiau tai, ar kokiomis raidėmis bus užrašytos pavardės Lietuvos pase?
Žinoma, tai svarbu, bet ir dėl mažumos švietimo yra kaltinimų, kad ir tai, jog mažėja lenkų mokyklų skaičius Lietuvoje.
Mažėja ir lietuvių, ir lenkų mokyklų skaičius. Mažėja, nes turime demografinį nuosmukį. Tegu jaunos poros deda pastangas turėti daugiau vaikų.
Norėčiau ne mėtytis skaičiais ir aiškintis, kodėl Lietuvoje mažėja vaikų lenkų, bet kalbėti apie pasitikėjimą tarp abiejų mūsų šalių. Jau keliolika metų Lietuvos politikai žadėdavo lenkų kolegoms, kad lenkų tautinės mažumos klausimais kažkas pasikeis. Tačiau iš to niekas nesekė. Net mažiausiai reikšmingu pavardžių rašymo klausimu, nors pažadų būta iš daugelio lupų. Jei net tokiu klausimu negalima tikėti Lietuvos pažadais, tai ką jau bekalbėti apie geopolitikos, energetikos klausimus.
Kaip tik mano Vyriausybė, pirmą kartą po Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymo (1994), pasiūlė Lietuvos Seimui pavardžių rašymo sprendimo būdą. Ką gi man pasakyti? Jeigu visi mano Vyriausybės siūlomi įstatymai turėtų Seimo palaikymą, manyčiau, kad gyvenu kitur, o ne Lietuvoje. Visuomet, kai apie tai kalbame, aš užduodu sau klausimą, kas svarbiau: ar tai, ką sako pati Vilniaus krašte gyvenanti tautinė mažuma, ar tai, kas kalbama Lenkijoje. Man pirma – svarbiausia, t. y. pokalbiai su lenkų tautine mažuma. Neseniai aš lankiausi pas lenkus Šalčininkuose ir Vilniaus rajone. Ir jiems svarbiausi buvo švietimas ir jų rajonų ekonominė perspektyva. Daug svarbiau nei pavardžių rašymas. Labiausiai mane nustebino ir pradžiugino, kad lenkų jaunimas klausinėjo, kaip ir kur jie galėtų geriau išmokti lietuvių kalbą, o aš paklausiau tenykštės savivaldybių valdžios (tai yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdžios – red. past.), kodėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ekonominė plėtra žymiai blogesnė nei Klaipėdos ir Kauno. Teoriškai Vilniaus rajonas, esantis šalia sostinės, turėtų būti labiausiai išvystytas.
– Turiu įspūdį, kad po 15 metų mes vėl susitiksime, ir aš paklausiu, kodėl ši banaliausia lenkų pavardžių rašymo problema dar neišspręsta?
– Mes sprendžiame ne lenkų pavardžių problemą, o nelietuviškos kilmės pavardžių rašymo pase problemą. Ir turime gerbti Konstitucinio Teismo nutarimus. Jausdami tokį spaudimą, mes turime rasti sprendimą, kuris nepažeistų Konstitucijos bei kitų įsipareigojimų. Ir mes jį rasime.
– Beje, juk Jūsų Vyriausybės projektas kaip tik buvo kompromisinis. O pralaimėjo net Jūsų partijoje. Negaliu to suvokti.
– Aš nežinau, kaip yra Lenkijoje, tačiau Lietuvoje, kai kreipiamasi į tris teisininkus, tai atsiranda trys konstitucinių sprendimų interpretacijos. Mūsų Vyriausybė pasiūlė vieną interpretaciją. Pirmą kartą mes išvis kažką pasiūlėme šiuo klausimu. Ką gi man daryti, kad Seimas nusprendė kitaip? Net koalicijoje šiuo klausimu yra skirtingų nuomonių.
– Jūsiškės Konservatorių partijos garbės lyderis Vytautas Landsbergis pasakė, kad Lenkija yra Lietuvos vyresnysis brolis. O vyresniajam broliui daug kas nepatinka. Išeina, kad Lenkija yra gudragalvis vyresnysis brolis, todėl kelia jaunesniam keistus reikalavimus. Ar Jūs sutinkate su tokia interpretacija?
– Istorija vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiuose, o istorijoje būta visko – puikių ir komplikuotų dalykų. Ir galbūt kai kurie politikai vienoje ir kitoje pusėse, išreikšdami skirtingas nuomones, kaip tik tai turi omenyje. Mano įsitikinimu, ir Lenkija, ir Lietuva privalo žiūrėti į ateitį, į regiono plėtros perspektyvas, o toje plėtroje itin svarbus solidarumas.
– Spalio pabaigoje Lenkijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad su vis didesniu nerimu ir susirūpinimu ji stebi Lenkijos ir Lietuvos santykių raidą. „Lenkija negali pritarti, kai negerbiamos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje. Artimiausioje ateityje bus imtasi atitinkamų diplomatinių veiksmų“, – rašoma pareiškime.
– Galiu pakartoti tai, ką sakiau jau ne kartą. Tautinės mažumos Lietuvoje, taip pat ir lenkų, yra mūsų turtas, kurį mes globojame ir kuriuo rūpinamės, nepriklausomai nuo to, ką apie tai pasakys įvairios institucijos ar net artimos mums kaimyninės šalies URM. Aš tikiuosi, kad mūsų dvišaliuose santykiuose daugiau strateginio turinio nei Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareiškime. Gal ir aš ironiškai paklausčiau. Ar Lenkijos užsienio reikalų ministerija paskelbtų tokį pareiškimą dėl kitų kaimyninių valstybių, kuriose gyvena labai daug lenkų tautinės mažumos atstovų? Jeigu neklystu, Vokietijoje jų yra apie pusė milijono, Čekijoje apie 100 tūkst. Ar ten mokyklų skaičius atitinka ten gyvenančios lenkų tautinės mažumos skaičių?
– Pereikime prie energetikos tematikos, nes suprantu, kad tai yra pagrindinis Jūsų, pone Ministre Pirmininke, atvykimo į Lenkiją tikslas?
– Sekmadienį įvyks, berods, pirmasis keturių Premjerų susitikimas. Lenkijos ir trijų Baltijos valstybių. O regiono energetinis bendradarbiavimas tampa rimtu klausimu. Panašiai kaip ir ES, ir regiono valstybių energetinis bendradarbiavimas, ir solidarumas.
– Lietuva uždarė savo atominę elektrinę Ignalinoje. Ar nemanote, kad naujos Ignalinos gali ir nebūti, nes Lenkijoje nebus susidomėjimo šiuo projektu?
Ne. Žinau, kad Lenkija ir kitos Baltijos valstybės nori, kad šis projektas būtų įgyvendintas. Gruodžio 2–ąją apie tai buvo kalbama Briuselyje, Europos komisaro energetikos klausimais Güntherio Oettingerio ir Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministerijų atstovų susitikime. Iš susitikimo išvadų matomas susitarimas dėl energetikos projektų.
Tačiau greta Lenkijos bus pastatytos kelios kitos atominės elektrinės, Rusijos – Kaliningrado srityje ir Baltarusijos – Ostrovece, netoli Lietuvos sienos. Ir nėra vartotojų tokiam dideliam elektros energijos kiekiui. Jūs ir Latvijos bei Estijos Ministrai Pirmininkai atvykote į Lenkiją prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizito Varšuvoje išvakarėse, vizito metu jis tikriausiai kalbės apie Kaliningrado elektrinę. Jei Lenkija ims energiją iš ten, naujos Ignalinos atominės elektrinės statybos prasmė tampa abejotina.
Elektrinė, mūsų vadinama Visagino, yra ne tik Lietuvos, bet regioninis projektas, kuris turi rimtą paramą iš ES. Apie Kaliningrado elektrinę nemažai kalbėjau kovo mėnesį su Ministru Pirmininku Vladimiru Putinu. Ir jo paklausiau, kokia yra to projekto ekonominė logika, nes ir be atominės elektrinės Kaliningradas visiškai apsirūpinęs elektros energija. Labai atvirai paklausiau, kur elektrinės gaminama energija bus eksportuojama, jei, aš tai, beje, aiškiai pabrėžiau, Lietuva neketina importuoti energijos iš Kaliningrado srities branduolinės jėgainės? Ir Premjeras Putinas neatsakė man į šį klausimą.
– Gal ji bus eksportuojama į Lenkiją?
– Tai priklauso nuo Lenkijos pasirinkimo.
– Jūs raginsite, kad Lenkija nesiorientuotų į Kaliningrado elektrinę?
– Nežinau, ar tai mūsų užduotis – įtikinėti. Energetinio saugumo klausimai, Baltijos regiono šalių energetinio saugumo ir jų integracijos su Vakarų energetikos sistema klausimai – tai ne vien mūsų tikslai. Tai bendras ES, taip pat ir Lenkijos tikslas. Lenkija vaidins labai didelį ir reikšmingą vaidmenį šiuo klausimu. Tikiuosi, kad ji ras būdą, kad galėtų vykdyti savo misiją.
– Ar Lietuva bijo Lenkijos ir Rusijos suartėjimo, kurį vainikuoja pirmadienio oficialus Prezidento D. Medvedevo vizitas į Varšuvą?
– Vis geresni Lenkijos ir Rusijos santykiai gali būti vertinami tik teigiamai. Labai svarbu, kartu su Rusijos siekiais pasiekti pažangą gerinant santykius su Lenkija, Rusijos Dūma neseniai pasmerkė Katynės žudynes. Šis klausimas taip pat labai svarbus ir Lietuvai. Tai suteikia mums viltį, kad Rusija įvertins Stalino nusikaltimus ir kitus sovietinio režimo nusikaltimus kitose vietose ir kitose šalyse, taip pat 1941 m. ir 1991 m. Lietuvoje. Tikiuosi, kad gerėjantys Lenkijos ir Rusijos santykiai padės spręsti ir energetikos problemas, kurios iki šiol nebuvo sprendžiamos, mano manymu, dėl politinių priežasčių. Kalbu apie „Družbos“ vamzdyną, kuris, kaip mus įtikinėjo, sugedo. Sugedo tiksliai tada, kai Lenkijos „Orlen“ įsigijo Mažeikių naftos perdirbimo įmonę.
– Taigi, norėtumėt, kad „Orlen“ liktų Lietuvoje, o ne, kaip sklinda gandai, kad kažkokios Rusijos bendrovės išpirktų Mažeikių naftos perdirbimo įmonę?
– Mes džiaugiamės dėl „Orlen“ investicijų, kaip ir dėl visų didelių investicijų Lietuvoje. Mes žinome, kad investicijoms rengiasi ir „Lotos“, turime dar ir „PZU“ investicijų. Dėl ekonominės krizės naftos bendrovės neuždirba tiek, kiek anksčiau. Mes stengiamės padėti Lenkijos bendrovei Mažeikiuose spręsti logistikos problemas. Tai, ko gero, vienintelė užsienio bendrovė, kurios problemoms spręsti Lietuvos Vyriausybės sukūrė specialią darbo grupę. Mes matome daug tų problemų sprendimo galimybių. Kita vertus, nenorėčiau, kad susidarytų iliuzijos, kad visi bendrovės pageidavimai bus įvykdyti.
Vienas jų yra pageidavimas atkurti 19 km geležinkelio ruožą iš Mažeikių į Latviją, kurio pirmasis fragmentas, netikėtai, vieną 2008 m. savaitgalį, buvo demontuotas.
Neturėjau omeny geležinkelio, negali būti iliuzijų dėl „Klaipėdos naftos“ terminalo pardavimo. Jau prieš du metus mes pasakėme, kad mes neparduosime terminalo. Kalbant apie geležinkelį, jis buvo apgailėtinos būklės, būdavo nelaimingų atsitikimų. Reikėjo kapitalinio remonto. Žinoma, gal buvo galima rasti ir kitokį sprendimą, kitokį kelią, tačiau tai padaryta ankstesnės Vyriausybės. Mes pasiūlėme, kad, kol nepasibaigs remontas, o jis vyksta, visoms prekėms, vykstančioms iš „Mažeikių naftos“ į Latvijos ir Estijos rinkas, galėtų būti taikomi lengvatiniai tarifai.
