Mieste netrūksta sugriautų pastatų, o tolumoje griaudinčios artilerijos garsai praktiškai nenutyla.
Mykolajivo miestas Pietų Ukrainoje. Tik į jį įvažiavus galima matyti, ką reiškia karas pašonėje. Nors rusų kariai į pusės milijono gyventojų miestą kol kas neįžengė, bet smūgių jis sulaukia nuolatos.
Mykolajivas yra maždaug už 20 kilometrų nuo fronto linijos, kur kaunasi rusų ir ukrainiečių kariai. Net ir ten lankantis nuolatos girdime griaudinčią artileriją.
Miesto valdžia skaičiuoja – per 2 mėnesius vykstantį karą vos 10 dienų į Mykolajivą neatskriejo rusų raketos ar artilerijos sviediniai. Gyventojai sako – mieste nuolat tvyro įtampa: „Kol kas viskas rodo, kad nesaugu, nes atskrenda artilerijos sviediniai iki paties miesto. Tai kaip gali mieste būti saugu? Tai absurdas.“
O rusai naikina ne tik pastatus ir žmones, bet ir svarbiausią infrastruktūrą: „Ne taip seniai įvyko vandentiekio, kuris tiekė vandenį į visą Mykolajivą, apšaudymas ir mes likome be vandens. Todėl laikinai žmonės vandenį pilasi šaltiniuose.“
Vanduo vežamas ir sunkvežimiais, ir cisternomis. Žmonės kasdien eina jo ieškoti: „Ten kiek nori, tiek ir prisipili. Atėjai su tonos statine – pilkis toną. Atėjai su dviem plastikinėmis taromis – pilkis dvi.“
Vis dėlto vanduo tapęs jau kone prabanga. Švarus vanduo taupomas, o kitoms reikmėms, pavyzdžiui, tualetui, žmonės jį semia tiesiai iš upės. Ir taip pat nešasi namo. Vandens nėra ne tik pas eilinius gyventojus. Vaikų ligoninė – vien tik užėjus į vidų galima suprasti, kad sąlygos tiek medikams, tiek ir ligoniams nepavydėtinos.
„Dirbame nekreipdami dėmesio nei į apšaudymus, nei į tai, kad nėra vandens. Mes atliekame savo pareigą“, – sako ligoninės direktorė.
Įstaigoje sudėtingos operacijos neatliekamos. Ten patenka vaikai su įvairiais virusais, taip pat ir kovidu, žarnyno ligomis. Vis tik sergantiems vaikams ten dvigubai sunkiau – dabar jie gydomi rūsyje įrengtose palatose be langų. Nes nuolat gresia pavojus.
„Mes bijome apšaudymų, nes, pavyzdžiui, šiandien ryte nuo stogo virš mūsų stacionaro buvo nuimta raketa. Ji buvo tuščia kasetinė mina. Tokia buvo atskridusi ir gulėjo ant stogo“, – kalba ligoninės direktorė.
Vis dėlto, nesprogstančios raketos ar artilerijos sviediniai – reta išimtis. Maždaug prieš keletą savaičių rusų raketa pataikė į vieną iš Mykolajivo valdžios institucijų pastatų. Žuvo beveik 40 žmonių.
Meras vaikšto su „Kalašnikovo“ automatu
Stovintis vyras su „Kalašnikovo“ automatu ne šiaip apsaugininkas. Tai miesto meras. Automatą jis nešiojasi visur su savimi, kaip ir papildomas šovinių dėtuves ir pistoletą. O jį nuolatos lydi apsauga. Miestas yra kaip forpostas Odesai. Rusams norint ją užimti, būtina okupuoti ir Mykolajivą. Bet meras sako, kad tai rusams – sunki užduotis.
„Mykolajivas savaime nepatogus miestas. Jis platus, išsidėstęs prie dviejų upių, vadinasi, jeigu jie užeis į patį miestą, jiems bus sunku jį pereiti, nes mūsų tiltai užminuoti“, – aiškina Mykolajivo meras Oleksandras Senkevičius.
Bet, suprantama, čia gyvenantys žmonės bijo. Bijo ir raketų, ir tolesnių išprotėjusio Putino planų. Ypač po to, kai rusai paskelbė naujus tikslus Ukrainoje – užimti visą pietinę dalį: „Taip, bijo, baisu. Bet vis tiek jaučiamas saugumas, nes mūsiškiai mus saugo.“
O su mergina laiką leidžiantis, bet veido rodyti nenorintis vaikinas – pabėgėlis iš okupuoto Chersono, kuris vos už maždaug 70-ies kilometrų nuo Mykolajivo: „Dabar orkai pasakė, kad nieko neišleis, nes jiems reikalingi žmonės. Žmonės su pasais, kurie balsuotų referendume. Kaip jie balsuos, jų nedomina. Jiems svarbu, kad būtų tiesiog balsuojama.“
Rusai nori surengti pseudoreferendumą, kad galėtų parodyti, jog neva pats Chersonas nori būti Rusijos sudėtyje. Vaikinas sako gaunantis žinių ir kas vyksta jo okupuotame mieste. Esą jeigu garsiai žmonės nereiškia savo simpatijų Ukrainai, gali gyventi gana ramiai: „Su tais, kurie, ten likusieji, rodo proukrainietišką poziciją, ką su jais rusai daro? Suima, muša? — Juos išveža nežinoma kryptimi.“
Vis tik pabrėžia, kad okupantai mieste tikrina net autobusų keleivių dokumentus – lyg ieškotų konkrečių žmonių. Gali būti, kad turi specialius sąrašus gyventojų, kuriuos reikia surasti. Todėl priartėjus frontui kai kurie miesto gyventojai skuba iš jo evakuotis. Štai ir autobusai atvyko išvežti žmonių, kurie nors ir laukė beveik kelis mėnesius, bet vis tik apsisprendė palikti savo namus: „Situacija įkaitusi. Vis tikėjomės, kad viskas nurims, bet niekas nerimsta. Ir baisu. Baisu dėl vaikų, išvežame vaikus. Tikrai sunku, nesinori niekur važiuoti…“
Mykolajivo valdžia skaičiuoja, kad evakavosi jau apie 40 procentų miesto gyventojų. O žmonių baimė suprantama. Meras sako, kad rusų naudojami ginklai – baisūs. Iš okupuoto Chersono raketos atskrieja vos per 3 minutes. Laiko pasislėpti gyventojams lieka nedaug.
„Ji taip skrenda, virš miesto ji sprogsta, uodega krinta ir pasipila sviediniai. Tarp sprogimo ore ir tų kasetinių bombų sprogimo – 20–24 sekundės. Vadinasi, kai žmogus girdi ore sprogimą, turi 24 sekundes, kad pasislėptų“, – sako O. Senkevič.
Nors vietos gyventojai ir neramūs, bet tiki savo kariuomene. Ir nori manyti, kad rusų okupantų batai į miestą neįžengs: „Aš manau, kad tai neįmanoma. — Neįmanoma? — Ne ne ne. — Kodėl? — Aš nežinau, bet tikime savo jėgomis, savo kariuomene. Jie nepraeis toliau.“
O pagrindo pasitikėti savais kariais miesto gyventojai turi – vakar Ukrainos pajėgos paskelbė, kad iš rusų pavyko atsikovoti 3 gyvenvietes, esančias būtent šalia Mykolajivo.
