Rašyti komentarą...
Nuorodą nukopijuota
Medicina sovietmečiu (nuotr. Wikipedia)

Užkrečiamos ligos ir jų protrūkiai – žmonijos kasdienybė jau daug tūkstančių metų. Žmonės saugotis ir gydytis nuo įvairiausių ligų mokėsi pačiu skausmingiausiu būdu – išmėgindami įvairias priemones ir nemaža dalis mirdavo. Sovietmečiu, tiek Lietuvoje, tiek kitose Sovietų Sąjungos dalyse, siautė daugybė bjaurių ligų, o medikai išsijuosę su jomis kovojo. Taikliausia priemonė buvo visų jau žinomas karantinas, nuo kurio uždarytieji sprukdavo laukais ir pievomis, o baisiojo maro nepavyko išnaikinti net sovietams. 

REKLAMA

Naujienų portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. 

Užkrečiamos ligos žmonėms žinomos jau senokai, 1795 metais Lietuvoje buvo priimtas apkrečiamųjų, arba užkrečiamųjų, ligų pavadinimas. Tokį patį pavadinimą – užkrečiamosios ligos – priėmė ir nepriklausomos Lietuvos medikai pagal rusišką modelį.

Tarpukario Lietuvoje užkrečiamosiomis ligomis sergančius pacientus gydė vidaus ligų gydytojai. Tik antrosios sovietinės okupacijos metu buvo priimtas tuometėje Sovietų sąjungoje buvęs infekcinių ligų pavadinimas. Taip nuo 1946 metų Vilniaus universitete infekcinių ligų katedroje pagal specialią programą buvo pradėti rengti gydytojai infektologai. 

Medicina sovietmečiu

Medicina sovietmečiu

Sovietų Sąjungoje užkrečiamų ligų protrūkių būdavo ne vienas, bet apie juos niekas nežinojo. Štai šeštame dešimtmetyje į Maskvą užvežė raupų. Didžiuliame mieste jie galėjo kaip mat išplisti, bet imtasi griežtų priemonių: metro stotyse įrengtos būdelės, imta masiškai skiepyti ne tik ten, bet ir mokyklose, darželiuose. Beveik visi žmonės paskiepyti itin greitai. Šią epidemiją sovietai suvaldė, tuomet Maskvoje gyveno apie 10 mln. žmonių. 

REKLAMA

O štai 1967-68 metais Odesą užklupo cholera, ten ji atėjo iš Kaukazo. Ten taikytas itin griežtas karantinas, įvesta kariuomenė. Iš miesto nebuvo galima pabėgti nei keliais, nei keltais, nei laukais, nors tokių mėginimų būta. Kareiviai gatvėse stovėdavo kas dešimt metrų, tad pasprukti iš Odesos buvo itin sunku. 

Itin sudėtinga situacija būdavo Vidurinėje Azijoje, ten infekcinės ligos niekada nesibaigdavo. Atviri vandens kanalai būdavo naudojami laistymui ir kanalizacijai. Tai buvo vietos, kur veisėsi visokios ligos, vaikai masiškai mirdavo, bet situacija nesikeitė.

REKLAMA

Tolimuosiuose Rytuose sovietmečiu žmonės masiškai mirdavo ir nuo specifinio erkinio encefalito. Pasitaikė ir maro atvejų, žinoma, apie juos niekas garsiai nekalbėjo, tai buvo valstybės paslaptis. Centrinėje Azijoje, kur siautė žiurkės, tai nebuvo retas atvejis, bet maro būta ir Maskvoje, kai metro gyvenusios žiurkės užkrėtė ten dirbusius žmones. Ši žinia ypatingai slėpta, ją žinojo tik specialistai, bijota masinės isterijos. 1968-69 metais sovietų medikai kovojo su Honkongo gripo atmaina.

Visos šios ligos buvo mirtinos, mirdavo ne tiek ir mažai žmonių, nors skiepijimas, itin griežti higienos reikalavimai ir karantinas, nuo kurio buvo beveik neįmanoma pabėgti, buvo sovietinė realybė. 

REKLAMA

Būta Sovietų Sąjungoje ir dirbtinai sukeltų nelaimių, štai, kad ir 1971 metais raupų protrūkis Arale darant biologinio ginklo testą arba 1979-ųjų juodligės epidemija Sverdlovske, kuri prasidėjo kaip žaibas iš dangaus: žmonės į ligonines plūdo su 40°C temperatūra, o medikai nesuprato, su kuo susidūrė. Tik po 17 metų paaiškėjo, kad mažiausiai 64 gyvybes nusinešusi tragedija buvo KGB darbas.

Baltijos šalys, lyginant su likusia Sovietų Sąjunga, atrodė išties gerai. Susirgimų skaičius skirdavosi kelis kartus, medikai iš kitų respublikų vykdavo apsidairyti, kodėl čia situacija yra tokia gera, o štai pas juos – ne. Tiesa, Lietuvos, o ir kitų Baltijos šalių statistiką buvo galima lyginti tik su tarpukario rezultatais. O jie tuo metu neblizgėjo, todėl sovietinė ligų statistika visada atrodė gražiau. 

REKLAMA

Medicina sovietmečiu

Medicina sovietmečiu

Profesorius, infektologas Alvydas Laiškonis sako, kad užkrečiamų ligų sovietmečiu buvo apstu, bet su jomis kovota itin aršiai, negailėta pinigų ir pastangų. 

„Pokario metu itin siautė užkrečiamos ligos. Žmones masiškai guldydavo į infekcines ligoninės, o ten buvo griežtos karantino sąlygos. Vyresni žmonės puikiai prisimena, kad į tokias ligonines nebuvo galima patekti. Net laiškų rašyti iš ten nebuvo galima, tik siutinėlius su maistu perduoti ligoniams leista. Tikrai buvo sudėtinga situacija, ligų buvo itin daug. Gydytojai, dirbantys ligoninėje, gaudavo priedus ir pinigų duonai, dirbo tik 5 valandas per dieną“, – pasakojo profesorius. 

REKLAMA

Anot jo, pasitaikydavo, kad gydydavo ir partizanus, besislapstančius žmones, jei mirdavo, jiems keisdavo pavardę, tam, kad apsaugotų medikus ir likusius namuose, miškuose. Po 1950 metų ligų protrūkiai ėmė slopti, manoma todėl, kad sumažėjo elgetaujančių vaikų. 

„Visi ligoniai, kurie sirgo šiltine, dizenterija ar paratifais (tai ūminė, sisteminė infekcinė liga, kurią sukelia Salmonella Paratyphi A, B arba C bakterijos) net pasveikę dar dvi savaites likdavo ligoninėje ir tik po to išleisdavo. Siekta apsisaugoti nuo naujų užsikrėtimų. Tuo pat metu vien Kaune atidarytos kelios infekcinės ligoninės, vienos neužteko, sirgo labai daug vaikų. Visus juos guldydavo į ligoninę. Štai 1955 metais Lietuvą ištiko skarlatinos epidemija, tai ne tik infekcinėse ligoninėse, bet ir perdarytose paprastose netilpo ligoniai“, – pasakoja pašnekovas.

REKLAMA

Anot jo, po ligonines važinėjo medikai-konsultantai, kurie išmanė infekcines ligas, ir vos pastebėję įtartiną atvejį, žmogų veždavo į infekcinę ligoninę. 

Štai nuo 1965 metų Sovietų Lietuvos provinciją ėmė kankinti įvairių ligų protrūkiai: Naujoji Akmenė, Raseiniai, Telšiai kentė nuo dizenterijos, Kelmė nuo hepatito, o Kaišiadorys nuo vidurių šiltinės.

1972 metais Kėdainiuose siautė vidurių šiltinės epidemija, paaiškėjo, kad geriamo vandens sistema buvo kažkaip sujungta su kanalizacijos sistema. Buvo didžiulis protrūkis. Epidemiologinė situacija buvo sudėtinga visoje Sovietų Sąjungoje, medikai iš Lietuvos vykdavo mokytis į Leningradą ir Rostovą prie Dono, ten susipažindavo su naujausiais duomenimis. 

REKLAMA

Medicina sovietmečiu

Medicina sovietmečiu

„Mes ten pamatėme visas ligas, kurios tik siautė Sovietų Sąjungoje. Daug išmokome“, – pasakojo profesorius. Ligos, tiesa, keitėsi, bet 1972 metais ir vėliau vidurių šiltinė, paratifas nieko nestebimo, siausdavo ir salmoneliozė, kokliušas, skarlatina, tymai, meningokokas. Aštuntame dešimtmetyje buvo įvesti privalomi skiepai, tai, pasak infektologo, buvo didelė pagalba medikams, ligų sumažėjo. 

„Visgi Lietuvoje jau nuo 1956 metų imta skiepyti, bet ne nuo visų bjaurių ligų. O nuo aštunto dešimtmečio turėjome jau didelį palengvėjimą. Tiesa, ligoninių ir skyrių juose nesumažėjo, sirgo daug vaikų, ypatingai neuroinfekcijomis, viduriavimais, geltomis. O suaugusieji skundėsi meningitais, encefalitais, geltomis“, – baisias ligas vardijo profesorius. 

REKLAMA

Jis prisiminė, kaip buvo statoma dabartinė Kauno infekcinė ligoninė, ji, pasak profesoriaus, statyta greta greitkelio, nes karo atveju greitkelis būtų naudojamas kaip lėktuvų tūpimo takas, o greta būtinai reikėjo ligoninės. Ligoninė statyta pagal belgų pavyzdį, specialiai projektuota taip, kad joje būtų galima gydyti keturias baisias ligas: marą, šiltinę, cholerą, žarnyno infekcijas. 

„Kai mes lygindavome savo rodiklius ir likusios Sovietų Sąjungos, tai mes atrodydavome labai gerai. Buvo manoma, kad Kauno infekcinė ligoninė yra viena geriausių visoje didžiulėje jungtinėje valstybėje. Mes visą laiką būdavome pasiruošę vienokiai ar kitokiai epidemijai, vyko mokymai.

REKLAMA

Medicina sovietmečiu

Medicina sovietmečiu

Būdavo budėtojai, vasarą būdavo atskiri sąrašai, kas turės dirbti, jei kils epidemija. Mes visada žinodavome, kur būsime ir ką darysime, jei kils epidemija ar pandemija. Ne taip, kaip dabar, kai porą mėnesių žaidė ir nežinojo, kaip bus dirbama. Kartais, jei Sovietų Sąjungoje epidemiologinė situacija būdavo nepalanki, mes neturėjome vasaros atostogų“, – sakė profesorius. 

Baltijos šalys, pasak profesoriaus, kėlė pavydą kitiems sovietų respublikų medikams dar ir todėl, kad sugebėdavo gauti naujausių žinių iš užsienio, mat Rygoje dirbo garsus profesorius, Zigmundo Froido giminaitis, palaikęs ryšius su garsiais žydų infektologais visame pasaulyje.

O lietuviai įsigudrino bendradarbiauti su lenkais. Tai buvo langas į pasaulį, kad ir per apsauginių akinių stiklus. 

a aga 2020-04-05 19:14:27
Kiti laikai tikrai buvo, ne taip kaip dabar, susirgai, iskart buvai gydomas, ta pacia diena ir i ligonines visi tilpdavom, ir pas gydytoja ta pacia diena patekdavai ir tyrimai staigiai bvo daromi, o dabar kol pas gydytoja po keleriu men. patenki, ir apakti, ir apkursti, ir nuo vezio ir kitu ligu numirti...kiti laikai , tikrai kiti laikai....
Atsakyti
-10
K Katinas 2020-04-05 21:04:39
Dabar nuo kitu ligu negydo,tik nuo koronos,nes šiuo metu tik ši liga egzistuoja
Atsakyti
0
t taigi 2020-04-05 19:07:42
''Būta Sovietų Sąjungoje ir dirbtinai sukeltų nelaimių, tik po 17 metų suzinojom, kad tai KGB darbas''.
O kieno darbas bus dabar gautas koronas??? Ir po mazdag 10 metu vel koks bus naujas koronas??? Ir kada apie tai mes suzinosime???

Atsakyti
-6
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI