Svarbia komandos dalimi tapo ir Povilas Meškėla, kuris rūpinsis artistų dainavimu.
„Manau, meilės istorijų nuo Šekspyro laikų sukurta daug ir labai gražių, bet „Romeo ir Džuljeta“, matyt, visada liks šių istorijų simboliu ir dar ilgai bus statoma įvairiose scenose. Bus įdomu tapti vieno iš tokių pastatymų dalimi“, – apie pečius užgriuvusį naują išbandymą sako I. Valinskienė.
Nors žinoma moteris puikiai pažįstama scenoje, yra sukūrusi ne vieną vaidmenį įvairiuose spektakliuose ar miuzikluose, auklės vaidinti jai dar nėra tekę. „Laikas vaidinti Džuljetą jau praėjo, – šypsosi I. Valinskienė. – Savo laiku turbūt mielai būčiau priėmusi ir tokį pasiūlymą.“
Tiesa, auklės personažas V. Šekspyro dramoje ne ką mažiau svarbus, kai kurių kritikų netgi laikomas svarbiausiu. Auklė yra ne tik tarpininkė, pagalbininkė – jos būdas ir kalbėjimo tonas, moteriškas požiūris į jausmus ir iš to kylantis solidarumas su įsimylėjėliais siužetui suteikia daugiau ir kitokių spalvų. Be to, auklė svarbi dar ir dėl to, kad ji yra viena iš vos dviejų moterų dramoje „Romeo ir Džjuljeta“.
„Auklės personažas mano būdui ir stiliui nėra labai artimas, bet kartais dėl to tik įdomiau. Kurti kitokį charakterį nei turi pats – smagi kūrybinio proceso dalis. Kol kas nežinau, koks bus galutinis rezultatas, nes tai priklausys ne tik nuo manęs, bet ir nuo režisieriaus interpretacijos, – sako I. Valinskienė ir atskleidžia, kad būdama Džuljetos auklės vietoje tikriausiai pasielgtų taip pat. – Manau, auklė klausė savo širdies. Taip elgiasi dauguma moterų. Taip tikriausiai daryčiau ir aš.“
Legendinė Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra sukurta pagal garsiąją V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džuljeta“. Realiais faktais paremtas kūrinys pasakoja tragiškai pasibaigusią dviejų jaunuolių – Romeo ir Džuljetos – meilės istoriją. Liūdną istorijos baigtį nulemia neaišku iš kur kilęs konfliktas tarp jaunuolių šeimų – Montekių ir Kapulečių.
