Tie Geresni: o ką jūs esate parašę tokio, ko mes dar nesame rašę? Apie pirmą eilėraštį, „kompo“ kolonėles, „stavkes“ ir nuoskaudas

„Aš bijau reperių“, - pasakė kolegė Sandra, kai paprašiau jos nufotografuoti į redakciją atkeliavusius grupės „Tie Geresni“ narius Karpį, Swix‘ą ir ReWritable (RW).

Kolegė išsivedė juos į lauką ir pabandė išprovokuoti pusnyse pajudėti. „Šaltoka“, „Tai, kad mes su kedais“, - sulaukė atsakymų Sandra. Bet vaikinai papozavo. Žvelgdamas pro redakcijos langą ir stebėdamas tris repo grupės narius besišnekučiuojančius su Sandra kažkodėl pagalvojau: „Tie Geresni“, bet atrodo labai paprasti.

Swix‘ą arba tiesiog Igną pažįstu, galima sakyti, seniai. Mus sieja bendra specialybė – archeologija ir kelios bendros kelionės į koncertus su „G&G sindikatu”. Tuo metu aš fotografuodavau koncerto akimirkas, o Ignas, matyt, mokėsi iš geriausių.

Su Rewritable arba Giedriumi teko susipažinti, kai buvo kuriamas kūrinys „Greitai“, skirtas žmogui, kuris nemėgsta repo muzikos. Karpio arba paprasčiausiai Vytautu mes nebuvome pažįstami. Buvau apie tik girdėjęs daug linksmų ir įdomių istorijų.

Grįžusi iš improvizuotos fotosesijos Sandra tik patvirtino mano žodžius. „O jie labai malonūs žmonės. Daugiau reperių nebijosiu“, - pasakė ji.

Su gruodžio mėnesį savo debiutinį albumą pristačiusios grupės 3/5 pradėjome pokalbį. Lengvai ir sklandžiai.

- „Mainstream‘as“ ir „Underground‘as“ du dažnai vartojami žodžiai, kalbant apie repą. Kur yra riba? – paklausiau muzikantų.

Karpiz: Man regis, Lietuvoje nėra jokio skirtumo.

RW: Netgi tie, kurie labai dažnai deklaruoja, kad yra „underground‘as“, groja tuose pačiuose tūsuose su „G&G sindikatu“, kurie, mūsų manymu, jau yra „maistream‘as“. Mūsų rinka yra per maža, kad galėtume išskirti, kur yra riba tarp griežto „undergound‘o“ ir griežto „mainstream‘o“. Ribos, matyt, iš viso nėra. Dažniau atlikėjai tiesiog deklaruoja „Mes esame „underground‘as“, „Mes – „mainstream‘as“... Žinoma, pastarojo dalyko niekas nesako...

REKLAMA

Karpiz: Pagrindinė riba yra galvose.

Swix‘as: Yra manoma, kad tie, kurie dalina interviu ir „Facebook“ socialiniame tinkle turi daugiau negu kelias dešimtis tūkst. gerbėjų yra „mainstream‘as“.

- Esate „mainstream‘as“...

Karpiz: Tuo jau esame apkaltinti.

Swix‘as: Ir ne kartą.

RW: Save laikyčiau „mainstream‘u“, jeigu kas nors ateitų ir baksnodamas pirštu man sakytų „Daryk muziką taip, žodžius sudėliok taip“, bet kol mes darome taip, kaip norime daryti, tai koks iš mūsų „mainstream‘as“?

Swix‘as: „Mainstream‘as“ puikiai atsispindėtų, jei LATGA pervestų apvalią pinigų sumelę. Tada galėtume sakyti „Esame tikras „mainstream‘as“.

- Gruodis jums tapo išskirtiniu mėnesiu.

Karpiz: Išleidome albumą.

RW: Tiesą pasakius, jį išleidome lapkričio pabaigoje.

Karpiz: Tačiau per porą gruodžio savaičių visą tiražą pardavėme.

Swix‘as: Per dvylika dienų spėjome parduoti 500 albumo kopijų.

- Albumas brendo gerus tris metus.

Karpiz: Manau, galima sakyti, kad jis brendo dar prieš oficialų „Tie Geresni“ atsiradimą. Albume yra tikrai senesnių gabalų negu 2011 metų.

RW: Nereikia pamiršti, kad kūrybiniam procesui visada yra reikalingos pauzės, būna momentų, kai visiškai nieko nedarai. Tas laikotarpis gali užsitęsti iki trijų ar keturių mėnesių. Tik koncertuojame. Tačiau tai yra puikiai suprantama – visiems reikia pailsėti, atsitraukti nuo kūrybinio darbo. Todėl yra sunku pasakyti, kiek laiko brendo albumas.

Swix‘as: Pirmą kartą apie galimybę išleisti albumą prabilome susėdę prieš pusantrų metų. Pasakėm sau „Reikia albumo, reikia koncepcijos“. O dėl ankstesnių dainų? Taip, jų buvo.

- Tačiau šio albumo publika laukė jau labai ilgai, vienu metu gerbėjai jau buvo numoję ranka ir nusiteikę, kad „Tie Geresni“ – tik koncertinė grupė.

Karpiz: Labai teisingai pastebėta. Anksčiau labai norėdavome koncertuoti, negalėjome daug laiko skirti kūrybai. Kiekvieną savaitgalį turėdavome po koncertą ar kelis.

REKLAMA

RW: Dar privalome suprasti, kad atlikėjui, kuris yra vienas arba grupei iš dviejų narių yra kur kas paprasčiau įrašyti albumą. Mes esame penkiese. Nuolat atsiranda nuomonių skirtumų.

Karpiz: Užtrunka tada darbai.

RW: Tiesiog pats procesas vilkinasi, kol randame bendrą sprendimą, kaip turi skambėti, kad visiems tiktų... Užtrunka, patikėkite.

Swix‘as: Gaunasi labai galingas filtras iš penkių dalių. Mes neturime vadybininko, kuris pasakytų „Šaika, iki lapkričio 1 dienos turi būti padaryta tas ir anas“. Nors reikia pripažinti, kad bandėme kelti sau tokius uždavinius, tačiau iš esmės efektingai nesuveikė.

- Jau supratau, esate visi labai skirtingi žmonės. Kaip pavyksti priimti kompromisus?

Swix‘as: Tai išsidaužome mašinose, išsikeikiame, išsispjaudome, po to lipame ant scenos gražūs ir švieži. Nėra formulės: arba sutariame demokratiškai, arba nesutariame, pasipykstame ir toliau darome savo darbus.

Karpiz: Šeimyninis gyvenimas.

- Dėl ko dažniausiai nesutaria repo grupė?

Karpiz: Dėl daug ko.

Swix‘as: Dėl muzikinio skonio. Turime bendrą tikslą, bet turime ir skirtingų patirčių muzikoje. Vienas nori, kad muzika skambėtų vienaip, kitas nori, kad tekstas būtų kitoks. Tada prasideda derinimasis vienas prie kito. Kažkuris privalo riboti savo kūrybinę laisvę. Pykčių atsiranda, tačiau kažkokių antgamtinių galių vedami pagaminame bendrą produktą.

- RW, ar dažnai susilauki priekaištų už netinkamą muziką?

RW: Nepasakyčiau. Sukuriu, leidžiu paklausyti – tinka arba netinka. Tai, kas netinka, aš panaudoju kur nors kitur. Idėjos visada yra parodomos, visi įvertina, jeigu kažkas netinka, tai paprasčiausiai netinka. Konfliktų dėl to nekyla.

Karpiz: Niekada neapsiribojame savo kūrybine dalimi. Nėra taip, kad visa muzikinė dalis priklauso Giedriui. Nė vienas savęs neribojame, bet kuris iš mūsų gali daryti gabalus su kitais kolektyvais. Tai irgi mums padeda vienas kito nepapjauti, neišsidraskyti gerklių. Turime daug laisvės.

REKLAMA

RW: Nė vienas nesame užsidarę. Nei aš, nei Swix‘as, nei mūsų MC nėra įsprausti į „Tie Geresni“ rėmus. Žinoma, visi labiausiai stengiamės dirbti dėl grupės, bet yra ir šalutinių projektų, kuriuose galime save realizuoti bet kuris iš mūsų.

- Swix‘ai, užsiminei apie bendrą grupės tikslą. Koks jis yra?

Swix‘as: Geras klausimas.

Karpiz: Repuoti. Manau, toks yra mūsų didžiausias tikslas.

- Ir kur visa tai veda?

Karpiz: Į amžinybę (juokiasi). Žinai, norėtųsi – numirsiu, bet bus mano gabalų. Aš tik tiek tenoriu pasiekti.

Swix‘as: Norisi šviesti žmones. Be to, norisi pakirbinti visas realijas, kurios supa mus ir judina mūsų gyvenimus. Norime parodyti, kas yra svarbu. Bendras tikslas yra sukelti žmonėms emocijas, kurios padėtų įjungti galvą, repas yra muzikinis žanras, kuris liečia visas socialines temas.

RW: Kiekvieno reperio tikslas yra išsakyti savo mintis. Mūsų tikslas šiek tiek skiriasi nuo visų kitų reperių. Turime savo auditoriją, turime galimybę išsakyti savo mintis plačiam žmonių ratui. Čia, manau, ir yra balansas tarp reperių ir reperių, kurie yra „Tie Geresni“: įdirbis ir gausi auditorija.

- Tai perskaitę žmonės sakys, kad ir jie gali repuoti ir kirbinti visų jausmus. Dažnai prieina žmonės ir sako „Ir aš taip galiu“.

Karpiz: Nedažnai.

- Pavyzdžiui, aš penktoje klasėje su bendraklasiu irgi įrašinėjome kažkokį repą į magnetofono juostelę ir džiaugiuosi, kad tie įrašai neišliko...

Swix‘as: Negali žinoti, gal pats save apgaudinėji dėl neišlikusių įrašų (juokiasi)

RW: Tu pasiklausk bendraklasio dėl tų įrašų.

Karpiz: Tęsiant temą, žmonės neprieina ir nesako „Galėčiau geriau repuoti už tave“.

RW: Tie, kurie vidumi jaučia, kad gali geriau, tikrai neis ir nesakys Karpiui „Žinai, aš galiu repuoti“. Tai būtų kvaila. Jeigu jis gali, ima ir repuoja, tampa reperiu, draugu, kolega.

Karpiz: O tie, kurie sako, kad „Tie Geresni“ repuoja taip ar anaip, tai norisi užduoti klausimą jiems: „O ką jūs esate parašę tokio, ko aš nesu rašęs?“ Pasižiūrėkime, Lietuvos muzikos pasaulyje visi gabalai yra apie tą patį, belieka tik rinktis skambesį, kuris labiau patinka.

REKLAMA

RW: Komentatorių ir ekspertų visada buvo ir bus.

Swix‘as: Tačiau niekas kritikos nesako į akis.

RW: Šiek tiek rečiau tokių komentatorių sutinkame „Facebook“, kadangi ten žmonės turi tam tikras tapatybes, galų gale, mes matome jo nuotrauką. Interneto platybėse yra drąsiausi tie, kurie po straipsniais gali pasivadinti, kaip nori. Bet į akis dar niekas nieko nėra pasakęs.

Karpiz: Būdavo tokių atvejų, kad pila purvus „Facebook“, o vėliau per tūsą prieina ir spaudžia ranką. Nesuprantu tokių dalykų – kodėl tu man tą ranką spaudi?

- Pamenate mokyklos laikus? Per istorijos pamokas mus mokė, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Nemanote, kad repas, nebijantis kritikuoti, išlieti emocijas, gali daryti įtaką, formuoti žmonių požiūrį ir „prisirašyti“ prie valdžių?

Karpiz: Visa muzika yra didelis instrumentas.

- Nori pasakyti, kad POP muzika irgi daro įtaką?

Karpiz: Taip, ši muzika padaro įtaką dar daugybei žmonių, kurių suvokimo lygis yra lygus POP atlikėjo lygiui. Skirtingus segmentus skirtingas muzikantas ir valdo, daro jiems įtaką. Tas pats juk ne tik su muzika. Tai liečia ir žinomus žmones. Juk jie irgi gali daryti įtaką kitiems labai lengvai.

Swix‘as: Tačiau įtaka nėra lygi įtakai. Įvardink nors vieną „pupytę“ ir pasakyk, apie ką jos dainuoja. Žmonėms tai visiškai nesvarbu šiuo atveju, nes į jų koncertus auditorija renkasi pajudinti klubų. Nors gal tai irgi yra įtaka.

Karpiz: O repas? Peržvelkime „G&G sindikato“ kūrybą – apie Zuoką, apie Bendžius... Savo laiku tai vertė žmones susimąstyti.

- Grįžkime į sceną. Pažvelkime į viską paprastai. Jei būčiau repo grupėje, norėčiau būti MC, nes jie visada scenoje yra geriausiai matomi. Swix‘ai, RW, jūsų nesimato juk...

RW: Tai yra labai natūralus dalykas. Galiu pateikti paprastą pavyzdį. Yra Mclemore‘as ir Ryanas Lewisas. Galima sakyti, kad tai yra duetas. Prieš gerus metus teko žiūrėti vaizdo siužetą, kuriame Mclemore‘o prodiuseris R. Lewisas išėjo į gatvę su kamera ir mikrofonu bei klausinėjo praeivių apie repą. Neretai žmonės pasakydavo, kad klauso Mclemore‘o muzikos, nors visiškai nepažįsta jo prodiuserio, kuris nuolat lenda į kadrus ir visur afišuojasi. Nė vienas iš kalbintų žmonių R. Lewiso neatpažino, kol jis neparodė Mclemore‘o ir R. Lewiso nuotraukos, paklausęs, kuris labiau jiems patinka... Taip yra visame pasaulyje. Pasirinkdamas prodiuserio ar didžėjaus kelią žinai, kad niekada nebūsi toks populiarus kaip reperis. Manęs dažnai po tūso prašo nufotkinti Karpį su gerbėjais.

REKLAMA

Swix‘as: Dar sulaukiame klausimų „O gal galite praleisti į užkulisius? Norime nusifotografuoti su Karpiu“.

RW: Jeigu į vakarėlius einame atskirai, tai Karpio nieko neklaus ir dokumentų neprašys, o iš manęs visko išsireikalaus. Niekas nepažįsta.

Karpiz: Čia kaip roko muzikoje niekas neatpažįsta būgnininkų. Repe niekas nežino beatmaker‘io.

- Swix‘ai, tave pamenu dar tais laikais, kai nemokėjai scratch‘uoti. Karpi, tu, manau, irgi ne šiaip sugalvojai, kad nori repuoti ir tą pačia dieną tapai Karpiu, RW irgi ne sapnuose išmoko to, ką daro dabar...

Swix‘as: Pamenu ir aš tuos laikus. Darbo reikia nemažai.

RW: Kelias yra labai ilgas. Žinoma, gal ir yra keletas išimčių, kai žmogus yra išskirtinai talentingas. Bet jis privalo nemažai dirbti. Gal tik sąlyginai mažiau negu tokiam eiliniui kaip aš. Tarkime, mano nuomone, 95 proc. turi būti darbo, koks 1 proc. yra sėkmė atsidurti laiku ir vietoje ir 4 proc. kažko nepaaiškinamo. Jeigu kažko nori, niekada nebus taip, kad vieną dieną nuspręsi, o kitą dieną iš ryto atsikėlęs pradėsi repuoti ar kurti muzoną. Toks požiūris yra ganėtinai populiarus, bet tokia chebra greitai šią veiklą ir meta. Man ne vienas yra rašęs „Noriu kurti beat‘us“. Aš pasakau, kad yra taip ir taip, pabandyk. Jam nesigauna, vėl rašo man. Tai, bliamba, tau nesigauna, nes tu tingi pasėdėti. Savo laiku tokiems žmonėms ir buvo skirti visi „E-Jay“, kad kaladėles visi sumestų ir nesigilintų.

Swix‘as: Aš pamenu savo ambicinguosius metus, kai atsikeldavau ryte, padarydavau mankštą ir vietoj to, kad eičiau darytis kavos, stodavau prie patefono. Penkias minutes „atkali“ vieną „skrečo” techniką. OK, diena prasidėjo. Grįžti po darbo – vėl tas pats procesas ir eini miegoti. Tarsi savotiška maldelė. Ir dabar neretai taip būna.

RW: Pasižiūrėkime į sportininkus. Kuris iš jų vieną rytą pabudo ir sugalvojo, kad bus imtynininkas? Netgi turėdamas tinkamus fizinius duomenis, jam reikės labai daug dirbti, jei norės pasiekti gerų rezultatų. Lygiai tas pats galioja mokslui, menui...

REKLAMA

- Karpi, pameni savo pirmą tekstą?

Karpiz: Aišku, kad prisimenu... Nors palauk. Visada teigiu, kad savo pirmą tekstą parašiau trečioje klasėje. Tai buvo aštuonių eilučių eilėraštis. Pirmo repo teksto nepamenu.

- Apie ką buvo eilėraštis?

Karpiz: Apie Velykas. Buvo užduotis parašyti eilėraštį dviejų stulpelių. Visi parašėm, o maniškį perskaitė mokytoja prieš visą klasę. Tai mane sujaudino ir sugalvojau, kad reikia kurti eilėraščius.

Swix‘as: Tuoj sužinosime apie grupės narius tai, ko anksčiau nežinojome (juokiasi).

- Bet pirmasis repo tekstas tikrai buvo ne apie Velykas?

Karpiz: Ne, pirmas repo tekstas buvo apie tai, kaip išeidamas iš laiptinės nuspyriau degtinės „bonkę“... Pirmasis įrašas buvo, kai buvau keturiolikmetis. Tekstų turėjau iš tų laikų, kai man tebuvo vienuolika ar dvylika.

RW: Šitie į albumą nepateko.

Swix‘as: Deja...

- Lietuvos scenos rinka yra tinkama repui, aprėpiant konkurenciją, nuolat pasirodančius naujus atlikėjus?

Karpiz: Rinka yra atšiauri. Neužtenka vien tik gerai repuoti, kad būtum įdomus Lietuvos scenoje. Dėl to daug reperių ir dingsta. Jie išnyksta, nes nežino, ką reikia daryti, kad jų klausytų ne tik mažas ratelis žmonių.

RW: Yra tokių, kurie nežino, bet vėliau sužino, o yra ir tokių, kurie žino, bet yra užsisklendę savo žmonių rate. Apie juos niekas kitas nesužino, o vėliau jie patys piktinasi, kad niekas jų neklauso ar klauso kurį nors kitą atlikėją.

Karpiz: Neužtenka gero teksto, kad būtum įdomus. Gali būti įdomus netgi su savo pusėtinu tekstu repo bendruomenei, bet turi sugalvoti, kuo gali būti įdomus dar keliems šimtams tūkstančių žmonių. Privalai sugebėti parašyti tekstus, kurie būtų aktualūs masei. Tai yra priežastis, kodėl daugelis jaunų reperių neprasimuša. Jie nepadaro gerų ir aktualių gabalų.

Swix‘as: Repuodamas uždaram ratui visada gali vaidinti, kad tau to pakanka.

Karpiz: Juk ne visada būtina turėti grožio saloną, jei gali turėti kirpyklą, į kurią eis tik kaimynai.

REKLAMA

RW: Jeigu tave tai tenkina.

- Nors ir lėtai, bet mes vis judame link atsakymo, koks yra „Tie Geresni“ tikslas. Matyt, prieš tuos tris, beveik keturis metus, tikslai buvo kur kas paprastesni?

Karpiz: Pirmasis tikslas buvo pagroti „Gadi“ festivalyje, praėjus atranką. Norėjome už dyką pagroti festivalyje antros dienos pačiu prasčiausiu laiku – 4:40 nakties.

RW: Dėl to ir susikūrė grupė.

Karpiz: Supratome, kad po vieną atrankos tikrai nepraeisime, pabandėme trise. Praėjome. Tikslas buvo groti. Manau, kad tai yra vienas pagrindinių tikslų – groti ir koncertuoti. Nes ant scenos gera.

- Tai veikia sukelia priklausomybę?

RW: Koncerto metu pasikrauname energijos, emocijų, jei pataikai į teisingą vietą ir groji teisingiems žmonėms.

Swix‘as: Koncertai – tai pasitikrinimas, ar viską gerai darome. Po gero koncerto atsiranda naujų ambicijų stengtis padaryti dar geriau. Kiekvieną kartą norisi nustebinti klausytoją. Tada pradedi ruošti visai kitonišką programą. Kai gaunama grąža s iš klausytojo, keičiasi atlikėjo ambicijos stebinti ir neužsisėdėti vienoje vietoje.

Karpiz: Žinai, būna tokių reperių, kurie labai gerai save vertina, bet užlipa ant scenos, o žmonės į juos net nežiūri. Vėliau tas pats reperis klausia: „Ei, o kodėl jūs čia netūsinat?“ Realiai juk nėra į ką žiūrėti ir ko klausyti.

- Pati keisčiausia vieta, kurioje esate koncertavę?

Swix‘as: Gal Lentvaris?

Karpiz: Nemanau, jiems ten tiesiog buvo prastai su technika. Bet vieną kartą tikrai buvo keista groti Klaipėdoje, nepamenu dabar, kaip ta vieta vadinasi, nes kelis kartus keitė pavadinimą. Nuvažiavome į koncertą, žmonių visai nebuvo, atsisėdome prie staliuko, ant kurio buvo kortelė „Rezervuota“. Manėme, kad čia atlikėjams staliukas. Priėjo darbuotojas, pasakė, kad rezervuota, atkirtome, kad mes čia vieninteliai muzikantai, sulaukėm atsakymo: „Nesvarbu, čia vis vien rezervuota“. Vėliau mums nenorėjo sumokėti pinigų. Atėjo restorano savininkas ir paklausė, kam čia kiek tų pinigų duoti... Krūvom pinigų pritaškė (juokiasi).

REKLAMA

Swix‘as: Honorarai keitėsi akimirksniu. Aš tai visada prisimenu tuos koncertus, į kuriuos tik atvykus susirenki daiktus ir išvažiuoji. Dar vienas buvo neblogas, kur buvome sutarę, bet nesugrojome. Kažkoks gimtadienis buvo...

- Žinau, kad gimtadieniuose negrojate...

RW: Gimtadieniuose negrojame. Kai sulaukiame laiško, su kvietimu pagroti pas kažką gimtadienyje, iškart atmetame. Tačiau čia turėjo būti masinis renginys, su keliais atlikėjais. O dėl gimtadienių? Be abejonės, tai būtų pats keisčiausias koncertas, jei būtume nuvažiavę. Sulaukiau kartą užklausos, matosi žmogus turi pinigų, nes gali sumokėti. Užklausiau apie techninius dalykus ir galimybes. Pasirodo, jis turėjo kažkokias „kompo“ kolonėles, o stiprintuvą gal iš draugelio būtų gavęs. Swix‘as: Bet gimtadienyje, į kurį mes nuvažiavome turėjo groti ir Mad Money...

Karpiz: Chebra gimtadienį ruošėsi daryti kaboke, kuriame yra technika. Susiskambinome, man paaiškino, kad toks ir anoks tūsas numatomas. Paklausė mūsų kainos. O aš ir pasakiau „pusantros“. Sutarėme. Atvarėme, pasirodo, jis suprato, kad kalbėjome apie pusantro šimto, o ne tūkstančio. Tiesiog vaikinas labai neadekvačiai susižiūrėjo kainas.

Swix‘as: Ir jis buvo užsispyręs pinigus sumokėti į priekį. Atnešė, skaičiuoja dvidešimtinėmis. Pasirodė mažokai...

Karpiz: Susirinkome daiktus ir išvarėm. Palikom jam tą „pusantro“, nors aš būčiau atėmęs už važinėjimą.

Swix‘as: Bet buvo labai juokinga.

RW: Labiau juokinga negu pikta. Labai keista, kad yra žmonių, kurie nesupranta elementarių ekonominių dėsnių.

- Pinigai – skaudus klausimas reperiams?

Karpiz: Anksčiau būdavo problemų, kai visi muzikantai gaudavo po šimtą litų geriausiu atveju, nes būdavo koncertų, kur mes penkiese gaudavome penkiasdešimt litų ir butelį šnapso. Būdavo laikai, kai gaudavai standartiškai, nežiūrint, ką tu groji, kaip groji, ką ir kaip repuoji. Šimtas litų muzikantui buvo normali „stavkė“. Dabar jau laikai keičiasi. Gal mūsų pačių savivertė kyla. Mes patys už tiek negrojame. Jei visur grotume, kur tiek siūlo, neužtektų savaitgalių per metus.

REKLAMA

- Dažnai kyla diskusijos apie skirtingas Lietuvos repo kartas. „Tie Geresni“ – prie jaunimo, ar jau prie repo senių?

Karpiz: Mes save priskiriame trečiajai Lietuvos reperių kartai. Prieš mus buvo „G&G“ karta, po jų buvo prarastoji karta, kurios atstovų jau nėra viešumoje, o tada – mes. Po mūsų bus ketvirta, penkta, šešta ir visos kitos.

RW: Gal dar galima sakyti, kad buvo nulinė karta su „Pompa“, „Uzi“... Antroji karta – tai Vaiperis ir Shmėkla, Kitokie MC, tačiau jiems nepasisekė su laikotarpiu.

- Kodėl tas laikotarpis buvo nesėkmingas?

Karpiz: Šiuo metu viskas irgi po truputį krenta žemyn, viskas buvo atsigavę prieš porą metų. Manau, kad anksčiau nebuvo galimybių skleisti informacijos tokiu mastu, kokiu galima tai daryti dabar. O kodėl dabar ta banga slūgsta? Reperiai sudomino, jaunimas visus išklausė, o atlikėjai nesugeba išlaikyti dėmesio. Klausytojai puikiai visus pažįsta ir žino, ko gali iš kiekvieno tikėtis. Dabar teks laukti vėl gerus keturis ar penkis metus, kol užaugs nauja karta. Tada vėl bus susidomėjimas, o vėliau reperiai vėl nepateisins lūkesčių (Juokiasi) ir banga vėl atslūgs.

- Didelė atlikėjų rotacija nekelia grėsmės muzikos žanro reputacijai?

Karpiz: Dėl to ir reikės laukti, kol užaugs vaikai plačiomis akimis. Tie patys dėsniai galioja renginių organizavimo sferoje. Jeigu organizuoji repo vakarėlį, o jis būna labai prastas, tai pašalietis iš gatvės antrą kart neis į repo vakarėlį. Jeigu kvieti muzikantus į Lietuvą, o jie neatvažiuoja, tai šešėlis krenta ant visų Lietuvos renginių organizatorių. Jeigu yra nemažai prastų reperių, tai keiksmų sulaukia ir geri reperiai. Bet dėl pastarųjų sugebėjimo išlikti nemažai dėmesio sulaukia ir prastieji. Tai uždaras ratas.

Swix‘as: Jau galėtum pradėti filosofinę knygą. Jei tekstai nesirašys, pradėk knygą.

- Kada atlikėjams prasideda koncertas?

Karpiz: Kai atvarai į renginio vietą. Viskas prasideda, kai pradeda rinktis žmonės. Baisiausia būna, kai iki pasirodymo scenoje dar būna likusios kokios trys valandos, nes chebra stengiasi susikaupti, atrodo viena koja jau koncerte, bet kita – dar ne. Tada kyla įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, man kyla nesusipratimų su damom. Atrodo, jau su merga kažkokia šneku, normaliai, o koncertas jau tuoj, todėl negaliu skirti jai viso dėmesio, nes galvoje plaukioju. Neatsipalaiduoju, kol koncertas nesibaigia.

REKLAMA

Swix‘as: Patys pastebėjome, kad kur kas veiksmingiau yra atvažiuoti likus pusvalandžiui iki pasirodymo: susitatome aparatūrą, pasiruošiame ir lipame į sceną. Man koncertas prasideda, kai priliečiu mygtuką „Play“.

RW: Sutikčiau tiek su Karpiu, tiek su Swix‘u dėl šių dalykų. Matyt, dažniau fiksuoju pradžią tada, kai jau esu vietoje, nes riba tarp atvažiavimo ir paspaudimo yra labai maža.

Swix‘as: O sunkiausia koncerto pradžia man buvo, kai turėjau groti su ONYX. Literaliai vos neatpyliau. Likus pusvalandžiui iki koncerto tasai jausmas prasidėjo ir tęsėsi dar gerą valandą po jo.

- Ką atlikėjai mato nuo scenos?

RW: Aš tiesiog jaučiu silpnesnę arba stipresnę klausytojų reakciją į kūrinius. Arba žmonės repuoja kartu, arba jie reaguoja pasyviau. Man svarbiausia yra reakcija.

Swix‘as: Aš iš dešinės matau RW, tris žmones priekyje matau ir kelis išsiliejusius veidus iš minios žiūrovų. Tiek ir matau, kai esu susikoncentravęs. Dar matau savo kompiuterį, patefonus. Jeigu nugaliu stresą koncerto metu, tai gal tada ir matau žmones, kurie mūsų klauso.

RW: Bent jau mes matome tik žmones pirmose eilėse...

Swix‘as: Jūs tai daugiau matote (atsisukęs į Karpį).

Karpiz: Mes tikrai kur kas daugiau matome. Aš gerai pastebiu žmonių akis. Pastebiu įvairias reakcijas: ar tai būtų pakeltas antakis, ar suraukta kakta. Dar pasižiūriu, kokios gražesnė mergos priekyje stovi. Reikia viską apžiūrėti, viską matau.

- Kiek suprantu, Karpiz jūsų grupėje yra mergišius?

Swix‘as: Na, jis toks komukabiliausias...

RW: Truputį ekstravertas...

Karpiz: Jo.

Swix‘as: O mes vaidiname kuklius ir drovius.

- Pasidalinsite savo ateities planais?

Karpiz: Greitai turėtų pasirodyti mūsų naujas klipas. Po jo planuojame renginį. Pardavėme albumą, suinvestuosime pinigus į sausio 24 dieną „Lofte“ vyksiantį renginį. Tai bus padėkos koncertas mūsų gerbėjams. Ruošiame ilgą programą. Norime atiduoti duoklę chebrai, kuri pirko albumus. Bet ne už dyką bus... Tiek dar sau negalime leisti.

REKLAMA

- Kiek suprantu, Swix‘ai, suinvestuosi ir tuos pinigus, kuriuos uždirbai per Kalėdas dirbdamas Kalėdų Seneliu?

Swix‘as: Taip, viskas bus suinvestuota į vakarėlį.

- Ar galite teigti, kad pažįstate savo gerbėjus?

RW: Šiais laikais mums sufleruoja „Facebook“. Tačiau tipinį savo gerbėją esame nusipiešę kiekvienas. Suprantame, kad mūsų tėvų amžiaus žmonės mūsų tikrai neklauso.

- O ką jūsų pačių tėvai mano apie jūsų veiklą?

RW: Stengiuosi nei darbe, nei šeimoje nekalbėti apie tuos dalykus. Nes man nepatinka apie tai šnekėti. Geriau aš pakalbu apie orą. Noriu atskirti du dalykus – muziką, nuo asmeninio gyvenimo.

Swix‘as: Mano tėvai jau prieš keliolika metų suprato, kas gresia. Nuo pirmų muzikavimų namuose...

- Pasakė, kad repas – tai narkotikai ir visi kiti blogi dalykai?

Swix‘as: Tai visada visi tai sako.

Karpiz: Nuolat tai girdime.

Swix‘as: Tėvai mane visada palaikė ir džiaugėsi. Pirmą kompaktinį diską, kurį gavau iš spaustuvės, paėmiau ir išsiunčiau paštu tėvams. Perspėjau, kad bus kiek necenzūriniu žodžių. Jie perklausė albumą, atidžiai nestudijavo, neanalizavo, bet jis namuose pagarbiai padėtas.

RW: Normalu ir tai, kad ne visus šiuolaikinius posakius tėvai gali suprasti.

Karpiz: Aš tai nuvežiau kompaktą su celofanu ir pasakiau: „Neišplėšk, tegul būna“. Po kiek laiko gal galės brangiai parduoti.

Swix‘as: Mano tėvai netgi visų grupės narių parašų pasiprašė.

RW: Dar įdomu, kaip į reperio kūrybą žvelgia jo vaikai. Kol kas nė vienas neturime vaikų, todėl atsakyti į tokį klausimą negalėtume.

Swix‘as: Buvo smagu stebėti albumo pirkėjus. Buvau šiek tiek kopijų palikęs pas draugus „Vinyl Shop“ parduotuvėje. Užsukdvau ten kartais. Matydavau auditoriją, kuri perka tuos kompaktus. Ateina penki bendraklasiai ir visi perka po kompaktą. Būtų įdomu sužinoti, kaip jie reaguoja į mūsų tekstus... Dabar jau gvildename mintį leisti vinilą. Labai limituotu tiražu. Žiūrėsime, ar tai žmonėms bus įdomu. Su viena britų kompanija deramės, žinome kainas, užsakysime labai nedidelį kiekį. Man pačiam, kaip didžėjui, yra itin svarbu turėti savo plokštelę. Prieš kokius penkis metus nebūčiau įsivaizdavęs lietuviško repo vinilo.

REKLAMA

- Kokią matote Lietuvos repo ateitį?

Karpiz: Sunku kažką prognozuoti. Reikia tikėtis, kad reikalai gerės, atsiras daugiau kolektyvų.

RW: Aš labai pozityviai žiūriu į ateitį. Seku, ką veikia jaunimas... Keista naudoti šį žodį, pačiam 26-eri, o jau kalbu apie jaunimą... Matau, kaip chebra auga, gerų beatmaker‘ių Lietuvoje daugėja.

Swix‘as: Manau, kad bus daugiau atlikėjų ir viskas skambės kur kas moderniau.

RW: Repas, kaip žanras, nemirs, gal transformuosis, keisis, bet mes liksime tokie, kokie esame. Sunku pasikeisti, kai daugiau negu dešimt metų einu link kažko, bijau, kad jau nesugebėčiau apsisukti 180 laipsnių kampu ir eiti į kitą pusę. Gyvenu tuo, ko siekiu. Visada bandau tobulėti, bet, manau, mūsų vaidmuo bus...

Karpiz: Mes repuosim. Toks ir vaidmuo.

Swix‘as: Manau, Lietuva turės rimtų hip-hopo atlikėjų, kuriuos dažnai transliuos radijo stotys. Labiausiai man skaudu dėl didžėjų. Šio žanro neliks. Neliks žmonių, kurie groja patefonais, kurie suka plokšteles. Bus kontroleriai, neliks tokio veiksmo kaip scratch‘avimo Lietuvoje. Jau dabar matau šią tendenciją: jeigu ne Dj Mamania ir visas jo indėlis, nebūtų buvę manęs, o aš po savęs nematau tokių, kurie panašiai degtų kaip aš jaunystėje. Buvo tokių, tačiau jie jau skelbia, kad pardavinėja savo įrangą arba susitikus klausia „Gal reikia mikšerio? Dar kelis patefonus turiu? Pradedu groti su kontroleriu“. Kodėl?

-Išliejai visas nuoskaudas.

Swix‘as: Jaučiuosi senis.

RW: Pripažinkime, dalis repavusių užgeso. Gal ir buvo smagūs studentavimo metai, kai jie grodavo, didžėjaudavo, bet baigė univerą, atsirado šeima ir viskas baigėsi. Noras groti išnyko?

- Nori pasakyti, kad visgi žmonės gali išaugti?

RW: Šis žodis čia labai tinka.

- Aš penktoje klasėje pradėjau ir tais pačiais metais baigiau savo reperio karjerą.

Swix‘as: Greitai išaugai.

RW: O aš save matau visada aštuoniolikos...

Karpiz: Amžinai aštuoniolikos.

RW: Vis dar negaliu patikėti, kad man 26-eri... Netikiu.

Karpiz: Aš tai repuosiu, rašysiu knygas arba repuosiu. Kažką darysiu.

Swix‘as: Lakštingala negali nečiulbėti. Nebent ateis kokia nors „gulbės giesmė“.

- Tu labai pesimistiškai į viską reaguoji...

RW: Įkurk kokią nors didžėjų mokyklą.

Swix‘as: Man skaudu. Tikrai. Prieš metus Latvijoje vyko renginys, kuriame rinko didžėjų, kurį siuntė į Azerbaidžaną varžytis su pasaulinio garso didžėjais. Aš pats mokėčiau pinigus, kad galėčiau ten nuvažiuoti. „Red Bull“ norėjo tokį patį renginį padaryti Lietuvoje. Pradėjome skaičiuoti: neturime tiek didžėjų, kurie galėtų tokiame renginy dalyvauti. Tokių, kurie gali scratch‘iuoti, showcase‘inti...

- Žinote, kas mane labiausiai erzina? Šifruoti interviu su reperiais garso įrašą, nes jūsų kalboje tiek keistų žodžių...

Karpiz: Bet mes ir taip stengiamės: visą interviu nesikeikėme.

Swix‘as: Šį intervą dar gal panaudosime kokiems nors scratch‘ams.

Karpiz: Taip, neištrink šitos medžiagos.  


Rašyti komentarą...
a
asdsnjkfdsl
2015-01-08 19:54:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Toj vietoj apie ateitį skaičiau ir galvojau... esu realiai su karpiu bendravęs kažkokiam feste, ir pas jį iškart iš charės matosi, kad žmogus kaip repavo taip repuos užmušk jį bet ir karste su mikrafu gulės, ir taip malonu pasidarė, kad yra tokių atsidavusių žmonių, mldc stumk iki galo.
Atsakyti
0

M
Mindaugas
2015-01-08 20:17:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tie Geriausi. Patys geriausi reperiai Lietuvoj! Visa grupe tokie skirtingi zmones, geraja prasme. Labai geru gabalu yra, kurie kartais veikia kaip vaistai :) :) :)
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų