Kalbėdama apie jausmus prieš aktyvios koncertinės veiklos pabaigą, ji teigė neliūdinti. Priešingai – tai bus ramybės kupinas etapas.
„Nieko bauginančio. Priešingai – jaučiu savotišką ramybę. Ramybę dėl to, kad, rodos, tai jau pabaiga. Na, žinot, dabar vyksta įvairios interpretacijos – paskutiniai turai, atsisveikinimas, padėka. Bet iš esmės tai juk ne laidotuvės, ar ne? Kai žmonės perskaito ar išgirsta ką nors panašaus, sako: „O Dieve, atrodo, kad ji išeina į nebūtį.“ Bet aš neišeinu į nebūtį. Šie koncertai – tai tiesiog pabaigtuvės visų mano didžiųjų turų. Jų buvo trys, šis – ketvirtasis. Ir iš tiesų tokių didelių koncertų bei turų po visą Lietuvą jau nebebus. Tai nereiškia, kad man kas nors išoperuos balso stygas ir aš daugiau niekada nebedainuosiu“, – šyptelėjo ji.
Kol kas pašnekovė sakė toli į priekį neplanuojanti, tačiau neatmeta galimybės rengti kitokio pobūdžio muzikinius pasirodymus.
„Galbūt, jeigu po keleto metų šaus į galvą mintis surengti kokį nors ramų, mažą, kamerinį koncertą – jei labai nebegalėsiu ištverti be dainavimo – galbūt jis ir įvyks. O gal ir ne. Kol kas viskas neaišku“, – kalbėjo moteris.
Ateinantys koncertai
Pasak Ingos, šis koncertas yra dėkingumo išraiška klausytojams. Ji neslėpė, kad ateinančių areninių koncertų nekantriai laukia.
„Šis turas – tai padėka už buvimą kartu jau 30 metų. Pirmasis mano turas prasidėjo 2016-aisiais, bet juk žmonės mane matė ir iki tol, ir po to – praktiškai visoje Lietuvoje, tiek didesniuose, tiek mažesniuose miesteliuose.
Ir galiu drąsiai sakyti: savo publiką, tą, kuri ateidavo, ateina ir, tikiuosi, dar ateis pas mane ir žiemą, ir kitą rudenį, kai šio turo koncertai pasieks mažesnius miestus – aš ją garbingai prisijaukinau. Užsiauginau savo klausytojus ir labai tuo džiaugiuosi“, – teigė Inga.
Kalbėdama apie pasiruošimo darbus I. Valinskienė teigė nemėgstanti pompastiškų pasisakymų. Anot jos, svarbiausia yra repeticijos.
„Visų pirma, tai – repeticijos su muzikantais. Šis turas šiek tiek skirsis muzikiniu fonu – turime šiek tiek kitokią instrumentuotę, kurią dar pildysime. Tai nebus tik viena grupė – dalyvaus ir daugiau muzikantų. Visi atlikėjai puikiai žino, kad tokie pasiruošimai yra būtini, tačiau tai nereiškia, kad jie vyksta metus ar dvejus metus. Man tie pompastiški pasisakymai „oi, kaip aš ruošiuosi!“ visada atrodo perdėti“, – pripažino ji.
Sunkus procesas ir staigmenos
Nepaisant to, pasiruošti koncertui – nėra vien džiaugsmas. Tai – daug iš atlikėjo pareikalaujantis procesas.
„Šis pasiruošimas, kaip ir kiekvieno turo metu, būna nelengvas – sudėtingas, daug kantrybės ir kartais nervų kainuojantis. Patiems koncertams – jie juk nėra vien euforija, džiaugsmas ar pasitenkinimas įžengus į didelę sceną ir pamačius minią žmonių. Kuo koncertas didesnis, tuo daugiau streso, atsakomybės, tuo daugiau jis iš tavęs atima emocinės energijos. Taip, euforijos yra, džiaugsmo taip pat, bet niekada negalima pasakyti, kad viskas tik lengva. Dideli koncertai yra sunkūs“, – pasakojo I. Valinskienė.
Dalykas, atperkantis triūsą, anot jos, yra klausytojų pripažinimas.
„Bet viską apvainikuoja žiūrovų kiekis, jų aplodismentai ir tas įvertinimas – tikrasis, nuoširdus mano klausytojų, kuriuos užsiauginau per tiek metų, dalyvavimas koncertuose. To aš labiausiai ir tikiuosi“, – sakė moteris.
Koncerto staigmenų I. Valinskienė neišdavė – juk smagiau laukti netikėtumų, tačiau neslėpė, kad laukti bus verta.
„Man apskritai nepatinka tie „prisidavimai“. Nemėgstu girtis ir visko pasakoti iš anksto – žinot, kaip tas pažadukas iš animacinio filmuko: „O dabar bus taip!“ Man daug smagiau, kai žmonės ateina nežinodami, ko tikėtis.
Bent jau mūsų rengiamuose koncertuose visada stengiamės nustebinti. Mes nerašome garsių straipsnių apie tai, kad „tokio šou Lietuva dar nematė“ ar kad „bus tiek šviesų, jog net akys žibės“. Tie, kurie ateina į mūsų koncertus, jau žino – mes tikrai nesikukliname. Scenografijos, kostiumų, garso, šviesų – visko pas mus netrūksta“, – kalbėjo ji.
Ilgą laiką trunkantis populiarumas ir ritualai prieš koncertus
Inga scenoje yra jau daug metų ir nė per vienerius metus nesiskundė klausytojų meilės stoka. Paklausta, kaip išliko aktuali šitiek metų, ji sakė negalinti išskirti vieno dalyko.
„Aš visiškai negaliu atsakyti į šį klausimą. Manau, kad visų pirma šituos dalykus diktuoja klausytojas – tie žmonės, kurie klausosi mano dainų, kurie ateina į koncertus. Būtent jiems ir reikėtų užduoti šį klausimą. Man atrodo, kad tie žmonės, kurie ateina, randa kažką sau – kažką šilto, artimo.
Galbūt tai slypi mano bendravime su publika, mano scenoje esančioje manieroje, dainavimo būde. Nes jeigu žmogus ieškotų tik tobulo, virtuoziško vokalo, tai jis eitų į Operos ir baleto teatrą klausytis visai ne Ingos Valinskienės. Manau, yra daug sudedamųjų dalių, dėl kurių žmonėms vienas ar kitas atlikėjas tampa artimas ir priimtinas“, – svarstė Inga.
Pasak pašnekovės, lūžio taškas jos karjeroje buvo pirmasis koncertas, kurį net prabėgus daug metų I. Valinskienė puikiai atsimena.
„Tikrasis lūžio taškas įvyksta tada, kai pirmą kartą užlipi į sceną. Ne šiaip pabūti, ne pasakyti kelis žodžius ar padainuoti atsitiktinę dainą, ne sudalyvauti projekte, o tuomet, kai pirmą kartą išeini į sceną su savo autoriniu koncertu. Tą pirmąjį koncertą aš puikiai prisimenu – būtent jis ir buvo tas lūžio momentas, kuris vėliau suteikia drąsos, padeda lipti į sceną toliau, mažina abejones savimi ir įkvepia pasitikėjimo“, – prisiminė I. Valinskienė.
Kalbant apie ritualus prieš koncertus, ji atskleidė turinti vieną norą, kurio kartais net nedrįsta pasakyti.
„Mano ritualai, matyt, labai skiriasi nuo įprastų. Kartais net nedrįstu to garsiai sakyti, bet labai norėčiau, kad prieš koncertą mane visi tiesiog paliktų ramybėje. Žinoma, yra dalykų, kurių neišvengsi – visažo meistrai, kostiumininkai, jie būtini šalia.
Tačiau kuo mažiau bereikalingo blaškymo, vaikščiojimo, pynimosi akyse – tuo geriau. Man labai reikia susikaupimo momento, to buvimo su savimi, tylos. Bet jeigu kalbame apie mano ritualus, tai jis labai paprastas: tiesiog nelįskit man į akis“, – juokėsi ji.
Stebina savo jaunatviškumu
Nors Ingai netrukus sukaks 60 metų, moteris nestokoja energijos ir stebina savo jaunatvišku įvaizdžiu. Kalbėdama apie grožio ir jaunystės paslaptis, ji kukliai sakė nededanti ypatingų pastangų, tačiau paminėjo ir tai, kad jos amžiaus žmonės tikriausiai labiau linkę rūpintis savimi vėlesniame amžiuje.
„Galima pradėti aiškinti labai daug dalykų – nuo genetikos iki įvairių disciplinos ir savęs priežiūros aspektų. Jeigu į tave žiūri daug žmonių, jeigu lipi į sceną, reikia būti maloniai atrodančia ir kažkaip išlaikyti formą. Bet ir moterys, kurios nelipa į sceną, taip pat laikosi disciplinos, rutinų, rūpinasi savimi. Manau, kad mūsų kartos ir mūsų laikmečio žmonės, bent jau didžioji dalis, natūraliai labiau rūpinasi savimi. Gal tai lemia gyvenimo būdas, gal galimybės, o gal tiesiog didesnis noras nepripažinti savo amžiaus“, – dalijosi moteris.
Inga taip pat įkūnija ir moteriškumą, kurio samprata, anot jos, jos gyvenime nesikeitė. Ji taip pat išskyrė, kas svarbu norint gerai atrodyti.
„Moteriškumas man visada buvo esminis dalykas – elegancija, stilius. Svarbiausia, tiek scenoje, tiek gyvenime, yra žinoti, kas tau tikrai netinka, ir to nedaryti. Stengtis pabrėžti tai, kas tinka. Žinoma, ne visiems visada pavyksta, bet tam yra bendradarbiavimas su dizaineriais, pokalbiai, pasitarimas. Be abejonės, esu ištikima savo labai geram draugui dizaineriui – Ruslanui Ribakovui“, – sakė Inga.
Jos teigimu, moteriškumas, be abejo, atsispindės ir jos būsimuose koncertuose. Ji taip pat prisiminė įstrigusius jos dizainerio žodžius.
„Lygiai taip pat ruošiamės ir būsimam turui, vėl akcentuodami moteriškumą, eleganciją, ir, kas labai svarbu, puošnumą bei sceninį meniškumą. Kadangi man reikia stovėti scenoje, svarbu, kad kostiumai būtų patogūs. Bet, kaip sako Ruslanas Ribakovas, gražu ir patogu – tai retai kada sutampa. Taip pajuokaudami stengiamės sukurti sceninį vaizdą, kuris būtų ir elegantiškas, ir meniškas“, – kalbėjo pašnekovė.
Kreipiasi į klausytojus
Pasakodama apie turo lūkesčius, moteris sakė tikisianti uždegti publiką bei priversti juos užduoti vieną klausimą.
„Tikiuosi, kad žmonės išeis iš mano koncertų su ta pačia emocija, kaip ir visais kitais mano koncertais. Tikiuosi, kad moku pajudinti, pakrutinti ir uždegti žmonių emocijas savo atlikimu. Man svarbu, kad jie ne tik klausytų, kaip dainuoju, bet ir jaustų kartu su manimi – kad jaustų tai, ką perduodu per dainą. Ir, žinot, ypač paskutiniame koncerte – kad žmogus paklaustų, kodėl jis paskutinis, o ne sakytų „ačiū Dievui, galų gale paskutinis“, – šyptelėjo žinoma moteris.
Ji taip pat turėjo ir žinią savo ištikimiems gerbėjams, besirinkusiems į jos koncertus visoje Lietuvoje bei iki šiol ją mylintiems.
„Norėčiau pasakyti, kad esu labai dėkinga. Pirmiausia už tai, kad dar prieš savo didžiuosius turus, prieš 2016-uosius metus, aš daug koncertuodavau ir turėjau galimybę matyti savo klausytoją, pažinti savo žiūrovą. Bet kad pavyktų surengti pirmąjį areninį turą tokio dydžio – to aš tikrai nesitikėjau, ir man tai buvo didžiulis siurprizas. Ir todėl dar labiau noriu padėkoti tiems žmonėms, kurie man sukūrė šį siurprizą – už pasitikėjimą, už norą ateiti, klausytis ir būti kartu. Didžiulis, didžiulis ačiū jiems“, – nuoširdžiai dėkojo I. Valinskienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
