Buvęs „Financial Times“ korespondentas Maskvoje Davidas Satteris prisiminė prieš 30 metų įvykusią kelionę po tuo metu sovietines Baltijos respublikas ir jos metu patirtus nuotykius. Siūlome kelias JAV savaitraštyje „The Weekly Standard“ paskelbtų autoriaus prisiminimų ištraukas.
1977-ųjų vasaris. Ryga. Pilką, apniukusią dieną keičia giedra ir šalta naktis. Iš tamsos išniro raudonos naktinio traukinio „Ryga – Talinas“ paskutiniojo vagono švieselės. Sąstatas privažiavo prie platformos. Aš susirinkau daiktus, susiradau 7 vagoną, parodžiau bilietą palydovei ir įlipau į vagoną, pasakoja autorius. Susiradęs savo vietą kupė nustebau pamatęs, kad ant apatinio suolo sėdi jauna moteris – juodais, kruopščiai sušukuotais plaukais. Apvalus veidas, balta oda, gražios tamsios akys. Iš pažiūros – 28-erių metų.
Nusivilkau paltą, pasidėjau po suolu lagaminą ir atsisėdau priešais. Netrukus į kupė įėjo dar du žmonės. Pirmas pasirodė aukštas, pečiuitas vyras šiaudų spalvos plaukais. Jis dėvėjo paltą ir klubinį švarką. Nepažįstamasis vėliau prisistatė esantis bokso treneris iš Ukrainos. Po to prie mūsų prisijungė dar viena pirkinių paketais apsikrovusi maždaug 25 metų moteris – miniatiūrinė, liesa ir nenustygstanti vietoje it paukštelis. Ji buvo lūpas ryškiai raudona spalva išsidažiusi rusvaplaukė. „Maša Ivanova“, - prisistatė ji.
Kai traukinys pajudėjo, palydovė grąžino mums bilietus ir atnešė arbatos. Pro šalį mėnulio šviesoje plaukė upės ir ažūriniai tiltų skeletai. Horizonte šmėkščiojo blausūs kaimų žiburėliai, o netrukus, ritmiškai stuksint ratams, palei langą ėmė bėgti pušynai ir užsnigti laukai.
Pamaniau sau, kad tame pačiame kupė su manimi važiuoja vyriškis ir dvi patrauklios maždaug mano amžiaus moterys. Ar tai tik paprastas sutapimas? Bet vėliau nusprendžiau: ramią šeštadienio naktį, kai net kagėbistai ko gero ilsisi, mane iš vienos Pabaltijo sostinės į kitą vežančio traukinio kupė – pati saugiausia vieta pasaulyje, rašo autorius. Atsipalaidavau. Be to, buvau tikras, kad mano kartos žmonės, iš kokių šalių jie bebūtų, visada atras bendrų dalykų.
Pasak D. Satterio, į Pabaltijį jis atvyko pasiūlius Kęstučiui Jokubynui – buvusiam politiniam kaliniui, su kuriuo susipažino Maskvoje. Jiedu susitarė susitikti Vilniuje, kur gyveno Jokubynas. Jis žurnalistui pažadėjo nurodyti žmonių, su kuriais galima būtų pasikalbėti Rygoje ir Taline, pavardes.
Ankstų 1977-ųjų vasario 15-osios rytą traukiniu atvykau į Vilnių, prisimena D. Satteris. Su Kęstučiu susitikau viešbutyje, kuriame buvau apsistojęs. Autobusu nuvykome į jo namus. Jis gyveno vieno kambario bute viename iš naujųjų miesto rajonų. Kęstutis pavaišino mane arbata. 17 metų lageriuose praleidęs vyras sakė nebesitikintis sulaukti tos dienos, kai jo tėvynė taps laisva. Po to, tarsi susizgribęs, pastebėjo: rytoj – vasario 16-oji, Lietuvos nepriklausomybės diena.
Penktą vakaro jau buvo tamsu, pasakoja autorius. Autobusu nuvažiavome iki istorinio Vilniaus centro – senamiesčio. Ten persėdome į kitą autobusą ir patraukėme pas kitą nacionalistą – Antaną Terlecką. Jis gyveno užmiestyje prie Nemenčinės plento. Šeimininkas pasitiko mus ir pakvietė į nedidelį kambarį. Jis buvo pilnas įvairiausio amžiaus žmonių, susėdusių ant aptrintų sofų ir kėdžių. Jie tarėsi, kaip elgsis rytoj: beveik visi manė, kad per Nepriklausomybės dieną valdžia kaip paprastai miesto gatvėse ims demonstruoti jėgą.
Keli jaunesni pareiškė, kad bandys padėti gėlių prie tautinio atgimimo pradininko Jono Basanavičiaus kapo. Keistas sutapimas - jis mirė taip pat vasario 16 d. Taip buvo norėta paminėti Nepriklausomybės dieną, o jeigu juos sulaikytų milicija, būtų galima paaiškinti, kad jie tiesiog norėję pagerbti Basanavičiaus atminimą, pasakoja autorius. Žinoma, niekas tuo nebūtų patikėjęs, bet buvo galima tikėtis, kad milicija jų nesuims tiesiog kapinėse: juk taip ji parodytų bijanti nacionalistinio judėjimo, kuris oficialiai išvis neegzistavo.
Disidentai papasakojo apie paskutiniaisiais mėnesiais savo surengtas politines akcijas. Jie leido pogrindinius žurnalus, buvo iškėlę ankstesniąją Lietuvos vėliavą ant Vidaus reikalų ministerijos rūmų, kalbėjo apie suimtus draugus. Prirašiau kone visą bloknotą, pasakoja žurnalistas.
Po to autorius rašo, kaip, spaudos agentūros APN atstovų lydimas, ėmė interviu iš vieno valdininko ir svečiavosi kažkokiame kolūkyje, kur jį pasitiko vaišėmis nukrautas stalas. Kelis kartus tvirtai atsisakęs siūlomos suomiškos pirties, kuri buvo iškūrenta jo garbei, jis savo palydovo paprašė nuvežamas atgal į Vilnių.
Apie pusę aštuntos vakaro grįžęs į miestą žurnalistas pasakoja Kęstučio Jokubyno viešbutyje neberadęs. Paskambinęs jo draugui Valerijui Smolkinui sužinojo, kad Jokubynas sulaikytas. Smolkinas pasiūlė atvažiuoti taksi pas jį į namus ir kartu palaukti Kęstučio.
Prieš vidurnaktį kažkas pabeldė į duris, pasakoja autorius. Smolkinas atidarė, ir purtydamasis sniegą įžengė Kęstutis. Jis papasakojo, kad pakeliui į viešbutį jį apsupo penki neuniformuoti vyrai ir nusivežė į milicijos skyrių – tą patį, į kurį buvo atvežtas po suėmimo 1947 m. Jis buvo uždarytas kameroje, o po to prasidėjo apklausa. Tardė milicijos karininkas – jis aiškiai buvo girtas ir kalbėjo keistu lietuvių ir rusų kalbos mišiniu. Milicininkas pareiškė, kad Kęstutis įtariamas taupomosios kasos apiplėšimu (tą dieną gatvėse budėjo daug milicininkų – pasak taksi vairuotojo, buvo užpulta taupomoji kasa, žuvo pareigūnas). „Aš sėdėjau lageryje, ir jūsų komedijoje nedalyvausiu“, - pareiškęs jam Kęstutis.
Mes pasikalbėjome dar kelias valandas, rašo straipsnio autorius, ir Kęstutis davė Into Caličio, Rygoje gyvenančio latvių nacionalisto, adresą. Jis taip pat padiktavo Talino disidentų pavardes ir adresus, paprašęs, kad visus Lietuvoje darytus užrašus nuolat laikyčiau prie savęs. Aš pažadėjau, tvirtai pasiryžęs tesėti žodį, rašo žurnalistas.
Kitą rytą išskridau į Rygą (užsieniečiams bilietai į traukinį „Vilnius – Ryga“ nebuvo parduodami). Pastebėjęs, kad iš Vilniaus atsivežtame bloknote beveik nebeliko švarių puslapių, į susitikimą su miesto valdininkais pasiėmiau naują bloknotą. Tačiau senasis bloknotas buvo didelis ir nepatogus nešiotis. Tad vėliau žurnalistas įsidėjo jį į lagaminą, užrakino savo viešbučio kambaryje, o raktą atidavė portjė.
Grįžęs iš susitikimo savo rakto registracijoje jis neberado. Mergina nuėjo pasiklausti tame aukšte budinčios darbuotojos, tačiau ši nieko nežinojo. Rimtai susirūpinęs žurnalistas nusprendė trumpam pasivaikščioti, o kai sugrįžo, raktas jau buvo atsiradęs – pasak darbuotojos, jis paprasčiausiai buvo „pasislėpęs“ stelažo plyšyje. Sugrįžęs į savo kambarį ir apžiūrėjęs lagaminą autorius pamatė, kad iš Vilniaus atsivežtas bloknotas buvo savo vietoje, o prie jo daiktų niekas nebuvo prisilietęs.
P to D. Satteris pasakoja susitikęs su latvių disidentais. Jie pasakojo, kad iš esmės situacija Latvijoje rami – čia nėra pogrindinių leidinių ir aktyvių pasipriešinimo organizacijų. Latviai savo ruožtu jam davė disidentų Taline adresus, kuriuos žurnalistas užsirašė ant atskiro lapo. Tai buvo tie patys žmonės, kuriuos Vilniuje nurodė Kęstutis.
Kitą dieną, vėl išvykęs į APN organizuotą ekskursiją po kolūkį, D. Satteris viešbutyje dar kartą patikrino savo daiktus: bloknotas tebebuvo vietoje.
Tačiau iš tikrųjų aš nusiraminau tiktai Talino traukinyje, prisimena autorius. Ukrainietis treneris įpylė visiems išgerti, Maša pasiteiravo, iš kur aš kilęs. Papasakojau, kad esu amerikietis, dirbu britų laikraščio „Financial Times“ korespondentu Maskvoje.
Treneris ėmė klausinėti apie amerikietes. Aš atsakiau, kad jos nėra gražesnės už vietines moteris, tiesiog gražiau rengiasi. Maša paklausė, ar tikiu Dievą, ir labai nustebo išgirdusi teigiamą atsakymą (pasak jos, čia Dievu niekas netiki). Maša klausėsi pasakojimo šiek tiek palinkusi į priekį, prisiglaudusi prie stalelio, kažkaip vaikiškai parėmusi smarką į arbatos stiklinės laikiklį. Tamsiaplaukė mergina taip pat nenuleido nuo manęs akių. Jausdamas nepaaiškinamą atsipalaidavimą gestu pakviečiau Mašą prisėsti šalimais. Ji sutiko, ir, nors bandžiau tęsti pokalbį, staiga apkabino mane ir ėmė bučiuoti. Treneris kaip mat persėdo ant kito suolelio ir ėmė bučiuotis su tamsiaplauke, tvirtai spausdamas ją prie savęs.
Tai truko neilgai – beveik tuoj pat merginos paprašė mūsų išeiti į koridorių, kad galėtų pakloti patalynę ir persirengti. Dauguma kitų keleivių jau buvo atsigulę. Kol laukėme, prisimena D. Satteris, man į galvą atėjo mintis, kad visa ši situacija – moterys kupė, pasiruošusios permiegoti su nepažįstamaisiais – primena „klasikinius“ spąstus. Tačiau būtent ši mintis ir išsklaidė visus mano nuogąstavimus, tvirtina jis. Juk tai pernelyg pigus triukas – pasodinti moteris į naktinio traukinio kupė. Jei KGB norėtų mane užverbuoti, būtų sugalvoję ką nors išradingesnio. O tai, kad naujieji mano draugai pasirodė čia turėdami vienintelį tikslą – mane sukompromituoti – atrodė visiškai neįtikėtina.
Kai grįžome į kupė, mūsų damos jau buvo apsivilkusios naktinius marškinėlius. Maša sėdėjo ant viršutinės lentynos, jos marškinių iškirptėje bolavo krūtinė ir kryželis ant kaklo. Tamsiaplaukė gulėjo ant šono apačioje. Mudu su treneriu pradėjome rengtis, jis išjungė šviesą viršuje, liko tik blausios skaitymui skirtos lemputės virš kiekvienos lentynos. Aš užsiropščiau į viršų, jis įsitaisė apačioje. Po to išjungėme šviesas, ir visa tai, kas nutiko per kelias artimiausias valandas, vyko visiškoje tamsoje.
Vidury nakties man prisisapnavo keistas sapnas, prisimena autorius. Atrodė, kad tarsi matau neryškų tamsiaplaukės, vaikštinėjančios po kupė, tarsi ruoštųsi išeiti, siluetą. Rytą vos pramerkęs akis pagalvojau apie savo lagaminą. Užsitraukęs kelnes nušokau žemyn. Treneris, jau apsirengęs, sėdėjo ant priešingo suolo apačioje, merginos dar miegojo. Pajuokavęs su treneriu siekiau savo lagamino – ir pamačiau, kad jis pradingo.
Staiga treneris ėmėsi čiupinėtis kišenes. „Minutėlę, - tarė jis, - prapuolė mano laikrodis“.
Jis pažvelgė į tamsiaplaukę merginą, kuri miegojo nusisukusi į sieną, ir atvertęs antklodę pamatė, kad tai tebuvo tik paklode užklota patalynė, sulankstyta taip, kad primintų miegančio žmogaus figūrą. Aš pažadinau Mašą Ivanovą, ir paklausiau, ką ji žinanti apie tamsiaplaukę merginą, rašo autorius. Paaiškėjo, kad ji pirmą kartą su ja susitiko čia, mūsų kupė. Iškviestos palydovės pasiteiravau, ar ji nematė naktį iš traukinio išlipančios merginos, ir pasakiau, kad dingo mūsų daiktai. Ji pažadėjo pranešti milicijai.
Galop atvykęs į Taliną ir susitikęs su disidentais estais, kurių pavardes ir adresus pavyko išsaugoti užrašytus ant atskiro lapo (vėliau jis sužinojo, kad tai buvo disidentais apsimetę KGB darbuotojai), autorius pasakoja išvažiavęs į Maskvą. Gyvenimas netrukus grįžęs į normalias vėžes, ir žurnalistui ėmė atrodyti, kad jo nuotykiai Pabaltijyje – KGB sekimas, provokacijos, disidentų perspėjimai ir t.t. – tik kažkokia anomalija, o gal ir vaizduotės padarinys.
Praėjo dar savaitė, ir sykį vakare į namus kažkas paskambino, tęsia pasakojimą autorius. Susijaudinęs nepažįstamas balsas pasakė, kad nori su manimi susitikti, ir nurodė vietą. Nors po nuotykių Pabaltijyje žurnalistas prisipažino bijojęs provokacijų, vis dėlto nutarė išpildyti prašymą. Sustojęs sutartoje vietoje prie Lėlių teatro žurnalistas pamatė Antaną Terlecką ir Intą Calitį.
Jie sėdo į mašiną, ir išvyko ieškoti vietos, kur galėtų pasikalbėti. Bute tai daryti buvo pavojinga, o prie kavinių driekėsi eilės. Galų gale vyrai užėjo į kažkokio namo laiptinę.
Atrodė, kad Terleckas ir Calitis nelabai išgyveno dėl galimų mano lagamino dingimo pasekmių, rašo D. Satteris. Juos kur kas labiau jaudino tai, kad parašyčiau straipsnį apie tautinius judėjimus, ypač Lietuvoje. Bene valandą jie kartojo, ką žurnalistas jau buvo girdėjęs Pabaltijyje. Kai viską užsirašiau, išėjome iš pastato ir vėl sėdome į mašiną, rašo jis.
„Niekuomet, arba beveik niekuomet, nesutiksite ruso, kuris pasiruošęs pripažinti mažos tautos teisę į savo valstybingumą, - bevažiuojant pastebėjo Terleckas, - Tereikia pradėti kalbą apie Lietuvą, ir jie jums pasakys – tai mūsų, rusų, žemė, tai mūsų šalis“.
Aš atsakiau, kad apskritai rusai man patinka, rašo D. Satteris.
„Tai geri, mieli žmonės, - atsakė Antanas, - tačiau jiems nė į galvą neateina, kad lietuviai laiko Lietuvą savo šalimi ir nori joje gyventi be jų“.
Pasak Davido Satterio, „Financial Times“ korespondentu Maskvoje jis pradirbo 5 metus. 1983 m. dalyvavo JAV Kongreso surengtuose klausymuose „Kaip sustabdyti komunizmą be karo“, o po to savo kalbos pagrindu parengtą straipsnį paskelbė dienraštyje „The Wall Street Journal“.
Praėjus kelioms dienoms po straipsnio pasirodymo aš parašiau laišką Kęstučiui Jokubynui ir pridėjau laikraščio iškarpą, pasakoja autorius. Iki to laiko jam jau pavyko išvažiuoti iš Sovietų sąjungos, jis dirbo Miunchene, radijo stoties „Laisvė“ lietuvių redakcijoje. Po mėnesio gavau iš jo laišką, iš kurio supratau, kad jis galų gale atleido man tos kelionės po Pabaltijį metu padarytas klaidas, pasakoja D. Satteris. Kęstutis parašė: „Jūs visus tuos metus Sovietų sąjungoje praleidote ne veltui“.
