Louisas M. Profeta, dirbantis vienoje Indianapolio ligoninių, susidūręs su mirtimi, stengiasi sau priminti, kad tie žmonės nebuvo tik pacientai, praneša Ladbible.com.
„Tai palaiko manyje žmogiškumą. Matote, esu akimirkos atstumu nuo paciento motinos bei tėvo gyvenimo pakeitimo. Už penkių minučių jų gyvenimai pasikeis neatpažįstamai – jie niekada nebebus laimingi, – rašė jis socialiniame tinkle. – Jei nuoširdžiai, dabar esi tik bevardis lavonas, kuris atrodo, kaip šlapias laikraščių maišas, į kurį dėjome kateterius, adatas, vamzdelius, bandydami išgelbėti. Nėra jokio judesio, nėra gyvybės. Niekas nebepapasakos, kad kadaise turėjai svajonių ir tikslų. Esu skolingas savo pacientams bent šiek tiek žinių apie jų gyvenimą.“
Medikas prisipažįsta, kad pyksta ant tų mirusiųjų, kurie vartojo perdozavo narkotikų ar vairavo susirašinėdami telefonu, mat tai tikriausiai nebuvo jų laikas mirti – jie patys susikūrė savo likimą.
