Lietuvių tautosakoje posakių apie darbą – begalės. Gražių ir prasmingų, šlovinančių darbštuolius ir smerkiančių tinginius. Tik kažkodėl dabar atsiminiau šį: „Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas.“ Gal kalti tie nelemti sunkūs laikai?
„Visos tos priebalsės žodyje „darbas“ man skamba taip grėsmingai...“ – šypsosi Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris. Ir priduria, kad jei žmonės iš pat pradžių rinktųsi profesiją, kuri atitinka jų vidinius norus ir polinkius, jei darbe tikėtųsi patenkinti ne tik finansinius poreikius, jis įgytų šiek tiek kitokią prasmę.
Jei ekonominio pakilimo (tikrai toks buvo?) laikais sklandė iš Vakarų atkeliavusi nuomonė, jog „darbą turi keisti kas septynerius metus“, o išdirbusįjį kelerius metus toje pačioje įstaigoje aplinkiniai jau laikydavo nevykėliu, tai prasidėjus nuosmukiui kiekviena darbo vieta įgavo vos ne aukso vertę. Bedarbystės šmėkla pradėjo gąsdinti ir aukštą kvalifikaciją turinčius specialistus, ir paprastus darbininkus, o panika dėl klibančių darbo vietų pasklido net ir tose įmonėse, kuriose permainomis nė nekvepia. Sotus, laimingas ir viskuo aprūpintas žmogus apie pasikeitimus negalvoja, tačiau neramumai išorėje sujudina ir vidų. Nerimas pakeičia santykius tarp bendradarbių, taip pat su viršininku, požiūrį į atliekamą darbą ir pareigas, o galiausiai priverčia iš naujo pažvelgti sau į akis ir paklausti: ar tikrai tai, ką veikiu, yra tas darbas, kuriam esu skirtas? Atrodytų, pačiu netinkamiausiu laiku. Pačioje sunkiausioje kelio atkarpoje.
Ką reiškia būti bedarbiu?
Lietuvoje bedarbių jau per 240 tūkstančių. Yra specialybių, kai į vieną darbo vietą pretenduoja įsidarbinti 250 žmonių. Grėsmingi skaičiai. Bedarbio pašalpa vyriausybės nutarimu sumažinta, nes „per dideli“ pinigai neskatina žmonių ieškoti darbo. Bandau save įsivaizduoti bedarbe. Pamažu užvaldo neviltis.
„Pastaruoju metu konsultuodamas darbo netekusius žmones, daugiausia dėmesio skiriu jų emocinei pusiausvyrai palaikyti. Jeigu žmogus trečią–ketvirtą mėnesį ieško darbo, jį užvaldo bejėgiškumas ir beprasmybės jausmas. O juk krizė kada nors baigsis, darbo vietų atsiras. Sugniuždytas, savimi nebetikintis žmogus ir gerais laikais sunkiai ras darbo“, – teigia psichologas R. Glazneris. Jis priduria, jog kartu su savo klientais ieško gyvenimo sričių, kurias šie dar gali kontroliuoti, kad sustiprintų pasitikėjimą savimi, tariasi dėl išgyvenimo strategijų. Psichologo nuomone, žmonės dažnai nežino, į ką gali kreiptis pagalbos, kur, pavyzdžiui, gauti nemokamai pavalgyti, su kuo pasikonsultuoti. Beje, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos psichologų paslaugos bedarbiams nemokamos.
R. Glazneris prisipažįsta, jog ir jam pačiam yra tekę paragauti bedarbio duonos. Sakosi tuo metu jautęsis keistai – tarsi išmestas iš visuomenės, kurioje kiekvienas turi savo vietą ir užsiėmimą. „Man atrodė, kad net senutės į mane keistai žiūri, kai aš vidury dienos eidavau į parduotuvę produktų...“ – prisimena pašnekovas. Darbas – veikla, kuri duoda ne tik pinigus. Psichologas teigia, jog žmonės dažnai neįsisąmonina, kad darbe jie patenkina ir bendravimo, ir pripažinimo, ir kūrybinės saviraiškos poreikį. Žmonės labai susitapatina su tuo, ką jie dirba, todėl taip stipriai išgyvena darbo netekę (tyrimų duomenimis, darbo netektis yra antrasis (po sutuoktinio mirties) pagal stiprumą neigiamas išgyvenimas).
Nerimo atradimai
Įsivaizduokite, kad užplikėte arbatą skaidriame arbatinuke. Rusvas skystis, aromatas ir įprastas skonis sukuria ramaus kasdieniškumo nuotaiką. Tačiau supurtykite arbatinuką – žolės pakils į paviršių. Galbūt pamatysite vaisių gabalėlius, suprasite, iš kur atsirado tam tikras prieskonis, pagalvosite, kad gal iš tikrųjų šiuo metu labiau norėjote kavos. Ramiais laikais darbas – tai įprastas puodelis arbatos pavakary. Permainoms supurčius pasaulio vaizdą, pamatai, iš kokių žolių ta arbata buvo verdama.
Ar realiai pasitaiko, kad neigiami pokyčiai duotų teigiamų rezultatų, klausiu psichologo R. Glaznerio. Šis su šypsena pasakoja vieną atvejį: „Vienoje iš psichoterapinių grupių paprašiau žmonių įvardyti savo emocinę būseną netekus darbo. Daugelio ta būsena sunki, beviltiška, matosi, kad žmonės sunkiai išgyvena. Tik viena moteris, žiūriu, vos tramdo šypseną. Paklausęs, kodėl, išgirdau, kad ji visą gyvenimą dirbusi inžiniere ir to darbo nemėgusi, o darbo netekusi po etatų mažinimo staiga suprato, jog dabar yra laisva! Moteris prisipažino ketinanti važiuoti į kaimą auginti sraigių – užsiimti veikla, apie kurią svajojo daugelį metų.“
Psichologai tvirtina, jog permainų metu permąstomos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, susikoncentravę į karjerą ir pareigas žmonės staiga prisimena tuos, su kuriais diena iš dienos susitinka tame pačiame biure. Krizės akivaizdoje kolegos labiau bendrauja ir bendradarbiauja, užjaučia ir yra draugiški. Atsigręžiama ir į save. Nori nenori klausimas „Ką aš čia veikiu?“ suskamba nerimu alsuojančioje erdvėje.
Pradžioje pasirinkti teisingai
Kyla kone šventvagiška mintis: galbūt visos permainos tik į gera? Stiprūs sukrėtimai priverčia pamatyti savo gyvenimo strategiją: kad tik gerai atrodyčiau; kad tik vaikai būtų laimingi; kad tik įgyčiau išsilavinimą; kad tik... Permainos padeda suprasti, kokiais klaidingais siekiais vadovavaisi iki šiol. Psichologas R. Glazneris man paprieštarauja: žmogus trapi gėlė, labai stipriai jo lenkti į kurią nors pusę negali – sulūš. Radikalias permainas, revoliuciją išgyvena ne visi. Tačiau kiekvienas dėl savęs gali padaryti kai ką kita – iš karto pasirinkti kelią, kurio link traukia širdis.
„Moksleivių dažnai klausiu: kokio darbo norėtumėte? Daugelis atsako, kad tokio, kuriame daug uždirbtų, būtų gerbiami, turėtų prestižinę specialybę. Tada paklausiu, kieno tėvai į darbą pirmadienį eina su šypsena. Dažniausiai iš klasėje esančių 20–25 vaikų rankas pakelia du–trys moksleiviai“, – dalijasi savo patirtimi kalbintasis psichologas. Jo nuomone, žmonės, rinkdamiesi profesiją, per daug galvoja apie išorinius dalykus, tokius kaip pinigai, pagarba, įvaizdis, ir per mažai – apie tai, ko jie iš tiesų nori. Tokio pasirinkimo rezultatas – nelaimingi darbuotojai, kurie netekę darbo (kurio nemylėjo!) tampa viltį praradusiais piktais bedarbiais. Prisimenu garsaus psichoterapeuto I. Jalomo aprašytą atvejį, kaip moteris skaudžiai išgyveno po nemylimo vyro mirties: ji taip ilgai jautėsi kalta, kad jo nemylėjo, jog ilgus metus negalėjo užmegzti naujų santykių.
Ištrūkti iš socialinių pinklių
„Vaikų klausiu, kokia jų mėgstamiausia pamoka. „Na, pavyzdžiui, – atsako, –biologija.“ Teiraujuosi, už kokią mažiausią algą galėtų dirbti biologijos mokytoju? „Na, už 1200 Lt.“ Tada klausiu: o už kokią algą galėtų dirbti, pavyzdžiui, matematikos mokytoju? Alga smarkiai išauga – moksleiviai nurodo ir penkis, ir dešimt tūkstančių! Ir būtinai priduria, kad tą darbą dirbtų tik kelerius metus, kol susitaupytų pakankamai pinigų“, – pasakoja R. Glazneris. Žmonės dažnai įkliūna į pinkles, kurias jiems paspendžia visuomenė, jų pačių ambicijos, gyvenimo rutina. Kai kurie galvoja, jog privalo dirbti tik kvalifikuotą darbą, kiti – jog viską turi padaryti, kad gyventų name, treti – jog turi pasiekti ne mažiau nei jų draugai. Keleri metai, „kol užsidirbsiu pakankamai“, tampa dešimtmečiais. Norintiesiems iš šių spąstų ištrūkti tėra vienas kelias – pažinti save.
Žmogus, atsakęs sau į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiausia, besistengiantis darbe atskleisti savo kūrybinius polinkius, realizuoti savo tikruosius troškimus, dirbs su meile, dėl to, tikėtina, bus labai geras darbuotojas. R. Glaznerio manymu, darbo netektis tokio žmogaus neturėtų sužlugdyti, nes jis yra susitapatinęs ne su savo statusu ar kitais išoriniais dalykais, o su gilesniais asmenybės klodais.
Idealaus darbo paieškos
Savo pašnekovo paklaususi, kas yra idealus darbas, išgirstu gana standartinį atsakymą: „Toks, kuriame nejauti, kaip eina laikas.“ Tačiau užklaustas, ar realiai egzistuoja idealus darbas, psichologas teigia, kad jo link, deja, galima tik artėti. Ir nors šis suvokimas išlaisvina (vadinasi, ne taip jau kvaila dirbti neidealų darbą), šiokia tokia abejonė lieka. „Verta savęs paklausti, kiek procentų mano įsivaizduojamo idealaus darbo sudaro dabartinį: 10, 30 ar 50?“ – siūlo R. Glazneris. Jei tas procentas labai mažas, derėtų susimąstyti.
Psichoterapeutas Derekas Draperis rašo, jog yra keletas pagrindinių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį persvarstant savo karjerą. Pirmasis yra pojūtis, jog tai, ką dirbi, yra teisinga – bent jau didžiąją laiko dalį jautiesi dirbąs naudingą darbą. Antrasis – entuziazmas. Normalu retkarčiais neturėti jėgų, tačiau po kurio laiko jos grįžta, skatindamos imtis naujų iššūkių, pažadindamos mintis. Trečiasis svarbus aspektas yra vidinė ramybė: dirbdamas pagal savo pašaukimą jautiesi esantis savo vietoje. Ketvirtasis – lengvumas. Darbas tiesiog tirpsta rankose, o jį dirbdamas jauti pakylėjimą. Kaip jaučiatės savo darbe?
Tikriausiai nesuklysiu spėdama, kad dėl daug ko abejojate. Nerimas užkrečiamas, jis persiduoda tarsi elektros srovė. Psichologiniai tyrimai rodo, kad tik 30 procentų darbuotojų nerimauja dėl to, kad bus atleisti iš darbo. Visus kitus yra apėmusi globali panika, kurios priežastis įvardyti nepaprastai sunku. Juk darbas – ne tik alga kas mėnesį, tai ir bendravimas kasdien, prasmingumo išgyvenimas. Kuris iš šių aspektų jus jaudina labiausiai?
Nors sukrėtimai priverčia susimąstyti apie tai, kas svarbiausia, perkratyti savo svajones, vis dėlto nerimas – ne pati palankiausia būsena radikaliems sprendimams priimti. Kaip atskirti, ar pareiškimas „Apsisprendžiau: imsiuosi verslo!“ yra panikos priepuolio išdava, ar tinkama išeitis iš beviltiškos padėties? „Išoriniai sukrėtimai paaštrina tai, kas viduje brendo jau seniai“, – teigia psichologas R. Glazneris. Jis mano, jog jeigu turi planą ir jauti vidinio „kompaso“ kryptį, rodančią į tam tikrą pusę, raginančią išbandyti tam tikrus įgūdžius, profesiją ar sritį, tikėtina, kad toks sprendimas – ne blaškymasis, o žingsnis savo tikrojo kelio link.
Laukite tęsinio...
Rašyti apie darbą krizės laikais sunkoka. Svarstydama apie tai, kas yra idealus darbas, pašaukimas, saviraiška, jaučiuosi tarsi rėčiu bandyčiau semti vandenį. Juk jeigu idealus darbas neegzistuoja, gal vis dėlto protingiau pamilti tą, kurį turi? Psichologas R. Glazneris man pritaria: „Krikščioniškas požiūris yra toks: pajusk, kad Viešpačiui tą darbą dirbi, ir jį pamilsi.“ Tačiau jis perspėja, kad šventųjų tarp mūsų nedaug. Paieškojęs gali atrasti pliusų bet kuriame darbe, bet jeigu jis visiškai neatitiks tavo asmenybės, laimingas nebūsi.
„Durnius – darbą, darbas – durnių“, – štai kokia iškalbinga lietuvių tautosaka, perspėdama apie būtinybę įsisąmoninti savo pasirinkimus. Ar ieškote dabartinio savo darbo pliusų, ar pradedate viską nuo nulio, ar keičiate profesijos kryptį, paklauskite savęs, kiek sprendimas atitinka jūsų vertybes, kiek jis artimas jūsų sielai, kiek savo energijos, dvasios ir materialių išteklių galite skirti jam įgyvendinti. Praėjus tam tikram laikui, klauskite iš naujo. Gyvenimas eina.
4 KLAUSIMAI APIE PRASMĘ
Tai – klausimai, kuriuos verta sau užduoti, kai jaučiate nepasitenkinimą darbu. Yra daugybė būdų keistis – nuo naujo požiūrio iki naujos profesijos.
Kada patyrėte pasitenkinimą darbu?
Nusipieškite darbo kreivę: ant horizontaliosios ašies išvardinkite savo karjeros etapus, o vertikalėje pažymėkite savo pasitenkinimą darbu. Atkreipkite dėmesį į kreivės pakilimus. Kas juos lėmė: darbo pobūdis, žmonės, su kuriais dirbote, kompanija, kuriai atstovavote, įgūdžiai, kurių išmokote, pripažinimas, atlyginimo dydis?
Koks įvykis sunaikino jūsų meilę darbui?
Atkreipkite dėmesį į jūsų darbo kreivės nuosmukius. Ar įžvelgiate tam tikrą dėsningumą? Gal tuo metu pakeitėte darbą ar pareigas, o gal jums tiesiog viskas įkyrėjo? Kai kuriems žmonėms darbo pradžia – pats geriausias etapas, kitiems –sunkiausias, jie geriau jaučiasi jau kurį laiką padirbę ir apsipratę su situacija. Kaip yra jums? Gal jūsų neigiami jausmai susiję su specifiniu karjeros etapu, kurį jau esate išgyvenę?
Kas vyksta jūsų gyvenime ir gali turėti įtakos pasitenkinimui darbu?
Galbūt jums nepatinka, kad dėl darbo nematote savo šeimos? O gal nervina ilgas kelias į darbą ir namo? Asmeninės problemos, tokios kaip barniai šeimoje, gali trukdyti gerai jaustis darbe. Žmonės, kurių asmeninis gyvenimas klostosi sėkmingai, lengviau ištveria ir darbo problemas.
Kiek realūs jūsų reikalavimai?
Psichologai teigia, jog šiuolaikinis žmogus labai daug tikisi iš darbo. Tai nėra visai neprotinga – juk darbe praleidžiame mažiausiai pusę savo sąmoningos kasdienybės. Tačiau retas darbas ir darbdavys gali atitikti visus keliamus reikalavimus. Jei jaučiate, kad iš darbo negausite visko, ko tikitės, pabandykite paieškoti prasmės kitose savo gyvenimo srityse: bendraudami, mokydamiesi, dalyvaudami visuomeninėje veikloje.
Teksto Autorė Aldona Steponavičiūtė
