„Aš iki sielos gelmių myliu šią ateinančią kartą, kartą, kurios laukėme daugiau nei 30 metų. Ir kai pagaliau jie atėjo – smalsūs, drąsūs, sumanūs, protingi, gražūs, nors gal ir nemokantys išsikepti šašlykų ar susisiūti rūbo – mes paliekame jiems griūvantį pasaulį ir dar reikalaujame iš jų dėkingumo. Nesulauksime!“, – sako rašytojas ir aktorius J. Gaižauskas.
„Nojaus arkos dienoraštis“ – tai nuotykių kupina istorija apie tris jaunuolius Nojų, Gabiją, Leonavičių ir vyrą, kurį jie vadina Dėdžiumi. Netikėtai užsimezgusi draugystė ištirpdo kartų ribas, virsta sielų bendryste. Vieną dieną Nojus dingsta, o draugų atrastame jo dienoraštyje ryškėja keistų užuominų ir paslapčių virtinė. Atsakymai slypi toli, Ararato kalno papėdėje, prie senosios Nojaus Arkos liekanų. Dėdžiui teks leistis į kelionę su dviem vaikigaliais.
Knygos pristatymas
Pirmasis J. Gaižausko knygos pristatymas įvyko sostinėje, Didžiojoje Vilniaus rotušės salėje, sutalpinusioje įvairaus amžiaus rašytojo gerbėjų būrį. Bilietai išgraibstyti akimirksniu, o scenoje susijungusi literatūra, teatras ir muzika sukūrė nepaprastos šilumos šventę, kurios dalyviai dar ilgai nenorėjo skirstytis.
„Reikia gyventi smalsiai ir išvysite daug nuostabių žmonių“, – po renginio kalbėjo J. Gaižauskas, dėkodamas pristatymo dalyviams – aktoriams Emilijai Latėnaitei, Gabrielei Malinauskaitei, Arnui Ašmonui, Remigijui Vilkaičiui, Juliui Žalakevičiui, Algirdui Dainavičiui, Sakalui Uždaviniui, Giedriui Arbačiauskui, Larisai Kalpokaitei, dainininkams Laurynui Žiedui, Živilei Mackevičiūtei, Aurimui Liudvinavičiui, Džiugui Karobliui, muzikos prodiuseriui Mariui Matulevičiui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų komandai.
Knygos idėjos ir simbolika
Po pristatymo vakaro su knygos „Nojaus arkos dienoraštis“ autoriumi J. Gaižausku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Knygoje gražiai aprašei draugystę, kuri peržengia kartų ribas. Į jos pristatymą pakvietei jaunosios kartos aktorių, būsimųjų artistų. Ar tai ženklai, kad amžėji?
Kai pasirodė mano knyga „Antarktidos indėnai“, kažkokiu mistiniu būdu ją pastebėjo jauni žmonės. Patys man rašo, kviečia į gimnazijas, tėvus įkalbinėja būtinai ją perskaityti, atitempia už rankos į knygų pristatymus. Tai jie peržengė kartų ribas ir netikėtai pravėrė man duris į savo pasaulį. O aš – smalsus žmogus.
Man regis, reikia ne stengtis būti kam nors įdomiam, o daryti tai, kas tau atrodo prasminga, verta ir svarbu.
Ar jaunystėje dažnai girdėdavai: „Na, mūsų laikais...“? Ar pats taip sakai?
Kai su savo atžalomis būsite Nidos kopų apžvalgos aikštelėje, niekada nesakykite, kad jūsų laikais kopos buvo įspūdingos, dar neapžėlusios. Leiskite jauniesiems patirti šios akimirkos kopų grožį, juk ir šiandien jos nuostabios. Man, matyt, per dažnai kartodavo, kad „mūsų laikais“ pasaulis buvo geresnis, o žolė žalesnė, taigi, pamokslautojams norėčiau priminti, kad baigiame tą „mūsų pasaulį“ sugriauti. Ir, tokį palikdami ateinančiai kartai, dar reikalaujame iš jų dėkingumo.
Tavo naujoje knygoje nuotykiai tarsi veda į gilesnius apmąstymus, mėgina spręsti filosofinius klausimus. Ar daug joje asmeninės patirties?
Socialiniuose tinkluose pernelyg dažnai matydamas dingusių jaunuolių nuotraukas, girdėdamas apie paupiuose rastus vaikinų ar merginų drabužius, pastebėdamas buriamas paieškų grupes, svarsčiau: kas vyksta? Suprantu, daugelis dingusiųjų anksčiau ar vėliau atsiranda, bet net ir vienas nerastas yra per daug!
Tuo metu kaip tik turėjau nemažai susitikimų su jaunais žmonėmis, užsimezgė pažintys, netikėtos draugystės. Nejučia atsidūriau jų pasaulyje, o jų klausantis, juos stebint, gimė istorija apie galimai paskutinę Žemės kartą – protingą, sumanią, įdomią, smalsią. Tokią, kokios viltingai laukėme nuo pat Nepriklausomybės aušros. Ir kai ji pagaliau ateina, mes jiems paliekame pasaulio griuvėsius. Ar toji karta mums atleis, nežinau, bet jie jau statosi savo naująją Nojaus arką. Tik nežinia, ar mums joje liks vietos. Štai ir visa filosofija!
Nojaus arka yra tikrai galingas religinis, o ir kultūrinis simbolis. Juk per arką mes tarsi žengiame į kitą gyvenimą, gal net į kitokius save... Iš kur ji radosi tavo galvoje?
Jau keletą metų Lietuvoje populiariausias berniuko vardas yra Nojus. Atsitiktinumas? Galbūt... Tik ar ne per daug tų atsitiktinumų? Kadaise aptikau istoriją apie Ararato papėdėje stūksančias arkos liekanas. Jas, skrisdamas virš kalnų, nufotografavo turkų lakūnas. Kuo daugiau gilinausi į šią istoriją, tuo daugiau atradimų: Nojaus slėnis, 8 žmonių kaimas, juk būtent tiek žmonių, anot Biblijos, po tvano išsilaipino iš Arkos, Nojaus kapavietė ir nuo viršūnės iki papėdės išsibarstę milžiniški akmeniniai inkarai. Kodėl jie ten, kalnuose? Atsitiktinumas?
Jeigu toje papėdėje nestūksotų su ledynais nuslinkę Arkos griuvėsiai, kurių ilgis tiksliai atitinka biblinės arkos uolekčių skaičių, ir ten nebūtų vykę daugybė mokslininkų ekspedicijų, po kurių mokslininkai iki šiol vieni kitus bombarduoja geležiniais už ir prieš argumentais, gal viskas atrodytų kitaip. Ši istorija seniai nedavė man ramybės, taigi, rašydamas knygą, gavau nuostabią progą patyrinėti ją giliau.
Rašydamas labiau rėmeisi bibliniu pasakojimu? Kiek knygoje šiuolaikinių Nojaus arkos interpretacijų?
Gal keistai nuskambės, bet šiuo klausimu Biblija yra vienas patikimiausių istorinių šaltinių, nes kitus juk nuplovė tvanas ir laikas. Kai pradėjau mąstyti apie tai, kokia galėtų būti naujoji arka, rėmiausi paprasta prielaida: tai, ką statė Nojus anais laikais, tikriausiai visiems atrodė neįmanoma. Ir naujoji arka turėtų būti mums sunkiai suvokiama, neįmanoma misija arba, geriausiu atveju, metafora. Nenoriu pasakoti knygos, tačiau kvantinė fizika, astronomija ir ypač atsitiktinių skaičių generatorius, ridenantis juodus ir baltus kamuoliukus, yra vienas iš paslaptingiausių pagrindinio knygos personažo – Nojaus – mįslių.
Kalbi, kad ateinančiai kartai paliekame griūvantį pasaulį? Ar jis gali būti išgelbėtas? Ir kas jauniems žmonėms galėtų tapti išsigelbėjimo arka?
Vaikinukas Nojus knygoje teigia, kad nė vienas milžinas į arką nepateks. Paklaustas, ar Žemėje yra milžinų, atsako paprastai: „Žinoma, tik milžinai nėra fiziniai galiūnai iš fantastinių filmų. Šiandien milžinais save laiko turintys galią“.
Kadaise, po Tvano, Dievas pažadėjo daugiau niekada nenaikinti žmonijos. Kad savo pažadą prisimintų, įsegė danguje vaivorykštę. Džiaugiamės tuo pažadu, bet nesuvokiame, kad jis skirtas ne mums, o Dievui. Pažado Dievas laikysis, pasaulio daugiau nenaikins, bet Jis nedavė pažado neleisti pasaulio sunaikinti mums patiems, – štai apie ką kalba knygoje Nojus. Visa viltis dedama į ateinančią kartą.
Goinam į vilidžą, nes gegužė nevaitina! Where vaitingina dineris and bjutifalus yvningas. Lets goinam, lets goinam, lets goinam! Kur prisirankiojai jaunimo frazių? Ar slengas tapo iššūkiu rašant?
Knyga neperkrauta slengo, bet, kaip minėjau, turiu nemažai jaunų bičiulių, o jie geri pagalbininkai.
Ant knygos viršelio yra simbolinis skaičius aštuoni. Ką jis reiškia tau ir ką galėtų reikšti skaitytojui?
Kalbėjau apie Aštuonių žmonių kaimą, kurį po tvano įkūrė Nojus. Šiandien mes gyvename Aštuonių milijardų žmonių pasaulio kaime. Bet dauguma šiame aštuonete regi begalybę.
Kai skaitai, jausmas toks, tarsi istorija galėtų turėti tęsinį. Ar jį planuoji?
Manęs to klausia perskaitę knygą. Naujas potyris, anksčiau neklausdavo.
Kaip įsivaizduoji pabaigos pradžią?
Paradoksaliai tikslus klausimas. Cituoju Nojų: „Jūsų kartos mėgsta kartoti – pabaigos pradžia, manydami, kad dar turi laiko kažką pasaulyje pakeisti. Mūsų karta sako, kad tai, ką padarėte pasauliui, yra pabaigos pabaiga – ir jūsų laikas baigėsi“.
Jei kas šiandien statytų Nojaus arką, kaip manai, ar jauni žmonės paimtų į laivą kokį senį?
Į Arką jie paims ne paukščius ir žvėris, kaip senasis Nojus, bet muziką, literatūrą, kitus meno kūrinius, jų Arkoje atsiras vietos ir Johnui Lenonui, ir Jonui Pauliui II, gal net Eminemui su Mikelandželu. O aš... Esu tik Dėdžius, turintis svajonę pamatyti jaunųjų skrydį į naująjį pasaulį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
