Apie tai, kaip gyvena šiandien, kokią prasmę atranda darbuose ir kokius žodžius dažniausiai girdi iš dukros prisiminimų, Nijolė Jagelavičienė pasakoja atvirame interviu naujienų portalui tv3.lt.
„Gruodžio pabaigoje – trys metai“: laikas nenumalšina skausmo
Artėjantis ruduo Nijolei – ypatingai jautrus, nes spalio 7-ąją dieną buvo gimusi Agnė.
„Agnė gimusi spalio 7-ą. Atrodo, viskas buvo vakar… bet gruodžio pabaigoje jau bus treji metai, kai ji išėjo. Ji taip netikėtai per vieną parą išėjo. Smūgis – neapsakomas. Ir, man atrodo, visa Lietuva tada net nesuprato, kad tai tiesa – galvojo, dar vienas jos performansas. Deja, tai buvo tiesa“, – sako ji.
Nijolė atmeta populiarų paguodos sakinį, kad „laikas gydo“:
„Kai žmonės sako: „Tu dar šiek tiek pakentėk, laikas gydo“, noriu pasakyti, kad tai netiesa. Visiškai netiesa. Laikas negydo. Kiek bepraeitų laiko nuo netekties, niekas jos nesumažins, ir laikas tikrai nesumažins. Tiesiog, turbūt, laikas priverčia tave susigyventi, nes paprasčiausiai neturi pasirinkimo.“
Ji pasakoja, kad tenka kažkaip susiimti, bandyti susigyventi, save įtikinti, jog niekas nepasikeis. Tai – visiems laikams. Nors daugybę rytų ir vakarų Nijolei vis dar sunku patikėti, kad tai tiesa, vis dėlto suvokimas nesikeičia – nieko nebepakeisi. Ir, kaip ji priduria, keista, bet tai šiek tiek padeda.
„Aš labai dažnai net ir pasikalbu, atrodo, lyg aš net ją ir fiziškai jaučiu. Ir kai manęs klausia, kaip tu išgyveni ir kaip tu dar sugebi dirbti, veikti, dar ir kitiems padėti, nuotaiką kelti. Ir dar aišku ir komplimentų gaunu, kad ir atrodo ne visai prastai. Tai aš galvoju, kad turbūt būtent man Agnė tų jėgų ir suteikė iš ten aukštai“, – pasakoja ji.
Ji prisipažįsta, kad sunkiausiomis akimirkomis jai nuolat skamba dukros žodžiai: „Mama, tu gali.“
„Kai man būna visiškai prastai, aš tą sakinį atrodo išgirstu, net kažkur aplinkoje, ar kažkur išgirstu. Man tai būna tarsi spyris, kad aš galiu“, – kalba Nijolė.
Anot jos, net ir dabar, leisdama knygutes bei tęsdama savo veiklą, jaučia, jog žmonės prašo jos nesustoti – tai padeda susitaikyti su netektimi.
„Nors jos tarsi ir nėra, bet jinai kartu lygtai ir čia, visai šalia“, – sako pašnekovė.
Agnės pradėtų darbų tęstinumas: „Darbo knygutės“ ir kalendoriai
Kalbėdama apie veiklas, kurios padeda susitaikyti su dukters netektimi, ji ypatingai pabrėžia darbo knygutes – kalendorius, kuriuos Agnė pati pradėjo leisti ir kuriais labai rūpinosi.
„Agnė pati pradžioje labai jais ir žavinosi, ir rūpinosi, ir leido. Ir aš tiesiog jai išėjus negalėjau to darbo netęsti, nes principas buvo tai, kad labai prašė tie, kurie žmonės naudojo tą kalendorių“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, šie kalendoriai buvo ypatingi tuo, jog jų metai prasidėdavo ne sausio 1-ąją, o rugsėjo 1-ąją ir baigdavosi rugsėjo pabaigoje.
„Agnės metai prasidėdavo ne sausio 1-ą, rugsėjo 1-ą ir baigdavosi rugsėjo pabaiga, nes jai, lygtai po visų atostogų, rugsėjo pirmoji – ruduo – būdavo kaip naujų darbo metų pradžia. Ne pačių metų, o naujų darbo metų pradžia“, – sako Nijolė.
Ši tradicija gyvuoja iki šiol – knygutės tebėra leidžiamos ir sulaukia didelio populiarumo.
„Aš tuos darbo dienynus, arba darbo knygutes, ir toliau leidžiu bei džiaugiuosi, kad žmonės juos perka. Jų labai laukiama – jau vasarą pradeda man skambinti ir klausti, ar bus kitas leidimas. Aš matau, kad kalendorius eina į pabaigą: tuoj ateis rugsėjis, o tai reiškia, jog rugpjūtį jis baigiasi, ir žmonės nebeturi kur pasižymėti savo būsimos veiklos ar darbų“, – pasakoja ji.
Nijolės teigimu, ši veikla jai tapo ne tik kasdieniu darbu, bet ir būdu tęsti tai, ką dukra pradėjo.
„Kai kas sako, kad reikia pamiršti, negalvoti, nekalbėti, nebeaudrinti – žmogus išėjo, ir jam reikia palikti ramybę, jo nebėra... Noriu pasakyti: kas taip kalba ir kas taip nori daryti, tiems aš linkiu stiprybės – tegu taip ir daro. Tačiau aš galvoju kitaip. Man atrodo, kad pats svarbiausias, gražiausias ir, turbūt, net lengviausias būdas išgyventi yra veikti tai, ko tas išėjęs žmogus dar nespėjo padaryti: pasodinti medį, įrengti gėlyną, aplankyti vietą, kurioje jis dar nebuvo“, – dalijasi ji.
Todėl, pasak Nijolės, tęsti Agnės darbus – tai pagarbus būdas išsaugoti ryšį, net jei žmogaus šalia jau nebėra.
„Kaip mano Agnė nebegalėjo leisti knygučių, nes jos tiesiog fiziškai nebeliko, taip ir aš galvoju: visi tęstiniai darbai, kuriuos padarau už tą sau svarbų, mylimą žmogų, yra pagarbus, širdžiai malonus gedėjimas ir buvimas kartu su juo, nors jo jau nebėra šioje žemėje. Todėl tuos darbus aš vykdau“, – sako moteris.
Ji priduria, kad ateityje norėtų imtis dar didesnių veiklų, tačiau kol kas tenka pabaigti užsitęsusius teisminius ginčus.
„Turiu dar daugiau planų, tiktai paprasčiausiai dar turiu tokių ir teisinių ginčų, kurių dar nepabaigiau, bet tikiuosi, kad jau jie visiškai eina į pabaigą ir aš galėsiu netgi ir didesnius darbus pradėti, kuriuos tų momentų teisminiam ginčam esant aš paprasčiausiai negalėjau daryti“, – atvirauja pašnekovė.
Visuomenės atmintis: „Žmonės prieina gatvėje ir sako – ar galiu jus apkabinti?“
Namuose, pasakoja N. Jagelavičienė, viskas primena dukrą – kiekviena detalė, kiekvienas prisiminimas. Kiekvienas daiktas tarsi liudija, kad Agnė vis dar šalia.
„Namuose turiu pilna jos paveikslų, portretų, nuotraukų. Viena labai didelė fotografija – tokia vos ne milžiniška nuotrauka. Atrodo, kad ji šituose namuose kartu gyvena, ir aš, vos padėdama daiktus ar eidama pro šalį, pasakau: „Labas, kaip tau šiandien?“. Ir atrodo, kad ji nusišypso, net atsako.“
Ji prisimena ir dukros kūrybą – knygas, kurių žmonės prašo perleisti, tačiau dėl autorystės teisių to padaryti kol kas negali.
„Jos knygos labai prašomos, bet šiandien tokių galimybių neturiu, nes autorystė yra ne mano. Dar yra ir nebaigtų reikalų, todėl žmonių prašymo šiuo metu negaliu išpildyti. Tikiuosi, kad toks laikas ateis. Primena ją viskas – jos parašytos knygos, nutapyti paveikslai, vienas kitas daiktas, kurį ji labai norėjo, kad turėčiau, net nežinodama, jog išeis.“
Motina sako, kad kai kuriuos daiktus dukra pati paliko lyg sąmoningai. Dabar šios brangenybės tapo ryšiu, kuris padeda jausti, kad Agnė dar čia.
„Kai planavo kraustytis į naują butą, ji sakė: „Mama, šito daikto aš tikrai negalėsiu niekam atiduoti ar išmesti, tu turėsi jį pasiimti. Nesvarbu, ar tau tilps, ar ne – tu turėsi jį pasiimti.“ Tai aš tuos daiktus turiu, ir manau, dar labai ilgai turėsiu. Jie man yra labai mieli, svarbūs. Tai – tvirtas įrodymas, kad mano vaikas vis dar gyvena kartu su manimi.“
Ji priduria, kad kartais atrodo, jog dukros siela dar nepaliko šio pasaulio. Tarsi Agnė vis dar turėtų nebaigtų reikalų čia, žemėje.
„Man toks jausmas, kad ji dar nepaliko žemės, nors kažkur buvo parašiusi, kad žemė – ne jos planeta. Bet, atrodo, ji dar nevisiškai įkrito į savo šviesą ten, aukštybėse. Ko gero, dar turi neužbaigtų darbų ir čia, žemėje.“
Ar Agnė sugrįžta į sapnus?
„Aš ją sapnuoju labai retai. Kažkaip netgi keista. Nėra dienos, kad apie ją nepagalvočiau vienu ar kitu aspektu, bet sapnuose ji lankosi retai. Užtat jos aplinka – labai dažnai. Jos artimos draugės, artimi žmonės ją sapnuoja taip, kad atrodo, jog ji net nurodymus jiems duoda. Ir, kas svarbiausia, jie tuos nurodymus įvykdo. Vau, tokia mano Agnė. Tada man papasakoja, kur, kas ir kaip.“
Nijolė prisipažįsta, kad šie pasakojimai jai suteikia savotišką atsakymą – galbūt dukra vis dar turi neužbaigtų darbų šioje žemėje.
„Iš to ir darau išvadą, kad ji dar visiškai negali palikti žemės, nors nežinau, ar tai yra gerai“, – sako ji.
Bibliotekininkė ir Tarybos narė: „Knyga – artimas draugas“
N. Jagelavičienė šiandien dirba suaugusiųjų gimnazijos bibliotekoje. Ji neslepia – tai darbas, kuris jai suteikia džiaugsmo ir ramybės, o knyga nuo pat vaikystės buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis.
„Aš dirbu suaugusiųjų gimnazijos bibliotekoje. Kaip aš sakau, labai tuo darbu džiaugiuosi. Jis man labai patinka, ir aš dalinu tiek mokytojams, tiek mokiniams žinias ir knygas“, – pasakoja Nijolė.
Ji prisimena, kad knyga nuo mažens buvo artimas draugas, o skaitymo pomėgį paveldėjo ir dukra Agnė.
„Visada man knyga buvo artimas, netgi draugas. Aš pati labai daug vaikystėje skaičiau. O Agnė, turbūt dar šešerių būdama, pradėjo imtis labai rimtų knygų. Mūsų rajone, Kaune, ji buvo perskaičiusi turbūt viską, ką tik galėjo gauti bibliotekoje. Net bibliotekininkės tarpusavyje tardavosi: ateis Agnė – ką dabar jai duoti, nes ir tą davė, ir aną, o ji viską perskaičiusi. Ir vis tiek ateidavo sakydama, kad nori dar vienos knygos“, – šypsosi Nijolė.
Darbas bibliotekoje, sako ji, teikia ypatingą džiaugsmą. Tai ne tik aplinka ir knygos, bet ir bendravimas su žmonėmis, kuris kasdien įprasmina veiklą.
„Knygos man labai tinka, todėl šiuo darbu tikrai džiaugiuosi. Kaip aš sakau – jeigu į darbą eini polkos žingsneliu, reiškia, tau tinka ir atmosfera, ir kolektyvas, ir pats darbas. O jei taip nebūna, tai ilgai išdirbti be noro paprasčiausiai negalėtum“, – kalba pašnekovė.
Ir nors visuomenėje Nijolė dažnai pristatoma kaip Vilniaus miesto tarybos narė, ji pati pabrėžia, jog pirmiausia yra ir bus bibliotekininkė.
„Aš tikrai esu bibliotekininkė, nežiūrint į tai, kad esu ir politikė“, – sako ji.
„Kuo daugiau veiklos – tuo daugiau išsigelbėjimo“
Kalbėdama apie savo kasdienybę, N. Jagelavičienė pabrėžia, kad veiklos turi daugiau nei pakankamai – ir Vilniaus miesto taryboje, ir bibliotekoje. Ji sako, jog būtent darbas ir užimtumas jai tapo būdu išsaugoti vidinę stiprybę.
„Taryboje iš tikrųjų – ir posėdžiai, ir komisijos, ir komitetų posėdžiai. Ir, kas svarbiausia, paskutiniu metu vilniečių pasiūlymai, pageidavimai ir skundai mane tiesiog užplūdo. Turbūt tokia mano natūra – einu, gilinuosi, bandau žmonėms padėti, išspręsti problemas. O kuo daugiau sprendi tų problemų, tuo daugiau gauni ir paklausimų, ir skundų. Tai tikrai turiu pakankamai veiklos“, – pasakoja Nijolė.
Ji neslepia – būtent užimtumas padeda jai išlaikyti gyvenimo ritmą. Bibliotekos darbas – kasdieninis, tarybos posėdžiai – intensyvūs, o savaitgaliai dažniausiai laisvi. Tačiau būtent veikla, anot jos, yra didžiausias išsigelbėjimas.
„Bibliotekos darbas – kaip įprastas darbas paprastomis dienomis. Savaitgaliai mano laisvi. Bet kuo daugiau turiu veiklos, tuo labiau tai yra mano išsigelbėjimas. Aš tada neturiu laiko sėdėti ir galvoti: „Dieve, kaip man blogai, kaip aš blogai gyvenu“. Neturiu, ir to neturiu, ir kažko nesuspėju, bet neturiu laiko verkti“, – atvirauja ji.
Nijolė prisipažįsta, kad likimas ją smarkiai išbandė. Šiandien ji nebeturi nei brolių, nei seserų, nei tėvų, nei vyro, o vienintelio vaiko netektis buvo skaudžiausias smūgis. Vis dėlto būtent veikla jai padeda išlikti stipriai.
„Iš principo, kai pagalvoju, tai šiai dienai gyvenime turiu labai mažai: neturiu nei sesers, nei brolio, nei tėčio, nei mamos. Neturiu vyro. Ir galiausiai likimas sudėliojo taip, kad ir mano vienintelį vaiką išsivedė. Tai man turėtų būti labai sudėtinga, jeigu ne veikla. Aš tiesiog neturiu laiko verkšlenti – turiu pilna darbų, prašymų, pakvietimų, visokių dalyvavimų“, – sako Nijolė.
Ji sako esanti dėkinga aplinkai ir žmonėms, kurie ją palaiko ir kviečia į įvairias veiklas. Anot jos, tai suteikia jėgų gyventi toliau.
„Labai dėkinga esu tiems, kurie mane dar kviečia, mane prisimena – prisimena kaip Agnės mamą, prisimena kaip Nijolę. Ir turbūt tas aplinkos palaikymas man ir prideda jėgų iš tikro gyventi, nes jeigu ne jie, tai nežinau, kaip būtų“, – atvirauja ji.
Švietimas – iš pašaukimo: nuo konservatorijos iki komiteto
Kalbėdama apie veiklą Vilniaus miesto taryboje, Nijolė Jagelavičienė pabrėžia, jog šiandien jos pagrindinė atsakomybės sritis – švietimas. Būdama švietimo komiteto narė ji mato, kiek daug problemų ir klausimų reikia spręsti, nes šis sektorius paliečia itin didelę visuomenės dalį.
„Aš esu švietimo komitete. Įsivaizduojate – didesnė dalis Vilniaus miesto biudžeto yra skiriama švietimui. Vien tik įstaigų yra apie 250 – tai ir mokyklos, ir darželiai, visos ugdymo įstaigos. Dar kelios dešimtys privačių. Problemų čia labai daug, nes švietime dalyvauja didelė visuomenės dalis: vaikai, jų tėvai, seneliai, mokytojai. Įsivaizduojat, kokia masė žmonių sukasi šitoje srityje. Tai problemų, reikalų, sprendimų – ir gražių, ir ne visai malonių – čia tikrai gausu“, – sako Nijolė.
Ji atkreipia dėmesį, kad ši sritis jai yra itin artima, nes glaudžiai siejasi su jos specialybe ir gyvenimo patirtimi. Nijolė yra baigusi konservatoriją, studijavo kultūrininkystę, tad švietimas ir kultūra jai – neatsiejami dalykai.
„Tai yra visiškai mano sritis, nes mano specialybėje kaip tik ir buvo ir švietimas, ir kultūra. Tai dvi sritys, kurios labai susijusios“, – priduria ji.
Vis dėlto ankstesnėje kadencijoje Nijolei teko atsakomybė už visai kitą sritį – ekonomiką. Tai buvo dar viena patirtis, atskleidusi, kaip plačiai apima miesto gyvenimą finansiniai klausimai.
„Praeitoje kadencijoje buvau ekonomikos komitete. Įsivaizduokite – turbūt nei vienas klausimas be šio komiteto pritarimo negali pajudėti. Tiek plėtra, tiek statybos, tiek įvairios investicijos. Viskas susiveda į pinigus. Ekonomika – tai pinigai, kuriuos reikia teisingai padalinti, kad visiems užtektų ir visi liktų patenkinti. Nors, žinoma, ne visada taip paprasta“, – pasakoja Nijolė.
Ji neslepia – veiklos taryboje tikrai daug, tačiau tai suteikia ir prasmę, ir galimybę panaudoti savo patirtį.
„Randuosi savo vietoje, žinau, ką daryti, kaip daryti, ir dirbam“, – sako ji.
Mažiau dejuoti, daugiau daryti
Kalbėdama apie tai, kas padeda išlikti stipriai ir toliau gyventi, Nijolė pabrėžia vieną pagrindinę vertybę – optimizmą. Ji įsitikinusi, kad be jo nebūtų įmanoma nei atsitiesti, nei padėti kitiems.
„Taip, tikrai, žinokite, jis manęs klausė: kaip tu sugebi ir kalbėti, ir gyventi, ir dar kitiems nuotaiką pakelti, padėti? Tai turbūt svarbiausia yra optimizmas. Be optimizmo, be susitarimo pačiam su savimi taip nesigautų. Ir tada būtų sudėtinga ne tik man, bet ir visai aplinkai. Pirmiausia turbūt reikia pradėti nuo savęs“, – sako ji.
Pasak Nijolės, žmonės pernelyg dažnai linkę kritikuoti kitus, užuot siūlę konstruktyvius sprendimus. Ji įsitikinusi, kad kritika be argumentų yra bevertė, o pagarba sau ir aplinkiniams – būtina norint išlaikyti sveiką visuomenę.
„Nereikia kritikuoti ir peikti kitų, mažinti jų pasiekimus ar nuopelnus. Jei jau nori ką nors rimto pasakyti tam, kuris, tavo manymu, neteisingai elgiasi, pasakyk, kaip tą darbą galima padaryti geriau. Pateik vieną, antrą, trečią argumentą – tada tavo kritika bus argumentuota. Dabar, atrodo, mūsų visuomenė pernelyg užsiėmusi kitų kritika – dažnai nemandagia, negražia, net keistais sakiniais. O juk reiktų pagalvoti: ką pats padarei, kuo prisidėjai, kad aplinka ar tas veiksmas, kurį kritikuoji, būtų kitoks?“ – svarsto pašnekovė.
Ji priduria, kad jos kasdienis principas yra paprastas – stengtis nepadaryti nieko blogo kitam. Būtent taip, anot jos, gimsta vidinė ramybė ir tikėjimas, kad gėris sugrįš.
„Svarbiausia – gerbti save ir gerbti tuos, kurie yra šalia. Aš visada pradedu dieną nuo minties: kaip gyventi nieko blogo nepadarius kitam. Nes jeigu aš nepadarysiu nieko blogo kitam, tikiuosi, kad ir man tas pats bumerangu grįš. Todėl visiems noriu palinkėti daugiau optimizmo: mažiau dejuoti, daugiau veikti, daugiau tartis, daugiau bendradarbiauti ir siekti bendrų rezultatų. Ne pykčių, ne kritikos, o geros nuotaikos ir darbo“, – sako N. Jagelavičienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
