Jose žmonės buvo krečiami elektra, mušami lazdomis, jiems nebuvo leidžiama net miegoti ar nueiti į tualetą, o jei ir gaudavo šiek tiek maisto, valgyti turėjo iš kibiro. O kai kurie, išgyvenę šį pragarą, išdrįso papasakoti pasauliui, ką su jais darė Putino orkai.
Ukrainos miestas Volčanskas Charkivo srityje. Rusijos tankai ten riedėjo jau pirmosiomis invazijos valandomis, mat miestas yra labai arti sienos su šalimi agresore. Beveik iš karto okupantai mieste pradėjo įrenginėti kalėjimus: agregatų gamykloje ir policijos departamente.
„Dalyvavo Rusijos kariškiai, Rusijos gvardija ir LNR/DNR. Jų rotacija vyko kas du mėnesius. Iš pradžių atvykdavo vieni, paskui kiti. Buvo FSB atstovų ir čia buvusių mūsų pareigūnų“, – teigia Policijos viršininko pavaduotojas Ivan Žilin Čugujev.
Nelegalios valdžios institucijos pradėjo sulaikinėti vietos gyventojus. Pirmieji sulaikytieji buvo tie, kurie galėjo fiziškai pasipriešinti naujajai tvarkai, taip pat žmonės, kurių pozicija buvo aiškiai proukrainietiška. Aleksandras buvo vienas iš tokių. Vyras negalėjo žiūrėti į Rusijos vėliavą Volčansko centre – jis ją nuplėšė. Tačiau netrukus už tai sumokėjo. Pas jį atėjo vietinis banditas, kuris iš karto perėjo į okupantų pusę.
„Pas mus yra čia toks banditas Čižikas. Jis atvažiavo į mano namus, paėmė mane, neva tik pasikalbėti, ir nuvežė rusams“, – pasakoja Aleksandras.
Okupantai Aleksandrą nusprendė nubausti: sumušti, bet palikti gyvą.
„Girdžiu, kaip jis kažkam šaukia „nešk kūjį“. Ir vos tik mane atvedė, suprantu, kad tas pats asmuo, kuris prašė atnešti kūjį, trenkė man juo į nugarą. Nukritau. Tuomet jie pakėlė mane už pažastų, išvilko, paguldė ant žemės ir išrengė. O paskui buvo tiesiog dvidešimt keturios valandos teroro: jie mane mušė, tempė virvėmis, šaudė prie galvos“, – kalba Aleksandras.
Aleksandras buvo toli gražu ne vienintelis vietos gyventojas, kurį okupantai mušė ir kankino. Žmonės turėjo atvykti į policiją neva tik pokalbiui, o ten jie versdavo arba bendradarbiauti, arba nukankindavo iki sąmonės netekimo.
„Žmonės buvo sulaikomi turint tikslą toliau su jais dirbti. Agitacija stoti į vietinę „liaudies policiją“. Vėliau iš ten jie buvo perkeliami į agregatų gamyklą, kur buvo kankinami ir laikomi su maišais ant galvų, kad nematytų, kur ir kas juos ten nuvežė, kaip viskas vyko. O kuomet žmogus sėsdavo ant kėdės, jam uždėdavo arba maišą ant galvos, arba prijungdavo elektros laidus prie įvairių kūno vietų ir tada jau tardė“, – aiškina I. Žilin Čugajev.
Po kankinimų Aleksandras du mėnesius be aplinkinių pagalbos negalėjo net pakilti iš lovos.
„Du mėnesius negalėjau vaikščioti, tiesiog gulėjau, mano vaikai mane maitino ir girdė. Vos galėjau atsistoti, nes sumušė viską, ką galėjo“, – sako Aleksandras.
Jei nuo okupantų galėjai bandyti nuslėpti savo patriotinę poziciją, tai kovų Donbase dalyviams ar jų artimiesiems buvo sunkiau. Sergėjaus sūnus nuo 2014-ųjų tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Apie tai žinojo beveik visi mieste, todėl okupantai netruko tai išsiaiškinti. Putino orkai per prievartą nuvežė vyrą į policijos nuovadą.
„Aš ir mano bendražygis buvome namuose. Draugui sulaužė raktikaulį, išmušė žandikaulį, daužė buože. Jis gulėjo ant žemės, o mane įsodino į automobilį, pririšo rankas prie atlošo ir pradėjo po truputį krėsti elektrošoku, klausinėjo, kur yra žmona“, – pasakoja Sergėjus.
Vyras pasakoja, kad tardymui vadovavo FSB atstovas slapyvardžiu „Marsas“. Jis liepė Sergėjui paskambinti sūnui, kad šis atvyktų į okupuotą Volčanską – tik tuomet tėvo gyvybė bus išgelbėta. Tačiau Sergėjus skambinti atsisakė.
„Elektrošokas jiems, kaip suprantu, buvo reguliariai naudojamas nuoboduliui malšinti. Tačiau paskui jų nervai neišlaikė. Jie porą kartų trenkė mano veidą į stalą, uždėjo ant manęs maišą ir nusivedė į rūsį. Kiek laiko jie laikė mane rūsyje, nežinau, ilgai. Ten nebuvo nei vandens, nei nieko“, – sako Sergėjus.
Po to jie nuvedė vyrą į jo sūnaus butą, kur vėl jį sumušė, apvogė butą ir išėjo, pasiėmę namų raktus. Vietinius kankino ne tik rusai, bet ir į jų pusę perbėgę buvę Ukrainos policijos pareigūnai. Su kai kuriais iš jų Sergėjus buvo gerai pažįstamas.
„Nuvažiavome į vaiko butą. Iš ten išnešė viską, liko tik užuolaidos. Jie net išnešė namines šlepetes, senas beretes“, – kalba Sergėjus.
Kankinami žmonės buvo patriotai, kurie Ukrainos kariuomenei teikė informaciją apie rusus: technikos, karių skaičių, planus. Tą darė ir Nikolajus. Pasiūlė ir savo kaimynui, bet jis Nikolajų išdavė okupantams.
„Baisiausia buvo, kai kratė elektra. Tai buvo blogiausia. Iš pradžių jie mūsų nevedė ir į valgyklą, bet atnešdavo kibirą, iš kurio visi turėjome valgyti“, – sako Nikolajus.
Kameroje, kurioje buvo laikomas Nikolajus, žmonių vis daugėjo. Kai jų skaičius išaugo iki 12, 5 litrų kibiro maisto dienai nebeužteko. Po kurio laiko vyrai buvo nuvesti į valgyklą, kur gavo duonos ir konservų su paštetu. Nikolajus prisipažįsta, kad tuo metu galvojo apie savižudybę.
„Aš paėmiau ir nulaužiau aštrų dangtelį nuo pašteto. Galvoju: penkto karto nebeiškęsiu. Norėjau persipjauti riešus. O ką daryti? Mano nervai nebeatlaikė“, – tvirtina Nikolajus.
Iš viso Charkivo srityje rasta 30 vietų, kuriose buvo masiškai kankinami žmonės. Šios siaubingos kankinimų vietos labai panašios viena į kitą, beveik identiškos. Policija teigia, kad okupantai naudojo tą pačią metodiką – jie buvo apmokyti kankinti žmones.
„Šiuo metu galime kalbėti apie 200 žmonių, kurie galėjo tapti kankinimų aukomis ir kurie buvo šiose baisiose vietose. Tačiau noriu pabrėžti, kad aukų skaičius nėra galutinis, jis nuolat kinta. Nuolat gauname informaciją apie naujas aukas“, – tvirtina Karo nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovas Dmitrij Ovčarov.
Ukrainos kariuomenės kontrpuolimo metu okupantai kankintojai ir jiems talkinę ukrainiečiai iš karto išvyko į Rusiją. Visi kankinimai buvo prižiūrimi ir finansuojami tiesiogiai iš Rusijos. Tyrėjai sako, kad ši kankinimų kampanija – apgalvota sistema, kuria siekiama sunaikinti ukrainiečių tapatybę.
