Pokalbis prasideda smagiai kaunietės Jadvygos Šaulienės kieme. Jis šiemet Aleksoto seniūnijoje pripažintas gražiausiai sutvarkytu. O čia akys raibsta nuo įvairiausių augalų:
„Kaktusų daug turiu, per žiemą jie čia, nereikia nei dengt, gražiausiai žydi – plečiasi. Nu vat ir ta eglė geltonspyglė, jinai nebus didelė. Ten pušikė ant trumpo koto.“
Čia bujoja spygliuočiai, įvairūs medeliai, krūmeliai ir daugiametės gėlės, tik jų žiedų rudeniui įpusėjus jau mažai. Visą šį grožį kaunietė viena puoselėja ir dar tik trejus metus. Atvirauja, jei ko nežinanti – žurnaluose pasiskaitanti.
„Turėjau tos fantazijos, labai mėgstu literatūros nusipirkti apie augaliukus, apie ką jau pasiskaitai ir žinai, kaip daryt“, – pasakoja sodybos šeimininkė Jadvyga Šaulienė.
Moteris pasakoja, kad ne vienas augalas iš parduotuvės parvežtas, kur nukainotas, pasmerktas kone žūčiai buvęs. O čia kieme pasodintas, priežiūros gavęs, ima ir sužaliuoja:
„Ieškau kur nukainuoti ir pirkdavau tuos po 5 eurus, vasariniai buvo nukainuoti po 20 centų…ir užauga, myli, paglostai, patręši ir viskas.“
Aišku, moteris pasakoja daug ir iš medelyno parsivežanti ar mugėse apsilankiusi perka. Bet kaunietė ne tik augalus puoselėja – prie namo trinkeles klojusių vyrukų paprašė baseinėlį iškasti, o kaip sudėti akmenis, kad vanduo gražiai čiurlentų, pati dirigavo. Dabar pulku žuvyčių rūpinasi.
85 ąjį gimtadienį pasitinkanti moteris jau žino, kaip dar papuoš sodą: iš artimųjų vėl sulauks skulptūros – jas gauna per jubiliejus. Anksčiau buvę medinės, dabar jau įmantresnių norisi:
„Per tokią giminaitę daviau užuominą, kad ji susisiektų su anūkais ir …kad man reikia akmeninių dabar. Pats pirmas balvonas buvo, paskui kiti, prie tvoros.“
Seniūnijos atstovai sužavėti, kad visą šį grožį puoselėja pati garbaus amžiaus moteris.
„Pamatėm ir kaimynai sako, kad ta ponia nuo ryto iki vakaro darbuojasi savo sode, ir jaučia didžiulį malonumą – tai mes tiesiog džiaugiamės, kad daugiau būtų tokių žmonių, kurie taip gražiai puoselėtų savo sklypus“, – teigia Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.
O štai tarp daugiabučių gražiausiai besitvarkančiųjų titulą Aleksote nuskynė Europos prospekto namas. Gyventojai sako, kad viską žmonės pradėjo puoselėti prieš 15 metų – tada gavo paramą iš savivaldybės augalams įsigyti.
„Tai mūsų gyventojų rankų darbas, kuris padeda gražinti aplinką. Jau augalus, kai susisodinom ir augalai, kai suaugo, tai kažkokią mažąją architektūrą savo jėgom bandom pasigaminti, pasidaryti ir pasipuošti“, – pasakoja bendrijos pirmininkė Vida Baronienė.
Gyventojai įkūrė bendriją, žemės sklypo dokumentus susitvarkė, teritoriją apsitvėrė ir automobilių stovėjimo aikštelę įsirengė. Dabar čia jaučiasi kaip tikri šeimininkai. Smagu ir susirinkti, pasikalbėti ar arbatos drauge pagurkšnoti.
„Darbuojamės gal kokį dešimt žmonių. Kažkas turi savo klombeles pasidarę po langu, tai vyras su žmona ateina ir palieja ir pasižiūri. Kiti talkom ateina“, – sako V. Baronienė.
Pasak Aleksoto seniūnės, pagrindinis gražiausios valdos konkurso kriterijus – kad erdves puoselėtų eiliniai kauniečiai, o ne samdytos įmonės:
„Turi įsirengę vaikų žaidimų aikštelę poilsio zonos, priežiūra želdynų yra graži, ir teritorija yra didelė apie 60 arų. Labai smagu, kad bendruomenės pirmininkė tai tvarko su gyventojais. Tai ne kažkokia atskira firma.“
O štai Kauno savivaldybė gražiausių sodybų ir daugiabučių konkursus miesto mastu rengusi iki 2015 sako šios idėjos kaip tik ir atsisakiusi dėl to, kad vis dažniau tarp pretendentų buvę profesionalų kurti apželdinimo projektai, tad konkurencija buvusi nesąžininga.
„Turi pakankamai finansų nusisamdyti kraštovaizdžio architektus, kur parengia tikrai profesionalius projektus, juos įgyvendina, užsako brangius ypatingus augalus ir dar jų priežiūrą nuperka. Ir tikrai nėra jokio kriterijaus kurį galėtume palyginti su paprasta šeima, kuri savo mintimis savo jėgomis tvarko teritoriją“, – kalbėjo Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Redeta Savickienė.
Tačiau idėjos raginti žmones gražinti savo aplinką neatsisakantys. Tik sako reikia parengti nuostatus, kad visi dalyviai konkurse būtų lygiaverčiai.
