Gili ekonomikos krizė kažkiek mobilizavo pasaulį vairuojančius politikus. Turtingiausių pasaulio valstybių vadovai šio mėnesio pradžioje Londone vykusiame G20 grupės susitikime ne tik pareiškė deramas tokiam momentui nuomones ir ryžtą „dėti pastangas“, jie šį kartą iš tiesų ėmėsi kolektyvinių (koordinuotų) veiksmų. Juk problema globali.
Pirma, visos didžiosios valstybės sutarė toliau žadinti nukeipusią visuminę paklausą valstybės išlaidų injekcijomis – gelbstint beveik numirusius iš siaubo (kad nuvertėjo už išduotas paskolas įkeistas turtas) bankus, kurstant automobilių paklausą, dotuojant smulkų verslą ir padidinant globalinio gelbėtojo, Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kapitalą, skirtą skolinti nebesusidorojančioms su tarptautiniais įsipareigojimais šalims.
Antra, visos ekonominės galiūnės sutarė pagerinti ir sugriežtinti finansinių institucijų priežiūrą, ypač jų veiklą tarptautiniu mastu, kai nacionalinės priežiūros institucijos nebegali matyti visos savų ir atvykėlių megabankų veiklos.
To pasiryžimo stipriau prižiūrėti finansų institucijų veiklą simboline išraiška tapo G20 grupės nutarimas 1999 m. įkurtą Finansinio stabilumo forumą pertvarkyti į Finansinio stabilumo tarybą (FST). FST bus, kaip ir jos pirmtakė, laisvanoriška didžiausių finansų srities veikėjų organizacija, tačiau nominali jos veiklos sfera bus išplėsta, bendradarbiavimo galės rastis daugiau – gal bus ir naudos iš to daugiau.
Pirmoji veiksmų dalis (paklausos skatinimas) – vienkartinė, būtina, vertintina teigiamai (kiek naujų galvosūkių ji beprikurtų po krizės). Antroji (didesnis reguliavimas) – kontraversiška.
Tarptautinės finansinės veiklos reguliavimo išplėtimas ir sugriežtinimas remiasi jau seniai atsiradusia ir vis labiau kerojančia tendencija – didinti valstybės (valdžios) aktyvumą ekonomikoje, gausinant taisyklių, standartų ir kitokių reikalavimų kiekį.
Refleksas vis labiau reguliuoti žmonių veiklą yra tipiška valdžios žmonių (žmonių, turinčių legalią teisę valdyti kitų žmonių elgesį) veiklos forma. Ji jiems suprantamiausia, prieinamiausia ir lengviausia.
Tokia forma, tų žmonių įsitikinimu, yra ir vienintelė, sprendžiant krizės problemas, ir būtent čia jie klysta.
Praktiškai kiekvienu atveju ūkinės veiklos reguliavimas reikalingas ten ir tada, kur ir kada pasireiškia viena iš rinkos ydų – asimetrinė informacija. Tai yra, kai susidaro situacija, kurioje prekės ar paslaugos pirkėjas žino apie produktą mažiau nei pardavėjas.
Apie bulves pirkėjai informuoti puikiai, todėl valstybė (beveik) nesikiša nei su reikalavimais bulvių augintojams, nei su standartais jų pardavėjams. Tačiau televizorių gamintojams ar pretendentams gydyti žmones savadarbiais vaistais ar instrumentais taip lengva nebus – yra gausybė reikalavimų kvalifikacijai, standartų gaminiui ir t.t. Nes pirkėjo ar paciento informuotumas apie siūlomą produktą čia nepakankamas.
Finansuose informacijos stoka vartotojų pusėje ypač didelė. Čia skirtumas tarp to, ką apie paslaugą žino paslaugos teikėjas, ir ką apie ją žino jos vartotojas, yra vienas didžiausių. Asimetrinės informacijos mastą dar padidina tai, kad nesyk pats paslaugos teikėjas iki galo nežino, ką jis teikia, t.y. kur gali nuvesti koks nors sudėtingesnis, išvestinis finansų instrumentas.
Dar sunkiau klientui, kuris net viešai skelbiamose (o kiek dar neskelbiamų!) bankų, pensijų fondų ir draudimo bendrovių ataskaitose galėtų koją nusilaužti tarp ten prikaišiotų terminų ir formuluočių - nes visos jos skirtos tos srities profesionalams, o ne vartotojams. „Galėtų“, nes mažai kas Lietuvoje (ir visame pasaulyje) skaito tas ataskaitas. Beveik niekas pasaulyje nesirenka ir nekeičia bankų, paskaičiavęs to ar kito patikimumą pagal Bazelio II normatyvus; jau veikiau atsiklaus ekstrasenso.
Tokia situacija turėtų pakišti mintį, kad būtina mažinti informacijos asimetriją. Antraip valstybei vis stiprinant finansų įmonių priežiūrą, o šioms nepaliaujant išradinėti dar įmantresnių finansinių instrumentų vartotojas galutinai liks tik manipuliavimo objektu – kai vis galingėjančios verslo organizacijos vis atkakliau grumsis su vis didesne taisyklių ir standartų kuoka mosuojančia vyriausybe. Vartotojui teks tik kas 10-15 metų stebėtis ar rauti plaukus nuo galvos (nelygu kiek bus investavęs juodai dienai) dėl vėl ištikusio finansų kracho.
Alternatyva vis didesniam reguliavimui yra geresnis vartotojo informavimas. Vartotojui reikia sukurti (sugrąžinti) realias galimybes nusimanyti ir rinktis (tai yra absoliučiai būtinas elementas A.Smitho idealiojo rinkos ūkio schemoje).
Dunksanti viską detaliai reguliuojančios valstybės šmėkla yra, kaip žinome, labai mielas idealas dažnam knyginiam inteligentui bei nuolat piktam „šeimininko“ išsiilgusiam kaimo ir miesto proletarui. Bet tas idealas pavojingesnis nei dažnai manoma.
Valstybėje vartotojų informavimas turi kardinaliai keistis. Šiandien Europoje ir pasaulyje egzistuojančios vartotojų teisių gynimo institucijos pačiu tokiu egzistavimu išduoda faktą, kad vartotojus stengiamasi apginti, kaip ir visus kitus retus gyvūnus – vardan gyvybės rūšių įvairovės ar dėl Sprendimus Darančiųjų humanizmo. Nusimanyti vartotojams (kuriems vietoj informacijos pakišama kretiniška reklama) lyg ir nereikia – jei kilo kokia problema, tai valstybė įves naują taisyklę, o jei kas taisyklę laužys – prisistatys inspektorius.
Vartotojus reikia ne ginti, o grąžinti į jiems deramą vietą – besirenkančiojo poziciją. Tiktai tam šiandien reikia ne naujų civilinės teisės kodekso straipsnių, o realių galimybių nusimanyti ir spręsti apie rinkoje teikiamas prekes ir paslaugas.
Valdžios nustatomų bei gausinamų taisyklių ir asmeninės atsakomybės bei orumo sandauga yra konstanta. Pernelyg susižavėję valstybinio reguliavimo galia, rizikuojame susikurti oligopolijų ir valstybinio molocho visuomenę su blakstienomis beplasnojančiais žmogeliais per vidurį.
