Prasidedant pačiai rimčiausiai po nepriklausomybės atgavimo ekonominei krizei Lietuvoje, finansinių problemų sulaukė ir vargu ar išvengs bankroto valstybinio kapitalo bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.
Jei, didinant kapitalą, įmonei nebus leista bankrutuoti, tai reikš, kad per šią bendrovę mokesčių mokėtojų pinigais bus dengiami neatsakingai kelerius metus būsto paskolas dalijusių komercinių bankų nuostoliai.
Būsto paskolų draudimas - viena iš kreditų draudimo rūšių. Kreditų draudimas, savo ruožtu, - specifinė, viena sudėtingiausių draudimo sričių, kuri reikalauja labai gero visų su šia veikla susijusių rizikų išmanymo ir jų valdymo. Esminė kreditų draudimo veiklos rizika - ekonomikos nuosmukis, kada prasideda masiniai nemokumai.
„Būsto paskolų draudimas“ įsteigta 1998 metais. Kaip rašoma bendrovės interneto svetainėje, jos paskirtis - „… išjudinti nekilnojamojo turto rinką ir padaryti būstą prieinamą kiekvienam turinčiam reguliarias pajamas, bet negalinčiam sukaupti ar neturinčiam pradinio įnašo, šalies gyventojui“. Įgyvendinti šiuos tikslus bendrovei tikrai puikiai sekėsi: per veiklos dešimtmetį bendrovė sudarė apie 44 tūkst. būsto draudimo sutarčių, o tai reiškia, kad šioje įmonėje nuo nemokumo yra apdrausta apie 40 proc. gyventojų, paėmusių būsto paskolas šalyje veikiančiuose komerciniuose bankuose. Na, o nekilnojamojo turto rinka, kaip visi puikiai žinome, ne tik „išjudėjo“, bet perkaito ir beveik sustojo.
Beje, kurį laiką komerciniai bankai netgi siūlė gyventojams sumokėti už juos draudimo įmoką, tuo, matyt, siekdami sąmoningai perkelti kredito (kliento nemokumo) riziką draudimo bendrovei. Tol, kol šalies ekonomika augo, dauguma paėmusių būsto paskolas gyventojų turėjo pajamų ir galėjo sėkmingai vykdyti būsto paskolų ir palūkanų komerciniams bankams mokėjimus. Bendrovės veiklos rezultatai buvo puikūs - tiek 2006, tiek 2007 metais bendrovė uždirbo kelis milijonus pelno.
Lūžis įvyko ir problemos prasidėjo praėjusiais metais - remiantis 2008 metų trijų ketvirčių finansinėmis ataskaitomis, bendrovė patyrė pirmuosius nuostolius. Deja, dėl sparčiai prastėjančios makroekonominės padėties šalyje nuo šiol šie nuostoliai nenumaldomai augs.
Išvardysiu kelias aplinkybes, kurių visuma, manau, leidžia teigti, jog bendrovės draudimo ir finansinių rizikų valdymas bei visa vadyba yra nepakankamai kompetentinga. Draudimo finansus valdžiau ne vienerius metus ir tikiuosi, kad dar kai ką iš tų laikų prisimenu. Prisimenu ir kreditų draudimo problemas, su kuriomis teko susidurti, ištikus Rusijos krizei bei kategorišką tuometinių naujųjų akcininkų sprendimą atsisakyti kreditų draudimo veiklos.
Bendrovės taikomi draudimo įmokų tarifai - vidutiniškai vienas procentas nuo išduotos paskolos sumos - akivaizdžiai nepakankami. Taikant tokius tarifus, netiesiogiai daroma prielaida, kad bendra tikimybė, jog paskolos gavėjas taps nemokus ir jo įkeistas būstas reikšmingai nuvertės - mažiau negu vienas procentas. Matyt, dabar daugumai akivaizdu, kad iš tikrųjų tokia tikimybė - bent kelis kartus didesnė. Taigi, žymiai didesnės turėjo būti ir draudimo įmokos.
Bendrovė nesinaudoja perdraudimo paslaugomis, pasilikdama sau visą riziką - iš viso apie 4 milijardų litų dydžio (visa apdraustų bankų išduotų būsto paskolų suma). Perdraudimas sumažintų prisiimtą riziką, be to, kompetentingi perdraudikai dažniausiai gali padėti nustatyti, ar prisiimamos rizikos yra tinkamai įvertintos.
Bendrovės kapitalas (2008 metų trijų ketvirčių pabaigos duomenimis) - viso labo apie 30 milijonų litų - mažiau negu vienas procentas nuo visos prisiimtos rizikos. Tai - akivaizdžiai per mažai. Jokių kitų rezervų, kuriuos bendrovė galėtų panaudoti apmokėti bankų pareikštoms pretenzijoms paskolos gavėjų nemokumo atveju, nėra.
Bendrovės auditą jau kelerius metus atlieka vietinė audito bendrovė, kuri vargu ar yra pakankamai kompetentinga įvertinti visas rizikas. Akcininkai (Finansų ministerija) turėtų pasirūpinti, kad tokią sudėtingą ir rizikingą veiklą vykdančią draudimo bendrovę audituotų tarptautinė audito įmonė, turinti atitinkamos patirties ir kompetentingų specialistų.
Reikalavimai būsto paskolą paėmusio ir ją apdraudusio bendrovėje gyventojo vieno šeimos nario mėnesio grynosioms pajamoms - mažiau negu 500 litų. Tai - akivaizdžiai nepakankamas pajamų lygis.
Sudarius būsto paskolos draudimo sutartį, suteiktos paskolos ir įkeičiamo turto vertės santykis gali siekti 95-100 proc. Tai - labai rizikinga, ypač per pastaruosius trejus metus išduotų būsto paskolų atveju, kai būsto kainos buvo pakilusios į jokiais ekonominiais parametrais nepagrįstas aukštumas. Matome, kaip dabar šios kainos krenta, ir tikėtina, kad jos kris ir toliau. Tai kels didelių sunkumų draudimo bendrovei, perėmusiai reikalavimo teises į nemokaus banko kliento būstą ir siekiančiai jį parduoti bei atgauti bankui sumokėtą draudimo išmoką.
Bendrovės vadovybė, apibūdindama pagrindines savo veiklos rizikas (pvz., 2007 m. metiniame pranešime), visai neįvertino esminių - galimo šalies ekonomikos nuosmukio, aukšto nedarbo lygio ir reikšmingo būsto kainų kritimo - rizikų, kurios šiuo metu sparčiai materializuojasi.
Toliau besiklostant dabartinėms makroekonominėms tendencijoms - masiškai augant nedarbui ir toliau krentant būsto kainoms - yra labai didelė tikimybė, kad jau per artimiausius kelis ar keliolika mėnesių UAB „Būsto paskolų draudimas“ patirs bent kelių dešimčių milijonų litų nuostolį ir taps nemoki. Tuomet Vyriausybei teks spręsti - skelbti šios bendrovės bankrotą ar didinti jos kapitalą mokesčių mokėtojų pinigais.
Mano manymu, esant tokiai prastai šios bendrovės vadybai ir neigiamoms makroekonominėms perspektyvoms, bankrotas būtų žymiai efektyvesnis sprendimas, bent jau žiūrint mokesčių mokėtojų akimis. Priešingu atveju, padidinus kapitalą, mokesčių mokėtojų pinigais toliau būtų dengiami neatsakingai makroekonomines bei kredito rizikas vertinusių ir dosniai būsto paskolas dalijusių komercinių bankų nuostoliai.
Taigi, matyt, akivaizdu, kad „Būsto paskolų draudimas“ prisidėjo prie būsto burbulo Lietuvoje pūtimo, ypač nuo 2004 metų, kai į Lietuvą pradėjo plūsti pigūs kreditiniai ištekliai. Jau tuomet reikėjo arba nutraukti būsto paskolų draudimo sutarčių sudarymą, arba jas sudarinėti visai kitomis sąlygomis.
Beje, nemažai aplinkybių šalyje - agresyvi komercinių bankų paskolų portfelių plėtra, menka šio proceso priežiūra iš Lietuvos banko pusės, ydinga vyriausybės mokesčių politika, taip pat ir niekam tikusi bendrovės veikla - buvo panašios į tas, kurios sukėlė JAV „antrarūšių“ būsto paskolų problemas, nuo kurių ir prasidėjo ši globali finansų ir ekonomikos krizė.
Gali būti, kad be visų kitų mus šiuo metu užgriūvančių bėdų sulauksime ir savos „antrarūšių“ būsto paskolų krizės.
Kita vertus, nekompetentingas draudimo bendrovės valdymas sudarė galimybes komerciniams bankams perkelti dalį savo kredito rizikos ant šalies mokesčių mokėtojų pečių. Netrukus pamatysime, ar komerciniai bankai nepadarė dar vienos esminės klaidos - juk jie privalėjo tinkamai vertinti ne tik būsto paskolų gavėjų, bet ir bendrovės nemokumo riziką. Nebent bankai sugebės įtikinti, o Vyriausybė patikės, kad būtina dešimtimis, o gal ir šimtais milijonų litų didinti šios nekilnojamojo turto rinką išjudinti siekusios bendrovės kapitalą.
Stasys Jakeliūnas, „Geofinansai.lt“
