Prasidėjus krizei, nemažai įmonių susiduria su finansiniais sunkumais. Negalėdamos sumokėti skolų, jos bankrutuoja. Tačiau kartais tam galima užkirsti kelią, laiku gavus patarimų.
O ir pats bankrotas gali būti ne toks skausmingas, jeigu viskas daroma tinkamai. Apie bankrotus kalbamės su UAB „Bankroto lyderiai“ direktoriumi Mariumi Petrusevičiumi.
– Kokia žodžio bankrotas kilmė ir esmė?
– Žodis bankrotas (it. banca rotta – sudaužytas stalas) yra kilęs iš viduramžių Italijos miestuose buvusio papročio laužyti prasiskolinusio ir pabėgusio bankininko ar pirklio suolus.
Bankroto teisės koncepcija ir kilmė atsirado Anglijoje 1542 metais ta prasme, kokia ji yra žinoma Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi galima apibendrinti ir reziumuoti, kad bankroto teisė kildinama iš Anglijos.
Šiuo metu sąvoka „bankrotas“ gerokai išplėtė savo ribas, tai reiškinys, būdingas tiek fiziniams asmenims, tiek juridiniams vienetams. Kitaip tariant, vienu atveju rizikuojame asmeniniu turtu, kitu atveju – įmonės turtu. Jis, kaip rodo susiklosčiusi praktika, – dažnai fizinių asmenų nuosavybės įnašas.
– Bankrotai krizės akivaizdoje?
– Bankrotai egzistavo nuo XVI a. vidurio, tad nenuostabu, kad jų yra šiandien ir neišvengiamai bus ateityje. Krizė – pasaulinės ekonomikos perkaitinimo padarinys. Tai, be jokios abejonės, sukėlė didžiulę bankrotų bangą. Bankrutavo ne tik smulkios įmonės, bet ir didelės. Labai sudėtinga išgryninti vieną vienintelę priežastį, kodėl tiek daug bankrotų. Galima daryti išvadą, jog daugelis įmonių vadovų per gerai vertino savo esamus rezultatus ir retai kada susimąstė, kad gali ateiti blogesni laikai. Ekonomikos augimo periodu būdavo daromi neūkiški, iracionalūs sprendimai: perkami nauji, prabangūs automobiliai, kurie nekuria pridėtinės vertės, o tik yra papildomos sąnaudos. Dar vienas tokio neūkiškumo pavyzdys – įmonė, užsiimanti krovinių gabenimu, pradeda pirkti nekilnojamąjį turtą ir bando spekuliuoti rinkoje arba užsiimti projektų plėtra ir statybomis. Galima teigti, kad tai nėra blogi žingsniai, tiesiog jie padaryti, neapsvarsčius padarinių. Jie tiesiog įkvėpti euforijos ir supančios aplinkos. Tarkime, verslininkas, įkvėptas žinių, mirgančių spaudoje, jog nekilnojamojo turto paklausa auga, butai parduodami kaip karštos bandelės, kainų kreivė kiekvieną mėnesį kyla į viršų, pažįstamieji taip pat intensyviai investuoja į nekilnojamąjį turtą, susimąstydavo – o kuo aš prastesnis? Pasiimu kreditą ir perku. Pasekmės daugeliu atvejų panašios: imama blaškytis iš vienos verslo srities į kitą. Pinigai perkeliami į naują sritį, ir visur pradeda trūkti pinigų, o dar ir papildomos išlaidos – banko palūkanos, mokesčiai ir kt. Galiausiai iškyla klausimas – ką daryti? O kas toliau?
– Kokios priežastys lemia ir nekriziniu laikotarpiu šio reiškinio gajumą?
– Bankrotas – ne tik krizės padarinys, bet ir blogo ūkininkavimo padarinys. Dažnas atvejis, kad verslininkai pervertina savo galimybes. Padidina neadekvačias veiklai sąnaudas, tarkime, perka itin brangią įrangą veiklai modernizuoti ar paslaugoms teikti. Mano patarimas – geriau pirkti naudotą pigesnę įrangą arba šią paslaugą nuomotis. Kitas dažnas tokio neūkiškumo pavyzdys – verslo kelionė, naudojantis verslo klase, ir gyvenimas penkių žvaigždučių viešbučiuose. Kodėl negalima vykti ekonomine klase ir gyventi žemesnės klasės viešbutyje? Arba samdomas itin brangus įmonės vadovas, žinomas veidas spaudoje ir televizijoje, bet ar tai garantuoja, jog įmonė dirbs našiau ir efektyviau? Pavyzdžių gali būti begalė. Manau, kiekvienas įmonės vadovas, jei dar nėra tiksliai identifikavęs, tai tikrai nujaučia savo „inkarus“, kurie gali nutempti įmonę, o gal jau ir tempia į bankroto dugną arba tikrai stabdo našesnę įmonės veiklą.
– Kaip išvengti bankroto ?
– Vienintelis būdas apsisaugoti nuo bankroto – nuosekliai planuoti ūkinę veiklą ir vykdyti nuolatinę veiklos kontrolę. Be jokios abejonės, įmonės veikla neatsiejama tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių faktorių: stambaus užsakymo praradimo, užsakovo bankroto, užsakovo nesąžiningų veiksmų, paklausos nebuvimo, verslo cikliškumo, verslo sezoniškumo.
Pastebėjus pirmuosius simptomus, rekomenduotina elgtis panašiai, kaip ir žmogui sunegalavus. Tuomet einama pas gydytoją konsultuotis. Kitas žingsnis paprastai būna identifikuoti ligą ir tik tada priimti sprendimą operuotis ir pan. Taip ir įmonės vadovas – turėtų kreiptis į verslo konsultantą, kuris patartų, kaip elgtis toliau: eiti bankroto keliu ar priimti kitą sprendimą. Tai mes ir stengiamės padaryti – suteikti visokeriopą pagalbą savo klientų verslui. Jei vis dėlto priimtas sprendimas ir bankrotas neišvengiamas, tai labai svarbu atlikti daug darbų, kad ši procedūra būtų kuo skaidresnė ir mažiau skausminga. Kitaip tariant, aš patarčiau pirmiausia atsiskaityti su darbuotojais ir su valstybe. Tik kiekvienos įmonės skirtingos galimybės ir savi niuansai. Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į kiekvienos įmonės individualią padėtį. Labai svarbu, jog verslininkas suvoktų, kad bankrotas – tai ne jo galimybė pasipelnyti, o nauja galimybė tęsti veiklą, tik apsvarsčius savo padarytas klaidas.
– Kokios priežastys lemia, kad vadovai vis dėlto bijo šio reiškinio, ar tai susiję su klaidingu požiūriu į bankroto procedūrą?
– Baimę, sakyčiau, lemia nežinojimas. Dažnai žmogus bijo eiti į mišką naktį, nes nežino, kas jo laukia, paralelių galima įžvelgti ir su įmonės bankrotu. Nereikia bijoti šios procedūros. Ja reikia domėtis, konsultuotis, atlikti prevencinius veiksmus, būti pasiruošusiems.
Vadovai dar dažnai nelinkę susitaikyti su ta mintimi, jog įmonė – tai lyg jo kūdikis, kaip aš galiu jos netekti? Tačiau šis požiūris dažnai būna ydingas ne tik pačiam vadovui, bet ir jo aplinkai. Reikia suvokti, kad ir vadovai padaro klaidingų veiksmų. Labai svarbu konsultuotis laiku. To nepadarius ir pasikliovus tik savo išmone bei jėgomis, kartais baigiasi ne taip, kaip planuota. Dar viena priežastis, kodėl vadovai vengia bankroto, – tai jo asmeninio statuso pasikeitimas visuomenėje: kaip jis atrodys visuomenės akyse, jei jo įmonė bankrutavo? Tačiau dažniausiai neįvertinama tai, kaip jis atrodys tos pačios visuomenės akyse, jei liks nesumokėtas darbo užmokestis, mokesčiai valstybei.
– Pakomentuokite procesinę bankroto eigą.
– Bankrotas – tai procesas, kurį reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Dažnai buvę įmonės darbuotojai nenumano, kas yra Garantinis fondas. Manau, apie tai jie turėtų būti informuoti iki bankroto proceso paties vadovo, juolab kad į šį fondą įmokos yra mokamos kiekvieną mėnesį. Dažnas atvejis, kad buvęs įmonės vadovas nesutinka arba nenori suprasti teismo sprendimo ir įpareigojimo po bankroto bylos iškėlimo įmonės vairą perduoti teismo paskirto administratoriaus dispozicijon, taip pat visą turtą ir buhalterinius dokumentus. Po dokumentų ir turto perdavimo administratorius rūpinasi jam teismo ir Įmonių bankroto įstatymo numatytais ir pavestais darbais. Būtina akcentuoti, jog įmonės debitoriai turėtų geranoriškai sumokėti skolas bankrutuojančiai įmonei, nes bankroto procedūra neatleidžia jų nuo prievolės. Na, ir itin svarbus dalykas, apie ką nederėtų užmiršti buvusiems įmonės vadovams, tai įmonės sandoriai. Bankroto administratorius pagal bankroto įstatymą yra įpareigotas patikrinti visus įmonės sandorius už pastaruosius 36 mėnesius. Jei yra pagrindo manyti, kad įmonės bankrotas yra tyčinis, tuomet už 5 metus. Įmonės vadovas turėtų prisiminti, jog nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Norėčiau akcentuoti, jog šie pastebėjimai yra grynai gyvenimiški ir praktinio pobūdžio. Aš neminėjau jokių bankroto įstatymo straipsnių, plačiau nekomentavau atsakomybių ribų ir kitų procesinių dalykų. Visa tai išsamiai aptarta internete ir spaudoje. Mano tikslas, kad vadovai laiku išgirstų ir suprastų, kas yra tas dažnai minimas „baubas“ – bankrotas.