Ką tik pasibaigęs kasmetinis (jau 40-asis) Pasaulio ekonomikos forumo susitikimas Davose paliudijo – kapitalistinės ūkio sistemos reformavimo bandymai neatlyžta. 2008 metais sukilęs pasipiktinimas ir nepasitenkinimas tokiu netikėtu ir stipriu sistemos kluptelėjimu, pasirodo, nebuvo vien to momento reakcija. Davose globalinės ekonomikos didžiūnai netikėtai ėmė kalbėti vos ne K.Markso “Komunistų partijos manifesto” tezėmis.
Pasiklausykim (cituojama iš diskusijų Davose apibendrinimų):. „Globalinis finansų krachas privertė iš naujo įvertinti rinkos kapitalizmą“. Arba: „Kapitalizmas per pastaruosius kelis dešimtmečius saujelei žmonių užtikrino dosnius pelnus, bet jis padidino skirtumus tarp turtingųjų ir skurdžių.“ Dar: „Dabartinė finansų krizė kartu yra vertybių ir etikos krizė, ir jos pademonstruoti ekscesai turėtų pastūmėti mus iš naujo pagalvoti apie moralines atramas arba jų nebuvimą mūsų kapitalistinėje sistemoje.“
Tiesa, sustota nepaskelbus mirties nuosprendžio kapitalizmui ir nenurodyta, kas galėtų būti jo duobkasys.
Netgi retoriškai – ir kuo naiviausiu būdu - atsiribojama nuo baisiųjų K.Markso pasekėjų: „Šiandien labiausiai grasina sugriauti kapitalizmą ne marksistai, bet blogi kapitalistai“. (Tai iš sekcijos, diskutavusios vertybes pokriziniame pasaulyje, posėdžio apibendrinimo).
Kai finansų rykliai ir tarptautinių korporacijų bosai šneka pastoriaus tonu ir Evangelijai tinkamomis frazėmis – tai dar ir suprantama, ir priimtina; tie pasakiškai turtingi žmonės jaučia galį ir nori padaryti kažką gero kitiems su tais turtais. Bet kai jie meta šalin mecenatams įprastą toną ir pasisuka link juos subrandinusios sistemos, ketindami ją keisti – tai jau kažkas nauja.
Tiek nauja, kad, matyt, bus teisūs tie, kas sakys, kad ūkinei padangei šviesėjant visa tai bus iki paskutinio žodžio pamiršta.
Bet viską pamirš tie, kurie taip kalbėjo Davose, bet ne tie, kurie jų klausėsi ir kurių praradimai, nors milijonais dolerių skaičiuojant nepalyginamai mažesni, iš tikrųjų buvo nepalyginamai didesni nei oratorių.
Tradicinis kapitalizmas iš tiesų ima neproporcingai plačiai rodyti savo įgimtas ydas. Iškerojęs kartu su pramonine revoliucija, civilizavęs pasaulį, suteikęs milžinišką pagreitį technologijų pažangai ir tuo pačiu – žmonių darbo efektyvumui, jis galop atskleidė ir savo galimybių ribotumą.
Nereprodukuojamų Žemės išteklių spartėjantis išsekimas, klimato kaita, išbalansuoti demografiniai procesai, socialinės įtampos nacionaliniu ir pasaulio mastu stiprėjimas, kultūrų kolizijų grėsmė, masinio naikinimo ginklų perteklius, kultūros ir moralės dekadansas kažkada veržlioje ir valingoje Europoje – visa tai yra sąlygos, klojančios kelią būtinam ir tuo pačiu realiam ūkinės kapitalizmo sistemos transformavimui, jos modifikavimui.
Užvis svarbiausia ir apibendrinanti tų problemų išraiška yra saugumo jausmo nykimas, didėjantis individų, šeimų ir nacionalinių bendrijų gyvenimo nestabilumas, kurstantis gresiančios katastrofos nuojautas.
Būtent siekis stabdyti žmonių gyvenimo saugumo ir stabilumo eroziją skatina tiek reikalavimus aktyviau veikti valstybei kiekvienoje nacionalinėje ekonomikoje, tiek pasaulio valstybėms imtis globalinių procesų reguliavimo planetos mastu.
Tai fundamentaliai kertasi su ortodoksiniu kapitalizmo ūkinės sistemos supratimu: pirmenybė privačiai iniciatyva, kiekvienas – už save, gerovėn ves „nematoma ranka“.
Štai kodėl jau smarkiai originaliai ima atrodyti kai kurių mūsų šalies polemistų šiandien siūlomos – ir dabartinės vyriausybės kažkiek įgyvendinamos – idėjos apie valstybės atsakomybės už šalies gyventojų gerovę siaurinimą, socialinio draudimo mažinimą ar net naikinimą.
Vyriausybė, kuri siekia mažinti valstybės atsakomybę už savo piliečių ir kitų nuolatinių šalies gyventojų ekonominį saugumą (neatsisakydama, kol kas, atsakomybės už teritorijos bei viešąjį saugumą), pelnys vis mažiau pasitikėjimo nei tokios atsakomybės nebijanti vyriausybė.
Kardinaliai prieš srovę pasuko Lietuvos laisvos rinkos institutas, pasiūlęs išvis palaipsniui naikinti socialinį draudimą ir pereiti prie privataus (pensijoms – privalomo, sveikatos priežiūrai - privalomo iš dalies) draudimo, o nedarbo ir motinystės atvejams – prie apsirūpinimo „savanoriško kaupimo“ būdu (kai netekęs darbo gyveni iš savo banke sukauptų pajamų).
Kitaip sakant, pakvietė visus būti „savo likimo kalviais“ tais atvejais, kai netenkama pajamų dėl nedarbo ar motinystės ir privalomai draustis pensijoms bei gydymui lazaretuose (nes normaliose ligoninėse bus gydomi tik tie, kad apsidraus papildomai, t.y, pirmos kategorijos piliečiai).
„Nepaisant ydų, globalinis kapitalizmas padarė nepaprastai daug gero pasauliui, pakeldamas žmones iš skurdo. Tačiau šį kapitalizmą reikia patobulinti, kad jis tarnautų kiekvienam toje sistemoje,“ pastebėjo Davoso diskutantai.
Ne, sako kai kas mažose jauno kapitalizmo valstybėse, reikia dar griežčiau įgyvendinti jo nenumaldomas taisykles.
Moralė ir vertybės, rašo tarp eilučių savo projektuose ultra-laisvos rinkos adeptai, ateis vėliau - kai visuomenė praturtės, atsiras gausus turtingų žmonių sluoksnis ir suklestės savanoriška pagalba ir labdara išlikusiems skurdžiams, daugiavaikiams, ligotiems ar ir šiaip padykinėjantiems. Ir skurdo problema tada, maždaug po 50-70 metų, išsispręs.
Davosiškiai diskutantai pacitavo garsųjį vadybos mokytoją P.Druckerį, apibrėžusį skirtumą tarp vadybininkų ir lyderių. Vadyba, sakė Druckeris, reiškia atlikti veiksmus teisingai; lyderystė reiškia atlikti teisingus veiksmus.
Išties, rinkos ūkio sistemai vadybininkų pakanka, jai prireikė lyderių. Į tokius lyderius veržiasi Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy, reformuotos ūkio sistemos lyderiu tikisi automatiškai būti pripažintas JAV prezidentas B.Obama, turi idėjų apie sistemos modifikavimą Kinijos ir Rusijos vadovai, jau nekalbant apie potencialius jos novatorius visur kitur pasaulyje, įskaitant Vilnių ir Kauną.
Apie tai, kurlink galėtų transformuotis rinkos ekonomikos sistema, pakalbėsim kitame straipsnyje.
