Kinija griežtą vieno vaiko politiką pradėjo vykdyti dar 1980 m. Ir per paskutinius tris dešimtmečius šalis tikrai pasiekė stebėtinai gerų rezultatų.
Tokių gerų, kad vis dažniau pasigirsta raginimų, kuo greičiau šią politiką keisti. Mat paskaičiuota, jog per artimiausius dešimtmečius gimstatumo ne tik nereiks reguliuoti – jį teks skatinti, nes visuomenė pradės senti.
Kinai ne kartą turėjo keisti savo požiūrį, kokio dydžio turėtų būti šeima. Štai 1950 metais vyriausybė turėjo imtis atitinkamų veiksmų ir pradėti skatinti šeimas gimdyti kuo daugiau vaikų.
Po dešimties metų jau reikėjo galvoti apie gimstatumo kontrolę, 1970 – aisiais daug kalbėta, jog šeimos turi labai gerai pagalvoti ir iš anksto tvirtai apsispręsti, kiek vaikų norės turėti, ar pavyks visus juos tinkamai auginti ir išlaikyti. Taip pat buvo skatinama gimdyti ne pametinukus. Vaikų skaičius Kinijoje pradėjo labai sparčiai augti.
Ir štai 1980–ųjų rugsėjį Kinijos Komunistų partijos Centrinis Komitetas nusiuntė atvirą laišką jauniesiems partijos lyderiams, ragindamas griežtai konktroliuoti gimstamumą ir pradėti vykdyti vieno vaiko politiką.
Kinijoje iki šiol miesto gyventojams leidžiama turėti vieną vaiką, o kaimo vietovėse oficialiai leidžiama auginti „pusantro vaiko“, bet tik tuo atveju, jeigu pirmoji atžala yra mergaitė. Reikia pažymėti, kad šie apribojimai nėra ir niekada nebuvo taikomi Tibete.
Gąsdinantys skaičiai
Kinijos Vyriausybė neslėpė, kad svarbiausias tikslas yra sukontroliuoti populiacijos augimą. Buvo teigiama, esą labai svarbu, kad žmonių skaičius neviršytų 1,2 milijardo. Į visus raginimus šeimoms leisti turėti bent du vaikus, buvo atsakoma, kad tokiu atveju per keliasdešimt metų žmonių skaičius išaugs iki 1,3 milijardo, o dar po dvidešimties kinų bus jau 1,5 milijardo. Tokie skaičiai gąsdino visus.
Tikėtasi, kad gimstamumo kontrolė prisidės prie ekonomikos augimo. Kinų valdžios vyrai mąstė, kad esant mažesniam gyventojų skaičiui lengviau ir greičiau galima pagerinti jų gyvenimo sąlygas.
Teigiama, kad vieno vaiko politika padėjo mažinti vartojimą ir prisidėjo prie aplinkosaugos. Baimintasi, kad pernelyg didelis gyventojų skaičius turės neigiamos įtakos švietimo sistemai ir skatins nedarbą. Milžiniškais tempais būtų naudojami ir energetiniai ištekliai: elektra, vanduo, kertami miškai.
Naują požiūrį diktuoja ekonomika
Tačiau tokie argumentai pastaruoju metu nieko nebeįtikina, nes Kinijos gimstamumas jau seniai nėra labai didelis, o per artimiausius kelis dešimtmečius tauta pradės sparčiai senti.
1980 metais gimstamumas siekė 1,19 proc. kasmet, o 2008–aisiais šis rodiklis buvo tik šiek tiek didesnis nei pusė procento.
Dar viena priežastis keisti politiką ir požiūrį – auganti Kinijos ekonomika, skatinanti plėsti vidaus paklausą. Šiuo metu kinai raginami ne taupyti ir kuo racionaliau investuoti, o išlaidauti.
Gamybos produktyvumo rodikliai šalyje labai aukšti, kai kuriuose sektoriuose seniai nėra balanso – eksporto rinkos nebegelbėja. Tad viliamasi kuo daugiau parduoti vidaus rinkoje.
Argumentas dėl gamtos išteklių taip pat jau seniai turi atsakymą. Taupyti reikia ne mažinant gyventojų skaičių, o modernizuojant pramonę ir keičiant gyvenimo būdą.
