Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją (NSS) iki 2020 metų (tekstą galima rasti adresu
Pirmiausia globalizacijos aplinkybėmis „vertybės ir raidos modeliai tapo globalios konkurencijos objektu“. Kitaip tariant, norima pasakyti, kad Vakarai toliau bando primesti savo globalistinį raidos modelį visam pasauliui, o Rusija nori eiti savo keliu. Geriausias Vakarų agresijos ir vienašališkų veiksmų pavyzdys yra NATO plėtra ir bandymas padaryti iš šios organizacijos pasaulio policininką. Tuo pat metu Jungtinės Valstijos žlugdo globalų strateginį balansą savo PRGS elementų dislokavimo Čekijoje ir Lenkijoje planais. NSS taip ir rašoma: „Kad būtų išsaugotas strateginis stabilumas ir lygiateisis daugiašalis bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje, Rusija, realizuodama šią Strategiją, mažiausiai sąnaudų reikalaujančiu lygiu imsis visų būtinų pastangų, kad strateginės puolamosios ginkluotės srityje būtų išlaikytas paritetas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios kuria globalią priešraketinės gynybos sistemą ir realizuoja globalaus žaibiško smūgio naudojant strateginius nešėjus su branduoliniais ir nebranduoliniais įtaisais koncepciją.“
Pagaliau, turint omenyje besiklostančią padėtį (suprask, stiprėjančią globalią vertybinę ir geopolitinę konkurenciją, kurioje išgyvens stipriausias), Rusijos manymu, neišvengiamai paaštrės kova dėl resursų, pirmiausia Arktyje, Barenco jūroje, Kaspijos jūros baseine bei Centrinėje Azijoje, ir dėl to, kaip teigiama NSS, yra neatmestinas pasienio konfliktas, taip pat ir ginkluotas.
Suprantama, kad tokioje situacijoje Maskva negali atsipalaiduoti ir privalo įgyvendinti kelias priemones.
1) Vidutiniu laikotarpiu (!) tapti viena iš pagrindinių (patekti į penketuką) pasaulio ekonominių galių su atitinkamu BVP, nes stipri ekonomika – tai pinigai, kurie yra reikalingi nacionalinių interesų gynimui.
2) Toliau skatinti integracinius procesus NVS erdvėje (taip pat ir stiprinti KSS ir EvrAzES organizacijas), kuri Rusijai yra prioritetinė nacionalinių interesų prasme. Čia verta pažymėti, kad, be viso ko, NSS rašoma, jog Rusija mano, kad jos karinės pajėgos gali būti dislokuotos įvairiose teritorijose už Rusijos ribų kaip strateginio stabilumo garantas (žinoma, „pagal visas tarptautinės teisės normas“). Pagaliau, duodama suprasti, kad Maskva savarankiškai tvarkysis „artimajame užsienyje“ ir neregioninių galių jai ten nereikia.
3) Kadangi Rusijos pasienyje yra tikėtini konfliktai, ji privalo stiprinti savo sienų apsaugą. Šiuo atveju pažymėtina, kad, be jau minėtų regionų, sieną ruošiamasi stiprinti Tolimuosiuose Rytuose. Kitaip tariant, nors NSS pabrėžiama būtinybė ir toliau aktyviai bendradarbiauti su Kinija, netiesiogiai leidžiama suprasti, kad sienos su ja apsaugą reikia stiprinti.
NSS vertinimai
Žinoma, naujoji Rusijos NSS sulaukė nemažai įvairių ekspertų vertinimų. Daugumos jų nuomone, dokumente yra aiškiai pastebimos militaristinės ir antiamerikietiškos tendencijos. Kitaip tariant, nors NSS patvirtinimas prieš D. Medvedevo ir Baracko Obamos susitikimą buvo atidėtas mėnesiui, jos turinys, palyginti su pradiniu variantu, greičiausiai beveik nepakito.
Vladimiras Kara-Murza pažymi: „Dokumente yra parašyta, kad labiausiai tikėtini mūsų priešai ir vėl yra JAV ir NATO blokas. Tai baisus dokumentas – tai faktinis karo paskelbimas visam civilizuotam pasauliui. Vėl vanagai atėjo į valdžią Generaliniame štabe, Gynybos ministerijoje, Saugumo taryboje. O strategija grąžina mus į šaltojo karo laikus.“ Panašiai galvoja ir Irina Kobrinskaja, didžiausiu dokumento pavojumi laikanti tai, kad jame kaip pagrindinė kovos su išorės grėsmėmis priemonė nurodomas „strateginis atgrasymas“, o tai reiškia grįžimą prie laikų iki Michailo Gorbačiovo atėjimo mąstysenos, kuri šiandien yra neadekvati.
Vakarų žiniasklaidą labiausiai išgąsdino ne antiamerikietiška retorika ir NATO kritika, o kalbos apie Arktį, kurios buvo įvertintos kaip Rusijos pasiruošimas kariauti dėl šio regiono. Britų The Times skyrė tai temai visą straipsnį antrašte „Rusija perspėja, kad artimiausią dešimtmetį gali prasidėti karas dėl Arkties naftos ir dujų“.
Kita vertus, kaip pasakė Michailas Vinogradovas iš fondo „Peterburgo politika“, naujoji Rusijos NSS – tai dokumentas, silpnai susijęs su realybe. „Niekas šios strategijos vykdyti neketina ir todėl visai nesvarbu, kas ten yra parašyta“, – paaiškino jis.
Kaipgi iš tikrųjų reikėtų vertinti ką tik pasirodžiusį Rusijos strateginės minties produktą? Šiuo atveju svarbūs yra keli momentai. Pirmas: ar ši strategija yra dokumentas, parašytas tik dėl parašymo? Antra: jeigu tai rimta strateginė programa, kiek ji yra pagrįsta ir realistinė?
Atsakant į pirmąjį klausimą, galima pažymėti, kad Vakaruose priimta labai atidžiai analizuoti strateginius dokumentus, nes ten manoma, kad juose yra dėstoma reali šalies raidos vizija. O Rusijoje dažnai būna taip, kad popierinės deklaracijos ir realūs veiksmai yra du kardinaliai skirtingi dalykai. Kaip tik todėl M. Vinogradovo nuomonė gali būti visai teisinga. Kita vertus, negalima teigti, kad naujoji Rusijos NSS – tai nieko nevertas dokumentas Rusijos strateginių nuostatų ir planų prasme. Taip, jis gali turėti tam tikrų struktūrinių ir idėjinių trūkumų, bet į jo teiginius privalu atsižvelgti. Šiame kontekste svarbiausi yra du klausimai: kiek pagrįstas yra Rusijos antivakarietiškumas bei konkrečiai antiamerikietiškumas ir kiek realus yra jos išsikeltas uždavinys vidutiniu laikotarpiu patekti į galingiausių pasaulio ekonomikų klubą?
Atsakant į pirmąjį klausimą reikia atkreipti dėmesį į tai, kiek Vakarai provokuoja Rusiją savo agresyvia jos atžvilgiu politika ir kiek pati Rusija „sugrėsmina“ Vakarus nepriklausomai nuo jų veiksmų. Galima sutikti su nuomone, kad iki B. Obamos atėjimo į Baltuosius rūmus JAV politika Rusijos atžvilgiu (taip pat ir JAV užsienio politika NVS erdvėje) buvo gana agresyvi (tai pripažino ir naujoji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton). Tačiau pastaruoju metu aiškiai pastebimas Vakarų noras atsižvelgti į Rusijos poziciją įvairiais klausimais, ir tai galima laikyti netgi tam tikru nuolaidžiavimu. Atskiri analitikai vertina tai kaip taktinius manevrus, bet faktas, pavyzdžiui, kad Ukrainai ir Gruzijai nebuvo pasiūlytas narystės NATO planas. Be to, Vakarai faktiškai „nurijo“ Maskvos veiksmus Gruzijoje. Pagaliau, JAV pasiūlė Rusijai „perkrauti“ santykius. Tokiame kontekste buvo galima laukti, kad NSS kritika Amerikos ir NATO atžvilgiu bus ne tokia aštri, bet ji primena V. Putino Miuncheno kalbą. Pažymėtina, kad strategijoje kalbama apie „vienašališkus jėgos požiūrio recidyvus, naudojamus sprendžiant tarptautinius reikalus“. Tai aiški nuoroda į Vakarus, bet ar pati Rusija nesielgia šiuo metu kaip tik taip? Žinoma, NSS antivakarietiškumas tam tikra prasme yra „vidaus rinkai“ skirtas „produktas“, bet kartu tai – ryškėjanti Rusijos valdančiojo elito mąstymo tendencija, kuri tampa inercine ir todėl pavojinga Rusijai ir visam pasauliui.
Didžiausias iššūkis Rusijai – ji pati
Jeigu Rusija iš tikrųjų ketina modernizuoti savo ekonomiką, ji turi išspręsti daugybę problemų, kurios yra nurodytos toje pačioje NSS:
1) perėjimas nuo resursinės prie inovacinės ekonomikos su aukštesniu darbo našumu ir energetinių gamybos sąnaudų sumažinimu;
2) efektyvesnis valstybės institucijų darbas ir kova su korupcija;
3) atotrūkio tarp regionų sumažinimas;
4) kiekybinis ir kokybinis demografinės problemos sprendimas, lygiagrečiai sprendžiant švietimo, sveikatos apsaugos ir nepriklausomo apsirūpinimo maistu problemas.
Kad tos problemos šiandien sprendžiamos, švelniai tariant, neefektyviai, yra akivaizdu: ekonomika vis dar resursinė, korupcija didžiulė, kaip ir atotrūkis tarp turtingų ir dotuojamų regionų, demografinė situacija vis dar kritinė, nors ir pastebima tam tikrų teigiamų tendencijų.
Dar čia galima prisiminti, kad NSS yra pateikti pagrindiniai nacionalinio saugumo vertinimo kriterijai, ir kiekvienu atveju situacija yra, jeigu ne kritiška, tai bloga.
1) Nedarbo lygis (šiuo metu artėja prie dviženklio skaičiaus, ką jau kalbėti apie nelegalią darbo jėgą ir apskritai darbo jėgos kokybę).
2) Didelis atotrūkis tarp 10 proc. turtingiausių ir blogiausiai gyvenančių Rusijos piliečių.
3) Valstybės užsienio ir vidaus skolos dydis kaip BVP dalis (sumažėjo, bet nevalstybinė užsienio skola vis dar yra didelė).
4) Lėšų, skiriamų sveikatos apsaugai, kultūrai ir švietimui, dydis kaip BVP dalis (didėja, bet vis dar yra nedidelis).
5) Lėšų, kasmet skiriamų kariuomenės modernizavimui, dydis (nepakankamas).
Todėl Rusijos ambicijos vidutiniu laikotarpiu (!) tapti viena galingiausių pasaulio ekonomikų atrodo didžiąja dalimi nepagrįstos, bet...
Ar jie gali?
Situacija (konkurencija) pasaulyje aštrėja ir Rusijai reikia proveržio, ir iš tikrųjų vidutiniu laikotarpiu, nes pasaulio raidos dinamikos greitis yra labai didelis: „Kas nespės, tas pavėluos.“ Ar Rusija sugebės įgyvendinti išsikeltus uždavinius (pirmiausia – įveikti visas „neįveikiamas“ vidines problemas, lygiagrečiai sėkmingai kovodama dėl geopolitinių pozicijų su užsieniu)? Stalinui pavyko: jis perėmė šalį su žagre, o paliko su atomine bomba (nors šiuo atveju būtina prisiminti metodus ir kad tai buvo Sovietų Sąjunga, o ne Rusijos Federacija). Kad pavyks V. Putinui ir D. Medvedevui, analizuojant dabartines Rusijos realijas patikėti yra sunku, labai sunku. Tačiau Rusijos istorija yra baisiausių nuosmukių ir nesuvokiamų pergalių kratinys. Rusai mėgsta sakyti: „Iš pradžių mes patys sau turime sukurti praktiškai neįveikiamas problemas, kad didvyriškai jas įveiktume.“ Todėl tiems, kas Vakaruose (taip pat ir Lietuvoje) skaičiuoja Rusijos raidos variantus, patartina laukti ir ruoštis „galingai Rusijai“, kad vėliau, jeigu rusams „netyčia“ pavyktų, netektų skaudžiai gailėtis, kaip tai jau ne kartą yra buvę.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
