Per gegužės 7-osios inauguraciją, Vladimiras Putinas įvairius konfliktus ir užkariavimus pavertė kertiniu savo politinio teisėtumo požymiu. Deja, tuo jis niekuo nesiskiria nuo daugybės despotų ir karo kurstytojų visame pasaulyje ir istorijoje.
Didžiausias nusikaltimas
Didžiausias V. Putino nusikaltimas prieš šalį, kuriai jis tariamai tarnauja, yra jo bandymas karą Ukrainoje paversti pačios Rusijos valstybės misija.
Iš pradžių Krymą, o paskui dar keturis Ukrainos teritorijos gabalus paskelbdamas Rusijos teritorija, V. Putinas pačius Rusijos valstybės pamatus pririšo prie melo. Šio melo palaikymas (dabar ir tol, kol Rusija pretenduoja į svetimą teritoriją) pateisina ir net reikalauja vis didėjančių represijų šalies viduje ir konfliktų bei izoliacijos užsienyje. Taigi, kol ši grandinė išlieka, Rusija neturi demokratinės ateities. Tačiau bet koks bandymas ją nutraukti gali kartu nutraukti ir pačią Rusijos Federaciją jungiančius ryšius.
Europos politinės analizės centro „CEPA“ analitikas Samas Greenas teigia, jog būtent šia susiskaldymo grėsme V. Putinas, kaip ir prieš tai Josifas Stalinas, tikisi palikti savo pėdsaką. Jis žino, kad kiekvienas, kuris jį pakeis, turės svarbų pasirinkimą: arba priimti melą, o kartu ir autokratijos bei karo neišvengiamybę, arba jį sugriauti su pačia Rusija ir jos konstitucija.
Daugelio nuomone (įskaitant didžiąją dalį Rusijos demokratinės opozicijos esančios tremtyje), yra daug svarių priežasčių dėl kurių reiktų panaikinti 1993 m. Rusijos konstituciją. Iš tiesų, nukankintas opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas siūlė pakeisti Rusijos superprezidentinę sistemą parlamentine, o tam reikėtų visiškai naujos konstitucijos.
Jei V. Putiną pakeis kuri nors dabartinio valdančiojo elito frakcija (o tai kur kas labiau tikėtina nei A. Navalno šalininkų atėjimas į valdžią), jų galimybes siekti suartėjimo su Vakarais (jei jie to norės) taip pat ribos baimė pakenkti bendram Rusijos teritoriniam vientisumui.
Ar kam nors, išskyrus Putiną ir jo šalininkus, turėtų rūpėti, ar išliks pati Rusija?
Rusijos imperializmo demaskavimas, kurį išryškino 2022 m. įvykdyta plataus masto invazija į Ukrainą, paskatino daugybę antikolonijinių judėjimų pačioje Rusijoje. Nuo Šiaurės Kaukazo iki Tolimosios Šiaurės, nuo Volgos iki Vladivostoko, neslavų kilmės rusai vis dažniau atkreipia dėmesį į tai, kad ir jie susidūrė su Maskvos plėšimais – nuo genocido ir priverstinės migracijos iki beveik išnaikintos kalbos ir kultūros. Sunku paneigti jų moralines pretenzijas į apsisprendimo teisę.
Taip pat sunku prašyti ilgai kenčiančių Rusijos mažumų būti kantriomis. Negalima tikėtis, kad Rusijos vidaus kolonijos tikėsis, jog šalis, kuri niekada su jomis nesielgė kaip su lygiavertėmis, pasikeitus vadovybei ar net konstitucijai staiga pakeis savo požiūrį. Iš tiesų Rusijos demokratinės opozicijos nesugebėjimas spręsti šių klausimų iš esmės ir toliau atstumia daugelį mažumų bendruomenių.
Tačiau Rusijos suskaldymas pagal etninį principą nebūtų paprastas. Viena vertus, etniniais rusais priskiriantys žmonės sudaro 78 proc. šalies gyventojų ir sudaro daugumą 70 iš 83 tarptautiniu mastu pripažintų regionų, įskaitant pusę etninių respublikų ir regionų, nominaliai priskiriamų etninėms mažumoms. Be abejo, tapatybė yra lanksti, ir stiprėjant antiimperinėms nuotaikoms, kai kurie žmonės galės drąsiau kalbėti apie savo ne rusiškas šaknis. Tačiau mažai tikėtina, kad tokie pokyčiai turėtų daugiau nei nedidelę įtaką demografinei pusiausvyrai.
Be to, nors Sovietų Sąjunga buvo pasirengusi subyrėti, dabartinė Rusija tokia nėra. SSRS sudėtinės respublikos, kuriose dominavo jų etninės grupės, turėjo ne tik veikiančią biurokratiją, bet ir iš esmės savarankišką ekonominę infrastruktūrą ir tvirtai įsitvirtinusį vietos politinį elitą. Dabartinę Rusiją palaiko ne tik putinizmas, „Vieningoji Rusija“ ir FSB – Rusijos regionai iš esmės nėra savarankiški, o vietos politinis elitas yra silpnas ir iš dalies neteisėtas.
Gyvas prisiminimas
Maždaug trims ketvirtadaliams Rusijos gyventojų SSRS subyrėjimas ir po jo sekęs skurdo ir nusikalstamumo dešimtmetis tebėra gyvas prisiminimas. Net ir tie, kurie nepatenkinti Maskvos valdymu (o dauguma bet kurios tautybės rusų, gyvenančių už sostinės ribų, supranta, koks žiaurus yra Kremlius), nėra patenkinti antrojo socialinių ir ekonominių sukrėtimų laikotarpio galimybe.
Kad ir kokios stiprios būtų išcentrinės jėgos, kai Putinas paliks postą, tikėtina, kad tokios pat stiprios, jei ne stipresnės, bus ir įcentrinės jėgos. Kadangi kovos linijos nubrėžtos ir vyrauja netikrumas, Vakarų šalių vyriausybės gali būti linkusios (ir tikrai bus raginamos) stoti į kurią nors pusę.
Kai kurios iš jų, bijodamos prarasti Rusijos branduolinio arsenalo kontrolę, taip pat galimo tarpetninio karo 11 laiko zonų, ragins Vakarus nusverti svarstykles Maskvos naudai. Kiti, galbūt prisimindami liūdnai pagarsėjusią George'o W. Busho kalbą „Viščiukas Kyjive“, norės pasinaudoti galimybe ir visiems laikams padaryti galą Rusijos imperializmui.
Turi atsispirti pagundai
Vašingtonas ir jo sąjungininkai turėtų atsispirti šiai pagundai bent dėl trijų priežasčių.
Pirma, jei nebus tiesioginio karinio dalyvavimo, Vakarų galimybės paveikti tokio didelio ir sudėtingo politinio proceso rezultatus bus minimalios, o galimybė pagilinti nesantaiką ir atimti iš savęs įtakos svertus – didžiulė.
Antra, tikėtina, kad patys Vakarai bus susiskaldę dėl to, kaip ir ar apskritai įsikišti, būtent tuo metu, kai išlaikyti transatlantinį solidarumą netikrumo akivaizdoje bus itin svarbu.
Ir trečia, bandymai nulemti Rusijos ateitį tik atitrauks Vakarų dėmesį nuo svarbiausių klausimų, kuriems jie turi realią įtaką, pavyzdžiui, saugumo užtikrinimo Ukrainai ir kito Europos Sąjungos plėtros etapo.
Tiesą sakant, tol, kol tęsiasi karas Ukrainoje, pokalbiai apie tai, ar Rusija gali ir turi išlikti tokia, kokia ji yra dabar, yra žalingas dėmesio nukreipimas. Tiems, kurie baiminasi Rusijos subyrėjimo (bet kokiomis aplinkybėmis tai mažai tikėtinas įvykis), tai kelia susirūpinimą dėl paramos Ukrainai.
Tiems, kurie džiaugtųsi Rusijos žlugimu, tai sukelia savotišką magišką mąstymą, tarsi karą būtų lengviau laimėti Rusijoje nei Ukrainoje. Bet kuris požiūris kainuoja gyvybes.
