Lygiai prieš 50 metų tomis dienomis pasaulis buvo atsidūręs prie atominio karo slenksčio. Tačiau tiek JAV, tiek Sovietų Sąjungos vadovai pasielgė protingai ir konfliktą išsprendė taikiai.
Išeities ieškojimas
Spalio 24 dieną laivas „Aleksandrovskas“, kuriame buvo branduolinės galvutės, pasiekė Kubą. Kartu su šia žinia N. Chruščiovas gavo ir telegramą iš prezidento Dž. Kenedžio. Jis kvietė N. Chruščiovą būti protingam ir laikytis blokados sąlygų. Tą pačią dieną N. Chruščiovas apkaltino Dž. Kenedį, kad šis keliąs „ultimatumo sąlygas“, o blokadą pavadino „agresijos aktu, stumiančiu žmoniją prie raketinio branduolinio karo“.
Spalio 25 dieną raketų klausimas buvo iškeltas Jungtinių Tautų Taryboje. Sovietų ambasadorius Valerijus Zorinas, kuris, kaip ir dauguma sovietų diplomatų, nežinojo apie operaciją „Anadyris“, neigė, kad Kuboje esama raketų. Tada JAV atstovas A. Stivensonas visiems pademonstravo nuotraukas, padarytas iš žvalgybos lėktuvų.
Dž. Kenedis dar kartą laišku kreipėsi į N. Chruščiovą. Jame jis rašė, kad sovietų pusė esanti pažeidusi savo pažadus dėl Kubos ir apgavusi JAV prezidentą.
Šį kartą N. Chruščiovas jau nebuvo toks kategoriškas ir bandė ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Prezidiumo nariams jis pareiškė, kad Kuboje raketų išlaikyti nepavyks nepradėjus karo su JAV. Prezidiumo posėdyje buvo nuspręsta pasiūlyti išmontuoti raketas Kuboje už JAV pasižadėjimą nesikišti į Kubos vidaus reikalus.
Taip savo antrajame laiške N. Chruščiovas ir parašė. Jis prašė, kad Amerika ne tik pati nesikištų į Kubos reikalus, bet ir nepalaikytų kitų, jeigu jie veržtųsi į Kubą. „Nei mums, nei jumis nereikėtų traukti už virvės, ant kurios jūs surišote karo kilpą“, – rašė N. Chruščiovas.
N. Chruščiovas tą laišką parašė vienas pats, tad jį gavę Vašingtone ilgai nagrinėjo jo stilių ir jau buvo nusprendę, kad, ko gero, Maskvoje bus įvykęs valstybinis perversmas. Kitos dienos rytą Jungtinės Valstijos dar gavo papildomą reikalavimą pašalinti savo raketas iš Italijos ir Turkijos.
Tuo metu politinė padėtis Havanoje buvo įkaitusi iki raudonumo. Vos sužinojęs apie pakitusią Sovietų Sąjungos poziciją, F. Kastras laišku paprašė N. Chruščiovo neatsisakyti savo ketinimų laikyti raketas Kuboje. Jis teigė manąs, kad per artimiausias 72 valandas Jungtinės Valstijos pulsiančios Kubą. Sovietų gynybos ministras R. Malinovskis irgi turėjo informacijos apie tai, kad Amerika prie Karibų baseino sutraukė savo kariuomenę.
Taikus sprendimas
Maskvoje buvo penkta valanda vakaro, kai Kubą užgriuvo tropinė audra. Tuo metu prie Kubos artėjo JAV žvalgybos lėktuvas U-2. Sovietų zenitinės artilerijos diviziono štabo viršininkas kapitonas Nikolajus Antonecas paskambino Kuboje dislokuotų dalinių vadui generolui Isai Plijevui, bet šio nebuvo kabinete. Pavaduotojas įsakė kapitonui laukti instrukcijų iš generolo. Na o lėktuvas U-2 nelaukė. Jis jau sukiojosi virš Kubos, tad kapitonas dar kartą paskambino I. Plijevui. Jo vis dar nebuvo, tad pavaduotojas Leonidas Garbuzas įsakė amerikiečių lėktuvą numušti. Taigi 10 valandą 22 minutės į lėktuvą U-2 buvo paleista raketa. Jo pilotas majoras Rudolfas Andersonas žuvo.
Dž. Kenedžio kariniai patarėjai įtikinėjo prezidentą duoti komandą, kol dar nevėlu, šturmuoti Kubą. Prezidentas neatmetė kategoriškai šių pasiūlymų, tik nebuvo praradęs vilties susitarti taikiai. Spalio 27-ąją, šeštadienį, įprasta laikyti diena, kai pasaulis buvo arčiausiai atominio karo.
Naktį iš spalio 27-osios ministras R. Kenedis Jungtinių Valstijų teisingumo ministerijos patalpose vėl susitiko su ambasadoriumi A. Dobryninu ir jam paaiškino, kad situacija gali tapti nevaldoma, o paskui jau prasidėtų grandininė reakcija. R. Kenedis pareiškė, jog JAV prezidentas galįs garantuoti, kad, jei rusai išveš raketas iš Kubos, amerikiečiai jos nepuls ir karantiną kaipmat nutrauks. A. Dobryninas paklausė ir apie raketų išvežimą iš Turkijos. R. Kenedis patikino, kad dėl to kliūčių neturėtų būti. Jis žinojo, kad Turkijoje esančios raketos kariniu požiūriu jau pasenusios, bet iš karto sutikus jas išvežti būtų buvęs lyg ir pralaimėjimas.
Rytą Kremlius gavo iš prezidento Dž. Kenedžio pranešimą. Juo rusams buvo siūloma, stebint Jungtinių Tautų atstovams, išvežti raketas iš Kubos. Tokiu atveju amerikiečiai nutrauktų karantiną ir garantuotų, kad nepuls Kubos.
Pusiaudienį N. Chruščiovas sušaukė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narius į savo vilą Novo Ogariove. Buvo svarstomas Dž. Kenedžio laiškas. Tuo metu iš Vašingtono paskambino A. Dobryninas. Jis papasakojo apie savo susitikimą su R. Kenedžiu ir sakė manąs, kad prezidentas jaučia didelį spaudimą iš Pentagono generolų – tie norėtų pradėti karą.
Išklausęs visų, N. Chruščiovas pasikvietė stenografistę ir padiktavo, kad gavo Dž. Kenedžio laišką, o kitame rašė suprantąs, jog JAV išveš raketas ir iš Turkijos. Taip pat N. Chruščiovas įsakė I. Plijevui nešaudyti į amerikiečių lėktuvus ir sugrąžino į oro uostus visus rusų lėktuvus, kurie patruliavo Karibų rajone.
Rusų specialistai raketinius įrengimus išmontavo per 3 savaites. Lapkričio 20 dieną prezidentas Dž. Kenedis davė įsakymą nutraukti Kubos karantiną. Po keleto dienų Jungtinės Valstijos išmontavo savo raketas Turkijoje.
Taikiu krizės išsprendimu buvo patenkinti ne visi. Po keleto metų N. Chruščiovą verčiant iš posto Politinis Biuras tai įvertino kaip pralaimėjimą.
Kubos komunistinė valdžia Sovietų Sąjungos kompromisą irgi įvertino kaip išdavystę. Kubos režimui pritarė Kinija – ta pareiškė, kad Sovietų Sąjunga, girdi, bijanti Amerikos ir išdavusi Kubą. Tokios pat nuomonės buvo ir Albanija.
Kai kurie JAV kariškiai, pavyzdžiui, Oro pajėgų vadas generolas Kertisas Lemėjus, atsisakymą pulti Kubą pavadino „didžiausiu mūsų laikų JAV pralaimėjimu“.
Krizei pasibaigus, abiejų didžiųjų šalių žvalgybų analitikai pasiūlė įrengti „raudonąjį telefoną“ – tarp Vašingtono ir Maskvos nutiesti tiesioginę telefono liniją, kad, jeigu iškiltų krizė, abiejų valstybių lyderiai nedelsdami galėtų pasikalbėti vienas su kitu.
Jau išverstas iš valdžios N. Chruščiovas savo atsiminimuose rašė:
Tai buvo labai įdomūs įvykiai, nes dvi didžiulės šalys buvo susidūrusios kaktomuša. Atrodė, kad išpsręsti konfliktą galima tik kariniu būdu. Visa mūsų kariuomenė buvo pasiruošusi kariauti, o Jungtinės Valstijos buvo apsupusios salą koviniais laivais, sutelkusios pėstininkus ir aviaciją. Bet mes įrodėme, kad, vadovaujantis protingais tikslais ir norais neleisti kilti karui, galima surasti kompromisą. Nugalėjo protas. Todėl aš tik geruoju prisimenu vėliau nušautą JAV prezidentą. Jis išliko protingas, nesileido gąsdinamas, žinodamas JAV pranašumą, nėjo „va bank“. Nereikia didelio proto, kad pradėtum karą. O jis parodė valstybinę išmintį, nepabijojo dešiniųjų kritikos ir laimėjo taika.
Lietuviškas pėdsakas
Kubos krizėje būta ir šiokio tokio lietuviško pėdsako. Vieni iš pirmųjų į Kubą atvyko kariai iš 79-ojo „Plungės“ raketinio pulko. Jie Kubos salos centre, miške, atvirame grunte, išliejo betoninį pagrindą ir statė raketas. Į ten 1962 metų rugsėjo mėnesį raketos buvo gabenamos ir iš Šateikių. Viskas buvo įslaptinta. Raketos Šateikiuose buvo pakrautos naktį. Kareiviai dirbo vilkėdami civiliniais rūbais, o pravažiuojant keleiviniams traukiniams Vilniaus–Klaipėdos maršrutu, šviesa būdavo gesinama ir darbas nutraukiamas. Paskui tos raketos buvo išgabentos į Sevastopolį, ten naktį pakrautos į prekinius laivus ir išplukdytos į Havaną. Buvo lietuvių ir tarp sovietinių karių. Jie krovė raketas, montavo jas, stovėdavo sargybose. Visi buvo civiliais rūbais ir buvo apiforminti ne kaip kariai, o kaip žemės ūkio specialistai: zootechnikai, veterinarai.
Po krizės į Kubą buvo nuvažiavęs ne vienas specialistas iš Lietuvos. Į „laisvės salą“ Komunistų partija siuntė tik aukščiausios kvalifikacijos įvairių sričių specialistus, kurie turėjo sukurti klestinčią socialistinę Kubą. Vienu metu Kubos krepšinio rinktinę treniravo Steponas Butautas. Jo treniruojami kubiečiai iškovojo bronzos medalius Meksikos olimpinėse žaidynėse ir tapo Panamerikos žaidynių vicečempionais. Kubos švietimo ministerijos patarėju finansų klausimais dirbo ilgametis jau nepriklausomos Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.
Plačiau apie krizę ir tuos neramius laikus galite pasiskaityti knygoje „Lietuvos taukus surijo rusai“.
Vytautas ŽUTAUTAS
