1944 m. gruodžio 17 d. amerikiečio Virgilio Lary visureigis rieda kalvotu Belgijos regionu – Valonija. Atšiaurus vėjas kanda į skruostus.
Prieš dieną Hitlerio kariuomenė pradėjo Ardėnų puolimą, o leitenantas Lary ir jo vadovaujama džipų ir atvirų sunkvežimių vilkstinė su 285-ojo lauko artilerijos stebėjimo bataliono kariais vyksta iš Malmedi miesto į Šv. Vitą padėti rytiniame Belgijos fronte besiginantiems amerikiečiams. „Boches! Boches!“ – šaukia belgai pakelėje, kai vilkstinė apie 13 valandą priartėja prie Bunjė kaimo kryžkelės, tačiau amerikiečiams nesupranta, kad vietiniai bando juos perspėti, prancūziškai šaukdami paniekinamą vokiečių karių pavadinimą.
Vilkstinei priartėjus prie kryžkelės, priekyje važiuojančiame visureigyje sėdintis Lary supranta padėties rimtumą, mat už jo važiuojančius sunkvežimius netikėtai apšaudo vokiečių tankai. Kelios transporto priemonės užsiliepsnoja, o kitos – kilus sąmyšiui – trenkiasi viena į kitą. Amerikiečiai metasi į kelkraščio griovį ir bando kovoti. Tačiau priešas yra gerokai pranašesnis, o nuo rytinės Bunjė pusės girdisi atriedant dar daugiau „Tiger“ ir „Panther“ tankų.
„Turime pasiduoti“, – šaukia Virgilis Lary savo žmonėms ir netrukus iš griovio išlipa šiek tiek daugiau nei 100 amerikiečių, iškėlę rankas virš galvos. Vokiečiai, priklausantys SS kovos grupei „Peiper“, liepia karo belaisviams vora eiti į atvirą lauką. Nepaisant žiemos šalčių, žemė gerai neįšalusi. Suglumęs Lary mato, kad amerikiečius iš dviejų pusių saugo tankai, nors visi belaisviai stovi iškėlę rankas virš galvos ir nekelia jokios grėsmės. Trečiasis sustoja vidury kelio prie lauko, priešais jį išsirikiuoja keli esesininkai.
Jame esantis karininkas išsitraukia ginklą ir nukreipia jį į belaisvius. Staiga jis nuspaudžia gaiduką. Kulka perveria priešais jį stovėjusio Lary vairuotojo krūtinę. Amerikiečių belaisviai su siaubu žiūri į savo tautietį, kuris garsiai sušukęs krenta ant žemės. Po kelių sekundžių ima griaudėti vokiečių kulkosvaidžiai. Prasideda žudynės.
Vokiečių surengtų skerdynių nepamiršo niekas – ne tik amerikiečiai.
SS buvo pasiruošę pralieti kraują
Kovos grupės „Peiper“ esesininkai – tai tik menka dalis iš ketvirčio milijono vokiečių karių, kurie dalyvavo Hitlerio surengtame Ardėnų puolime 1944 m. gruodį. Žaibo puolimas per Belgijos miškus prieš amerikiečius buvo paskutinis didelis fiurerio bandymas pakeisti karo eigą. Svarbiausi puolimo elementai buvo greitis ir netikėtumas, o kovos grupei „Peiper“ su SS oberšturmbanfiureriu Joachimu Peiperiu priešakyje buvo pavesta tankais judėti per Ardėnus ir užimti svarbiausius tiltus, vedančius per Maso upę.
Prieš išpuolį Hitleris aiškiai ir tiesiogiai nurodė, kad pajėgos turi kovoti „negailestingai“ ir pakeliui sėti „baimę ir siaubą“. Fiureris pabrėžė, kad kariai neturėtų „demonstruoti žmogiško santūrumo“.
Pasak Joachimo Peiperio, likus dviem dienoms iki Ardėnų puolimo, jis divizijos vadavietėje gavo medžiagą, kurioje „nurodyta, kad karo belaisviai turi būti sušaudyti, jeigu to reikalauja vietos kovos sąlygos“. Kiti liudininkai po karo ėmė abejoti skaitę tokius tiesioginius nurodymus apie likvidavimą, tačiau daugelis SS dalinių karių Ardėnų puolimo metu buvo įsitikinę, kad jų vadai ragino greitai susidoroti su karo belaisviais.
Jei netikėtas vokiečių puolimas būtų baigęsis pergale, daliniams būtų reikėję skubiai judėti, o tam būtų trukdę karo belaisviai. Tokie nurodymai ypač tiko elitinio būrio „Waffen“ esesininkams, kuriems buvo įskiepyta, kad moraliniai skrupulai ir įsitikinimai negali trukdyti kovai.
Pavyzdžiui, vienas kuopos vadas kurstė savo vyrus „kovoti sena gera SS dvasia“. „Aš neduodu jums įsakymų šaudyti į karo belaisvius, bet jūs visi esate profesionalūs SS kariai. Jūs žinote, ką daryti, man nebereikia jums priminti“, – pridūrė jis.
Peiperis reikalavo taikyti Rytų fronto taktiką
Peiperio taip pat visai nekankino sąžinės graužatis, kai reikėdavo griežtai susidoroti su priešu. 29 metų užkietėjęs nacis dar 1933 m. savo noru prisijungė prie esesininkų ir pirmaisiais karo metais tarnavo SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio adjutantu. Jis kartu su Himmleriu apžiūrėdavo koncentracijos stovyklas ir matė, kaip psichikos ligoniai nuodijami dujomis.
Vėliau Peiperis kariavo Sovietų Sąjungoje, sklandė gandai, kad ten jo dalinys kankino ir šaudė karo belaisvius. Anot kovos grupės „Peiper“ kareivio, vadas ir Ardėnuose reikalavo tokio pat žiauraus elgesio kaip Rytų fronte.
„Dabar turime kautis taip pat, kaip kovėmės Rusijoje. Specialios taisyklės, kurios iki šiol buvo taikomos Vakaruose, negalioja“, – neva prieš mūšį sakęs Peiperis.
Kai antrąją puolimo dieną Peiperio kariai netikėtai paėmė į nelaisvę 100 amerikiečių, SS kariai neabejojo, ką daryti. Kovos grupė vėlavo pagal grafiką, todėl skubėjo judėti toliau. Niekas nežino, ar pats Peiperis davė įsakymą žudyti. Vadas jau buvo nuvažiavęs į priekį kartu su pirmaisiais tankais, kai amerikiečiai buvo suginti į lauką. Jo jau buvo ir pėdos ataušusios, kai Bunjė lauke nuaidėjo pirmasis šūvis.
Šūvis, po kurio amerikiečiams atsivėrė tikras pragaras.
Vokiečiai išžudė belaisvius
Leitenantas Virgilis Lary su siaubu stebėjo, kaip jo vairuotojas guli lauke su kulka krūtinėje. Amerikietis net nespėjo sureaguoti, kai vokiečių pistoletai, šautuvai ir kulkosvaidžiai paleido šūvių papliūpą į belaisvius. „Ugnis tapo vis intensyvesnė. Tie, kurie nebuvo iškart nužudyti, puolė ant žemės. Kritau veidu į purvą, kojomis į kelią. Girdėjau sužeistų amerikiečių dejones“, – vėliau prisiminė Lary.
Tris ar keturias minutes netilo kulkosvaidžių tratėjimas kulkoms draskant kalinių kūnus. Lary pajuto, kaip viena kulka perskrodė pėdą, o kita įsirėžė į šlaunikaulį. Kai baisus ginklų dundesys galop nurimo, vieni gulėjo sužeisti ir garsiai aimanavo iš skausmo, o kiti gulėjo visiškai ramūs.
„Macht alle kaputt“ – pasigirdo vokiškai nuo kelio – likviduoti visus likusius gyvus.
Vėliau tardomas vienas iš žudynėse dalyvavusių esesininkų prisipažino, kad „kelias minutes stovėjo su dviem bendražygiais ir stebėjo vis dar judančius ar kitus gyvybės ženklus rodančius amerikiečius“: „Visi trys pasirinkome taikinius ir nuėjome šaudyti. Savo pistoletu nušoviau keturis ar penkis sužeistus amerikiečių kareivius. Suvariau po kulką į kiekvieno širdį.“
Tebegulėdamas veidu į purvą Lary pajuto artėjančius budelius. Sulig kiekvienu šūviu nutildavo po aimaną. Lary stengėsi neaimanuoti iš skausmo ir apsimetė negyvu. Jis gulėjo tylut tylutėliai, suakmenėjęs iš siaubo, kai esesininkas purvu šlepsėjo vis arčiau.
„Laikas sustojo, – prisiminė leitenantas, ką jautė, kai išgirdo, kaip kulka perveria šalia gulinčio bendražygio galvą. – Įsitempęs laukiau savo gyvenimo pabaigos.“
Išgyvenusieji bandė pabėgti
Lary neabejojo, kad jo dienos jau suskaičiuotos. Todėl kai išgirdo, kad esesininkas pamažėle tolsta, atrodė, kad įvyko stebuklas.
Netrukus šūviai nutilo. Vokiečiai, matyt, buvo įsitikinę, kad visi belaisviai negyvi. Dyzeliniai varikliai užriaumojo ir tankai bei šarvuočiai patraukė į pietus.
Liko tik vienas vokiečių sargybinių būrys. Jis užėmė pozicijas Bunjė kryžkelėje, kad nukreiptų čia atvykstančias šarvuočių pajėgas pietų kryptimi.
Be Lary, lauke gulėjo dar 15–20 gyvų amerikiečių. Kaskart, kai pravažiuodavo triukšminga vokiečių transporto priemonių kolona, išgyvenusieji tarpusavyje pašnibždomis pakalbėdavo.
Jeigu jie liktų gulėti šaltame purve žiemą, nakties tikriausiai neišgyventų, todėl susitarė pabandyti pabėgti.
„Dabar laikas“, – pasakė vienas iš amerikiečių, kai maždaug 16:30 val. sutemo.
Krypuodami ir šlubčiodami sužeisti belaisviai skubėjo per lauką. Vieni bėgo link miško, kiti į tuščią kavinę netoli kryžkelės.
Vokiečių sargybiniai netruko pastebėti bėgančius belaisvius ir vėl nuaidėjo kulkosvaidžių salvės. Viena pabėgėlių grupelė pasiekė mišką ir pabėgo. Tiems, kurie ieškojo prieglobsčio kavinėje, nepasisekė. Vokiečiai padegė pastatą, o kai amerikiečiai išbėgo iš jo, esesininkai juos sušaudė.
Lary buvo vienintelis, prisiglaudęs pašiūrėje šalia namo. Jis matė, kas vyksta, tačiau, jo laimei, ši vieta nebuvo apieškota. Jau visiškai sutemus jis patraukė į šiaurės vakarus – link Malmedi miestelio, kurį vis dar kontroliavo amerikiečių pajėgos.
„Laimei, turėjau kompasą. Tiksliai nežinojau, kur yra Malmedi. Reikėjo įveikti apie penkis kilometrus. Kai priėjau nedidelę penkių ar septynių namų gyvenvietę, belgai man parodė, kur Malmedi. Atvykęs į miestelį iš karto apie viską pranešiau pulkininkui leitenantui.“
Lary ir kitų išgyvenusiųjų pasakojimai sukrėtė amerikiečių karius. Nė diena nespėjo praeiti, o visi Ardėnų apkasuose buvę kariai jau žinojo apie vokiečių surengtas žudynes, kurios klaidingai buvo pavadintos Malmedi, o ne Bunjė žudynėmis – tikriausiai todėl, kad šiurpios istorijos buvo papasakotos Malmedi.
Tačiau amerikiečių kariuomenei geografija nerūpėjo. Kareiviams buvo svarbus tik vienas dalykas – atkeršyti už vokiečių žiaurumus.
Amerikiečiai atkeršijo
Žinia apie žudynes smarkiai pakeitė amerikiečių požiūrį į kovas Ardėnuose. Jau kitą dieną po žudynių vyriausioji vadovybė išsiuntė skubų įspėjimą visiems fronto kareiviams: „Pavojinga pasiduoti vokiečių tankų įguloms, o ypač pėstininkų nelydimiems tankams, arba pasiduoti bet kuriam kitam daliniui, kuris skubiai veržiasi pirmyn. Šie padaliniai nėra pasirengę imti karius į nelaisvę, todėl juos paprasčiausiai nužudo.“
Taigi, amerikiečiai liovėsi mėtę ginklus ir kėlę rankas virš galvos. Jie nusprendė kovoti iki mirties. Tačiau labiausiai pasikeitė požiūris į priešą, juos imta vertinti ciniškai. Ardėnus vis labiau dengiant sniegui, vis giliau grimzdo visos pamokos apie gailestingumą ir karo taisykles.
Praėjus kelioms savaitėms po žudynių, amerikiečiai nedvejodami kankino į nelaisvę paimtus vokiečius, kurie buvo sugauti avintys amerikiečių batais. Tai galėjo reikšti tik tai, kad priešas pavogė avalynę iš į nelaisvę paimtų ar žuvusių amerikiečių.
Iš tiesų 1944 m. gruodį vokiečių kariams trūko beveik visko – ypač šiltos avalynės, todėl dažnai kildavo didžiulė pagunda pasiimti šiltus žuvusiųjų batus.
Tačiau tik nedaugelis amerikiečių karių svarstė, iš kur vokiečiai gavo batus, daugelį buvo užvaldęs pyktis dėl žuvusių bendražygių. Už bausmę amerikiečių desantininkai versdavo į nelaisvę paimtus vokiečius basomis vaikščioti po sniegą, kol jie taip sušaldavo, kad nebegalėdavo paeiti.
Tada belaisviai atsidurdavo karo lauko ligoninėje, kur daugeliu atvejų jiems tekdavo amputuoti abi kojas.
„Tikriausiai tai būtų galima pavadinti žvėriškumu ar žiaurumu, bet tuo metu maniau, kad tai yra žiaurus, bet veiksmingas būdas išmokyti vokiečius svarbią pamoką: su desantininkais nejuokaujama“, – sakė eilinis Frankas Brumbaughas iš 82-osios oro desantininkų divizijos.
Kitais atvejais amerikietiškus batus avėję vokiečiai būdavo tiesiog nubaudžiami mirties bausme. Tačiau vokiečiams net nereikėjo nieko vogti, kad jie būtų sušaudyti.
„Nereikia nė vieno esesininko ar desantininko imti į nelaisvę, juos reikia nedelsiant nušauti“, – taip skambėjo žiaurus rašytinis įsakymas iš 328-osios pėstininkų divizijos štabo, duotas praėjus keturioms dienoms po Malmedi žudynių.
Amerikiečių žudynės buvo nuslėptos
Toli gražu ne visi amerikiečių karininkai kurstė tokį žiaurų elgesį, tačiau jei neraginti kariai nušaudavo vokiečių belaisvį, apie tai nebūdavo pranešama. Į keršto veiksmus, kurių Ardėnuose dažnai pasitaikydavo, buvo žiūrima pro pirštus. Sužeisti vokiečių tankistai būdavo nušaunami, o virš galvos rankas iškėlę „fricai“ – šaltakraujiškai nužudomi.
Pasak liudininko, kovojusio netoli Elsenborno kalnagūbrio rytinėje Belgijos dalyje, jo būryje buvo 19-metis eilinis, pravarde Jauniklis („Junior“). Jis garsėjo tuo, kad žudė „visus, kurie tik prie jo priartėdavo, įskaitant visus karo belaisvius“.
„Jauniklis žygiavo gatve. 72 valandas name prasislapstęsis vokietis išėjo prie vartų, nusilenkė ir su šypsena, uždėjęs rankas ant galvos, sušuko: „Kamerad! Kamerad“ („Draugas! Draugas!“). Jauniklis nesustodamas išsitraukė ginklą ir eidamas šovė vokiečiui į veidą“, – apie vieną iš Jauniklio nužudymų pasakojo liudininkas.
Patys baisiausi keršto veiksmai įvykdyti 1945 m. sausio 1 d. Šenjonės mieste. Po įnirtingo mūšio miesto griuvėsiuose JAV 11-osios šarvuočių divizijos kareiviai į nelaisvę paėmė apie 60 vokiečių, kurių dauguma buvo labai jauni kariai. Visi belaisviai buvo nuvesti ant kalvos už miesto. „Ten buvo sustatyti kulkosvaidžiai, kuriais tie berniukai turėjo būti sušaudyti. Vykdėme tokius pačius nusikaltimus, kaip japonai ir vokiečiai“, – aiškino 11-osios šarvuočių divizijos seržantas Johnas Fague'as, jis pats nespaudė gaiduko, bet matė žudynių rezultatą.
„Grįždamas į miestą pažvelgiau į laukus, kuriuose buvo sušaudyti tie vokiečių berniukai. Sniege gulėjo tamsūs siluetai be gyvybės ženklų.“
Niekada nepaaiškėjo, kas davė įsakymą žudyti. Šis įvykis – tai juoda dėmė JAV karo istorijoje, kurią pasistengta nuslėpti.
„Buvo keletas nemalonių incidentų, susijusių su belaisvių šaudymu. Tikiuosi, pavyks juos nuslėpti“, – savo dienoraštyje rašė garsus amerikiečių generolas George'as Pattonas.
Vyriausiasis Sąjungininkų vadas Dwightas D. Eisenhoweris norėjo, kad šis reikalas būtų ištirtas pasibaigus karui. Tačiau 11-oji šarvuočių divizija atsisakė bendradarbiauti ir pareiškė: „Per vėlu; karas baigėsi, daliniai išformuoti.“
Šios žudynės buvo nuslėptos, apie jas trūko informacijos archyvuose. O vokiečių įvykdytas žudynes Malmedi, priešingai, amerikiečiai labai atkakliai stengėsi kuo išsamiai ištirti ir atskleisti, kas jas įvykdė.
Kūnai rasti sniege
Tik praėjus mėnesiui po vokiečių surengtų žudynių Bunjė lauke, amerikiečių kariai atgavo teritorijos, kurioje įvyko karo nusikaltimas, kontrolę. Žemė jau buvo įšalusi, o lauką dengė pusės metro sniegas. Tačiau balta danga slėpė makabriškus radinius, pamažu vienas po kito visi jie buvo atkasti. „Amerikiečių kareiviai ir keli vokiečių karo belaisviai vaikščiojo po lauką. Jie iškasė iš po sniego sušalusius nužudytų amerikiečių kareivių kūnus, sustingusius iškraipytomis pozomis“, – prisiminė kareivis Frankas Brumbaughas, kuris matė mūšio lauką sausio viduryje.
Kapaviečių registravimo grupė sužėmėjo vietas, kuriuose rasti kūnai, ir juos nufotografavo. Daugeliu atvejų vyrai tebegulėjo virš galvos iškėlę rankas. Kai kuriems trūko akių, tikriausiai jas buvo iškapojusios varnos. Akiduobėse buvo sniegsas.
Sušalę palaikai buvo sunkvežimiais nugabenti į geležinkelio stotį Malmedi, kad atšiltų. Čia gydytojai rado aiškių įrodymų, kad aukos buvo sušaudytos: rankos buvo ištinusios, o galvoje, širdyje ar kakle rasta šūvio žymių. Nuo parako atsiradę nudegimai ties šūvio vieta rodė, kad šauta iš arti.
Lauke buvo nužudyti 84 amerikiečių karo belaisviai. Kiti vilkstinėje važiavę asmenys žuvo per pirmąsias kovas arba jiems pavyko pabėgti.
Pirminė amerikiečių ataskaita buvo parengta 1945 m. sausio 27 d., o vėliau apklausti vokiečių karo belaisviai atskleidė, kad žudynių budeliai priklausė Peiperio kovos grupei. Pasibaigus karui, atėjo laikas nubausti kaltininkus.
43 asmenys nuteisti mirties bausme
Amerikiečiai sugebėjo nuslėpti savo pačių keršto veiksmus ir Šenjonėje įvykdytas žudynes, bet visomis išgalėmis stengėsi nubausti vokiečius už žudynes, kurias vienas JAV senatorius apibūdino kaip „nepateisinamiausias masines skerdynes istorijoje“.
1946 m. amerikiečiai pateikė kaltinimus 73 vokiečių karininkams ir esesininkams ir iškėlė didelę karo nusikaltimų bylą teisme, kuris buvo įkurtas buvusioje Dachau koncentracijos stovykloje. Keli žudynes matę liudininkai sėdosi į liudytojų suolą. Vienas iš liudytojų buvo ir Virgilis Lary, jis atpažino pirmuosius du šūvius paleidusį SS karininką. Kas davė įsakymą pradėti 1944 m. gruodžio 17 d. žudynes, nebuvo nustatyta.
Tačiau keli vokiečių liudininkai apkaltino Peiperį ne kartą įsakius sušaudyti karo belaisvius per Ardėnų puolimą. Bet kokiu atveju, kovos grupės vadui teko didžiausia atsakomybė, kaip ir dėl to, kad įskiepijo savo kariams, jog karo belaisviai yra nereikalinga našta.
1946 m. liepos 11 d. Dachau karo teismas visus 73 kaltinamuosius pripažino kaltais prisidėjus prie „neprovokuoto, apgalvoto ir žiauraus“ amerikiečių karo belaisvių likvidavimo. Peiperis ir 42 esesininkai, kuriems jis vadovavo, buvo nuteisti mirties bausme, 22 buvo nuspręsta įkalinti iki gyvos galvos, o likusieji aštuoni buvo nuteisti kalėti nuo 10 iki 20 metų. Kalėjime Virgilis Lary susidūrė su Peiperiu. Leitenantas pareikalavo atsakyti, kaip jo vadovaujamas dalinys galėjo įvykdyti tokį nusikaltimą.
„Mums buvo įsakyta. Aš prisiimu visą atsakomybę“, – atsakė Peiperis.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
