Kai karas siaučia fronto linijoje, su tranšėjomis, tankais, dronais ir raketomis, jis matomas. Tačiau kur kas pavojingesnis karas vyksta ten, kur jo niekas nepastebi: derybose, memorandumuose, akcentuojant etnines skriaudas ir kultūrinius reikalavimus, rašo „Kyiv Independent“.
Tai karas, kurį Rusija vykdo jau dešimtmečius. Vasario 24-ąją jis tiesiog pakeitė formą.
Neseniai duotame interviu Vengrijos žurnalistams Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Rusija ir Vengrija turi „bendrą problemą“ – tariamą nacionalinių mažumų persekiojimą Ukrainoje.
Kalbėdamas pagal blogiausias kolonijinių imperijų tradicijas, Rusijos diplomatas paneigė pačią Ukrainos valstybingumo idėją, pavaizduodamas ją kaip paprastą teritoriją, kurioje būtina „apsaugoti“ rusus, vengrus, rumunus, lenkus – visus, kas tik naudinga, jei tai padeda pateisinti okupaciją.
Būtent tokia logika Maskva naudojosi, pateisindama Krymo aneksiją ir sukeldama karą Rytų Ukrainoje. Visai neseniai, kalbėdama Tarpparlamentinės sąjungos forume Ženevoje, Rusijos parlamento pirmininkė Valentina Matvijenko pateisino Kremliaus karą prieš Ukrainą, teigdama, kad Rusija siekia sustabdyti „žudynes Donbase“ – istoriniame regione, kurį dabar sudaro Ukrainos Donecko ir Luhansko sritys.
Kremliaus hibridinės strategijos pagrindas
2014 m., aneksavus Krymą, dar prieš prasidedant karo veiksmams Rytų Ukrainoje, rusai savo agresiją grindė teiginiu, kad „gina“ Krymo gyventojus nuo mitinio „nacionalistų puolimo“. Kaip matome, karui visada randamas pretekstas.
Būtent ši logika yra Kremliaus hibridinės strategijos pagrindas. Ja siekiama sugriauti Europos vienybę, diskredituoti Europos Sąjungą ir sunaikinti pačią Europos integracijos idėją.
Tai daroma ne karine jėga, o remiant kraštutinius elementus, bendradarbiaujant su „naudingais idiotais“ ir atveriant senas istorines žaizdas.
Viskas prasidėjo Balkanuose – nuo karų ir etninių konfliktų buvusios Jugoslavijos teritorijoje, diktatoriaus Slobodano Miloševičiaus, skelbusio, kad „visi serbai turi gyventi vienoje valstybėje“, rėmimo. Šią liniją tęsė Bosnijos serbų lyderiai Radovanas Karadžičius ir Ratko Mladičius.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Šiaurės Makedonija. Rusija darė viską, kad Nikola Gruevski liktų premjeru. Tai buvo autokratas su korumpuota praeitimi, siekęs įstumti šalį į chaosą, kad užkirstų kelią jos stojimui į NATO. Kai planas žlugo, jis pabėgo – ne bet kur, o į Vengriją.
Ten prieglobstį jam suteikė Viktoras Orbanas, pats žinomas dėl šovinistinių pažiūrų. Šiandien V. Orbanas blokuoja pagalbą Ukrainai, puola NATO, derasi dėl nuolaidų Rusijos dujoms ir tuo pat metu save pristato kaip Ukrainos vengrų mažumos gynėją – bet tik tomis sąlygomis, kurios atkartoja Kremliaus retoriką.
Rusijai kiekvienoje šalyje pavyksta rasti „naudingųjų idiotų“
Kremlius veikia nuosekliai ir tiksliai, išnaudodamas bet kokius tarpvalstybinius ginčus, kad pakenktų pasitikėjimui Europos projektu.
Jis visada pasirengęs remti šovinistus, jei tik jie priešinasi Briuseliui. Jis remiasi mažumų teisėmis, kai tai gali supriešinti kaimynines valstybes.
Ir kiekvienoje šalyje jam pavyksta rasti „naudingų idiotų“ – tų, kurie vaidina lojalių sąjungininkų vaidmenį, bet nesuvokia, kad tėra didesnio žaidimo įrankiai.
Tokios hibridinės atakos ne mažiau pavojingos nei raketos. Jos iš vidaus griauna demokratinio pasaulio pamatus, kuria ES įvaizdį kaip neveiksmingos organizacijos, nesugebančios apginti savęs ir savo rėmėjų.
Atsparumas šiam hibridiniam karui prasideda nuo sąmoningumo – gebėjimo atpažinti manipuliacijas. Jis prasideda nuo aiškios Europos pozicijos mažumų klausimais, be dvigubų standartų.
Ir, svarbiausia, jis prasideda nuo supratimo, kad Europos vienybė ginama ne tik Donbaso tranšėjose, bet ir kiekviename mieste.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
