Įsivaizduokite, kad pabundate ir sužinote, jog jūsų mieste atsirado nauja mirtina gripo atmaina. Nors sveikatos apsaugos pareigūnai ramina, socialiniuose tinkluose plinta prieštaringi „medicinos ekspertų“ teiginiai apie šios ligos kilmę ir pavojingumą.
Ligoninės perpildytos pacientų, turinčių gripo simptomų, todėl kiti sergantieji negauna reikiamos pagalbos ir galiausiai miršta.
Pamažu paaiškėja, kad šią paniką sukėlė užsienio priešas, paskleisdamas melagingą informaciją – pavyzdžiui, kad ši gripo atmaina yra mirtina.
Tai – kognityvinis karas, kai mūšio lauku tampa žmogaus sąmonė, o ataka vykdoma be fizinės agresijos, rašo „The Conversation“.
Klasikinis kognityvinio karo pavyzdys – „refleksinės kontrolės“ koncepcija – menas, kurį Rusija tobulino dešimtmečiais. Ji apima priešo suvokimo formavimą savo naudai, jam nė nesuvokiant, kad yra manipuliuojamas.
Ukrainos konflikto kontekste tai pasireiškia naratyvais apie istorines pretenzijas į Ukrainos teritoriją bei Vakarų vaizdavimą kaip žlugusių morališkai.
Kognityvinis karas padeda įgyti pranašumą prieš priešininką, nukreipiant dėmesį į individo, grupės ar visuomenės požiūrį ir elgesį.
Juo siekiama pakeisti realybės suvokimą, paverčiant žmogaus sąmonę kritine karo sritimi. Tai – ginklas geopolitinėje kovoje, vykstančioje ne fiziniame, o protų pasaulyje.
Kadangi kognityvinis karas gali vykti be fizinės žalos, kurią reglamentuoja galiojantys karo įstatymai, jis egzistuoja teisinėje tuštumoje.
Tačiau tai nereiškia, kad jis negali sukelti smurto, paremtu melaginga informacija, ar sužalojimų bei mirčių dėl antrinių padarinių.
Kognityvinio manipuliavimo erdvė – internetas
Samprata, kad karas iš esmės yra proto kova, kurioje dominuoja kognityvinis manipuliavimas, siekia stratego Sun Tzu (V a. pr. Kr.) laikus. Šiandien pagrindinė tokių operacijų erdvė – internetas.
Skaitmeninė revoliucija leido ypač tiksliai pritaikyti turinį pagal mūsų skaitmeniniame pėdsake užfiksuotus šališkumus – tai vadinama tikslingu turinio pritaikymu konkrečioms grupėms.
Dirbtinis intelektas (DI) gali pateikti mums turinį, kuris niekada nebuvo nufotografuotas ar nufilmuotas. Tam pakanka gerai suformuluoto dirbtinio intelekto raginimo, atitinkančio blogų veikėjų naratyvus ir tikslus, o auditorija klaidinama nepastebimai.
Tokios dezinformacijos kampanijos vis dažniau pasiekia žmogaus protą. Ukrainos kare matome nuolat pasikartojančius kognityvinio karo naratyvus – pavyzdžiui, kaltinimus, kad Ukrainos valdžia slepia ar net skatina choleros protrūkius.
Taip pat buvo skleidžiami teiginiai apie JAV remiamas biologinių ginklų laboratorijas – jie tapo vienu iš melagingų pretekstų Rusijos invazijai pateisinti.
Per COVID-19 pandemiją melaginga informacija taip pat kainavo gyvybes: žmonės atsisakė apsaugos priemonių ar vartojo kenksmingus preparatus.
Kai kurie pandemijos metu paskleisti pasakojimai buvo sąmoningai naudojami kaip geopolitinės kovos įrankis. Rusijos ir Kinijos valstybiniai veikėjai koordinavo kampanijas, naudodami DI sukurtus socialinių tinklų personažus ir nuomonės formavimą tiek bendruomenių, tiek asmeniniu lygmeniu.
Kognityvinis karas susiduria su teisine spraga
Tradiciniai karo įstatymai orientuojasi į fizinę jėgą – bombas ir kulkas, todėl kognityvinis karas lieka pilkojoje teisinėje zonoje.
Ar psichologinis manipuliavimas gali būti laikomas „ginkluotu užpuolimu“, pateisinančiu savigyną pagal JT Chartiją? Kol kas aiškaus atsakymo nėra. Valstybė galėtų panaudoti dezinformacija, susijusia su sveikatos klausimais, kad sukeltų masines aukas kitoje šalyje – oficialiai nepradėdama karo.
Panaši spraga egzistuoja ir esant tradiciniam karui. Tokiais atvejais kognityvinis karas gali ištrinti ribą tarp leistinos karinės apgaulės ir draudžiamos perfidijos.
Įsivaizduokime humanitarinę vakcinacijos kampaniją, per kurią slapta renkama DNR informacija, o karinės pajėgos ją naudoja sukilėlių tinklų žemėlapiui sudaryti.
Toks pasitikėjimo išnaudojimas pagal tarptautinę humanitarinę teisę laikytinas perfidija – bet tik tuo atveju, jei pradėsime pripažinti manipuliacines taktikas kaip karo veiksmų dalį.
Kaip save apsaugoti nuo kognityvinio karo?
Tam, kad apsaugotume save šioje naujoje realybėje, pirmiausia, turime iš naujo apibrėžti, ką reiškia „grėsmė“ šiuolaikiniuose konfliktuose.
JT Chartija jau draudžia „grasinti panaudoti jėgą“ prieš kitas valstybes, tačiau tai vis dar suprantama tik kaip fizinė grėsmė.
Kai užsienio valstybė užtvindo jūsų žiniasklaidą melagingais pranešimais apie sveikatos pavojus, siekdama sukelti paniką – ar tai nesukelia tokio pat pavojaus šaliai kaip kariniai veiksmai?
Šis klausimas iškeltas jau 2017 m., kai ekspertai parengė Talino kibernetinio karo vadovą (70 taisyklė), tačiau mūsų teisinė sistema iki šiol nespėjo prisitaikyti.
Antra, turime pripažinti, kad psichologinė žala yra tikra žala. Kai galvojame apie karo padarinius, įsivaizduojame fizinius sužalojimus. Tačiau potrauminio streso sutrikimas jau seniai pripažintas teisėtu karo veiksmu.
Galiausiai, tradicinės karo teisės normos gali būti nepakankamos – verta ieškoti atsakymų žmogaus teisių apsaugos sistemoje.
Joje jau numatyta minties ir nuomonės laisvė bei karo propagandos draudimas – visa tai galėtų apsaugoti civilius nuo kognityvinių atakų. Valstybės turi pareigą ginti šias teises tiek savo teritorijoje, tiek už jos ribų.
Vis sudėtingesnės technologijos, skirtos manipuliuoti kognityviniais ir emociniais procesais, kelia vieną didžiausių grėsmių žmogaus autonomijai šiandien.
Tik pritaikydami teisinę sistemą šiems iššūkiams, galėsime stiprinti visuomenės atsparumą ir paruošti ateities kartas būsimiems išbandymams bei konfliktams.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
