Britų leidinys savo tyrime atkreipia dėmesį į kariškiams kylančias problemas, susijusias su NATO rytinės sienos stiprinimu. Pažymima, kad yra svarbu ne tik parodyti savo galią ir ryžtą Rusijai, tačiau taip pat ir užsitikrinti, kad logistikos iššūkiai neužblokuotų NATO atsako į tam tikrą provokaciją.
Pasikeitęs laikmetis ir neatsižvelgimas į Rusijos siunčiamus signalus
Rusijai 2014-aisiais aneksavus Krymą Vakarų pasaulis staiga susivokė, kad visuotinės taikos metai, atėję po Berlyno sienos griūties, pasiekė savo pabaigą. JAV jūrų pėstininkų vadas, generolas Robertas Nelleris praėjusį mėnesį Norvegijoje dislokuotiems amerikiečių kariams prasitarė, kad „jaučia, jog artėja karas“. Vėliau kariuomenės atstovai aiškino, kad jis nemano, jog karas yra neišvengiamas, tačiau norėjo pažymėti, kad „reikia būti pasirengusiems plataus masto konfliktui“.
Vos savaite anksčiau, vienas Rusijos aukštas pareigas užimantis valdininkas apkaltino NATO „provokuojant Maskvą prieš savo valią veltis į karines lenktynes Europos centre“.
„Po to, kai griuvo siena… niekam net į galvą nešovė, kad mums reikės keliauti Rytų Europa bet kokia karinių dalinių forma, – aiškino iki šių metų JAV pajėgų vado Europoje užėmęs Benas Hodgesas. – Mes visi galvojome, kad Rusija bus mūsų partnerė. Visi pradėjo mažinti savo kariuomenę taip greitai, kaip tik įmanoma“.
Dabar vienas iš NATO kariuomenės vadų teigia, kad aljansas „iš naudojo žiūri į visus tuos dalykus, kuriuos mes jau užmiršome kaip daryti“. Jis pripažįsta, kad aljansas – ar bent jau keli jo nariai – galėtų sparčiau reaguoti į tokius akivaizdžius perspėjimus kaip plataus masto kibernetinis išpuolis Estijoje 2007-aisiais ir Rusijos-Gruzijos karas 2008-aisiais. „Visi požymiai buvo jau ten, – aiškino jis. – Mes tiesiog buvome ne pakankamai atidūs“.
NATO iššūkiai Europoje
Šiuo metu Briuselyje ir 29 aljanso narių sostinėse yra vieningai sutariama dėl vieno – būtina skubiai aštrinti jo veikimo užtikrinimo procesą Europoje. Tiek NATO, tiek ES pradėjo daugialypes logistines problemas sprendžiančias iniciatyvas, nuo transporto butelių kakliukų situacijos sprendimo iki pasienio procedūrų, kurios suryja daug laiko, teisinių reformų.
Aljansas dabar stengsis pademonstruoti galimybę apsaugoti savo naujai susiformavusias po Šaltojo karo sienas, kurios nusidriekė nuo Arkties iki šiaurės Sirijos.
Iššūkiai, su kuriais susiduria NATO driekiasi nuo apkarpytų Europos valstybių kariuomenių biudžetų iki JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos pareiškimų ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdomos Rusijos kėslų. NATO taip pat tenka spręsti tokius politinius klausimus, kaip teritorinės gynybos priemonių proporcingumas pavojams – „Financial Times“ teigiama, kad aljansui tenka numatyti ir tokį dalyką, kad atsakomosios priemonės neišprovokuotų konflikto, nuo kurio turėtų apsaugoti.
„NATO tikrai neturi noro naujo šaltojo karo, tačiau pasaulis pasikeitė ir tuo pačiu NATO turi keisti, – aiškina Jensas Stoltenbergas, NATO generalinis sekretorius, užėmęs šias pareigas praėjus metams po Krymo konflikto pradžios. – Pirmą sykį istorijoje, mums tenka suvaldyti krizę už mūsų sienų ribų ir tuo pačiu metu imtis žingsnių… pastangų mūsų kolektyvinei gynybai Europoje“.
Europa susirūpino kolektyvine gynyba
Šis procesas gerokai suintensyvėjo po to, kai D. Trumpas užėmė prezidento postą. JAV lyderis šokiravo NATO sąjungininkus gegužę kuomet žiniasklaidoje buvo paskelbta apie NATO 5-ojo straipsnio galimas interpretacijas, jeigu nebus investuojama į savo šalies kariuomenę. Vėliau tiek jis pats, tiek ir kiti JAV valdžios atstovai paaiškino, kad NATO tvirtybė yra nepajudinama. Lapkritį JAV prezidentas užsiminė: „Įplaukia milijardai dolerių (skiriamų valstybių gynybos biudžetams, – red. past.). NATO, patikėkite manimi, yra labai laimingi tuo, ką padarė Donaldas Trumpas“.
Europos šalys, kurios sudaro didžiąją dalį NATO narių, taip pat signalizuoja, kad į bendro saugumo klausimą žiūri daug rimčiau. Beveik visos ES valstybės praėjusį mėnesį paskelbė taip vadinamą nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (Pesco) nutartį.
Danų vadovaujama iniciatyva yra skirta pagerinti kariuomenės mobilumą visoje Europoje, panaikinant biurokratijos ar infrastruktūros trūkumo trukdžius tapo viena pirmųjų Pesco užduočių. Šį klausimą taip pat žadama iškelti ir į ES lygmenį, nes „tokiu būdu būtų galima geriau užtikrinti mūsų pačių saugumą“.
Lyginant su kitomis NATO valstybėmis, rytinių šalių kariniai ir ekonominiai resursai yra gana nedideli, ir tai natūraliai kelia klausimą, kas nutiktų jeigu Rusija nuspręstų išbandyti NATO galimybes. 2016-ųjų „Rand Corporation“ atliktas tyrimas rodo, kad rusų kariai galėtų pasiekti Estijos sostinės Talino priemiesčius praėjus 60 valandų nuo puolimo pradžios. NATO teigimu, priešakiniai atsakomieji būriai bet kuriame Europos taške galėtų atsirasti „per kelias dienas“. Šiais metais tokiems greitojo reagavimo būriams vadovaus Italija, kurioje sostinė Roma yra už 2 tūkst. kilometrų nuo Talino.
„Biurokratijos mažinimas ir logistikos problemų sprendimas“
Tačiau labiau negu didelis atstumas, neramina logistinės problemos. Centrinėje ir Rytų Europoje, kur daugelis šalių arba buvo Sovietų Sąjungoje arba jos Varšuvos pakto dalimi, infrastruktūra gali būti apleista arba skurdi. Tiltai, tuneliai, keliai, geležinkeliai ir uostai Vakarų Europoje taip pat pastaruosius 25 metus nebuvo pritaikomi perkelti didelį sunkiosios JAV karinės technikos. „Europoje niekas nebestato tiltų, išlaikančių „Abrams“ tanko 70 tonų svorį“, – cituojamas buvęs JAV nuolatinis atstovas NATO Douglas Lute’as.
Transporto perkėlimo kiekį lemia ir kiti ribojantys dalykai: šešių valandų delsimas transportuojant techniką tarp Lenkijos ir Lietuvos vien dėl skirtingų bėgių; taip pat toje pačioje Lenkijoje gausu traukinių stočių su vos vienpusiu eismu (Varšuva tikina, kad daugelis stočių turi daugiau nei vieną juostą, – FT); Bremerhaveno uosto galimybės – Šiaurės jūros uostas turi prieigą tik prie vieno privažiavo, kuris leidžia perkelti ne daugiau 1500 mašinų per vieną dieną.
Generolas B. Hodgesas teigia, kad Europos saugumo užtikrinimo iniciatyva – JAV finansuojama programa, kuriai vien 2017-aisiais buvo skirta 3,4 mlrd. dolerių – jau finansavo geležinkelio infrastruktūros gerinimui, kad tankus būtų galima iškrauti daug greičiau. Artimiausi prioritetai turėtų būti sunkiosios technikos transportavimo ir kuro saugyklų finansavimas. „Tai yra dalykai, į kuriuos mes galime investuoti pinigus jau dabar“, – pareiškė jis.
Administraciniai iššūkiai taip pat prideda dar vieną problemų sluoksnį, norint sklandžiai perkelti didesnį kiekį karinės technikos. Pasienio patikros gali būti laikinai atšauktos kriziniu laikotarpiu, tačiau kariuomenės atstovams dar teks įveikti ir tokius regioninius iššūkius, kaip Vokietijoje galiojantis įstatymas, kuris draudžia sunkiajai technikai važiuoti keliais tam tikru laiku. NATO tikina, kad savo prioritetine užduotimi laiko kariuomenės ir karinės technikos pervežimo trukmę per kai kurių valstybių sienas sumažinimą nuo 3 savaičių iki penkių dienų.
Vakarų strategams dažnai reikia spręsti ir tokias problemas, kaip nesuderinamos technologijos, nuo radijo ryšio iki degalų purkštukų.
Europos 28 šalių kariuomenės iš esmės yra didžiulis nederintos karinės technikos ir ginkluotės rinkinys. Anot spalį NATO paviešintos ataskaitos, kontinento aljanso narės turi 20 rūšių naikintuvų, kai JAV tokių yra šešios; 29 rūšis laivų-naikintojų ir fregatų, JAV turi tik keturias; 17 rūšių tankų, palyginti su vienu gaminamu didžiausios NATO narės. „Savaime suvokia, kad Europoje mes turime didžiulę atliekų sankaupą, – aiškino leidiniui neįvardintas ES diplomatas. – Visi turi savo gynybos industriją – ir nė vienas nenori užleisti savo pozicijų“.
Pinigų trūkumas taip pat kelia grėsmę NATO ambicijoms – nepaisant to, kad aljanso narės išleidžia gynybai įspūdingus 946 mlrd. dolerių per metus. 2016-aisiais tik keturios ES narės – Jungtinė Karalystė, Lenkija, Estija ir Graikija – atitiko sutartyje numatytus išleisti 2 proc. BVP gynybai. Šiais metais prie jų turėtų prisidėti Rumunija, Latvija ir Lietuva.
Rusijos keliamos grėsmės
Daugelis analitikų mano, kad Rusijos tiesioginis puolimas prieš kurią nors aljanso narę yra mažai tikėtinas, teigdami, kad didesnę grėsmę potencialiai kelia hibridinis ar kibernetinis išpuolis. Tačiau Europos atstovai tikina, kad Maskva ruošia būtent savo karinę galią: Rusijos lėktuvų skraidymai Baltijos ar Šiaurės šalių oro erdvėse padažnėjo, o vandenyse rusų karo laivų aktyvumas siekia Šaltojo karo laikus. Rusų povandeniniai laivai dislokuoti Juodojoje ir Viduržemio jūrose, taip pat ten, kur nutiesti strategiškai svarbūs transatlantiniai komunikacijų kabeliai, skelbia NATO atstovai.
Rugsėjį, kuomet Maskva suorganizavo savo eilinius „Zapad“ mokymus Rusijos vakarinėje dalyje, į Baltijos šalių teritoriją buvo perkelta papildomos karinės technikos ir karių.
Iš esmės, rašoma „The Financial Times“, NATO dabartinės užduotys yra tiesiog užtęstas įvykdymas tų įsipareigojimų, kurie dar 1999-aisiais, kartu su rytinių Europos valstybių priėmimu į aljansą, buvo apsiimti. Esminis klausimas dabar, ar kontinentas, purtomas augančio populizmo bangos ir „Brexit“, yra pajėgus atremti galingesnį karinį pavojų.
„Niekas iš tiesų nesitikėjo, kad Krymas (Krymo aneksija, – red. past.) įvyks, bet taip buvo, – leidiniui pareiškė kitas Europos diplomatas. – Dabar tu žiūri ir matai: gali būti milijonai dalykų, kurie trukdys greitam kariuomenės judėjimui, kurio mums reiktų“.
