Baltarusijos ir Rusijos sąjunga yra senas dviejų kaimynių projektas, kuris praktiškai nejuda tikros valstybių sąjungos link.
Kas nuveikta, kad tokia sąjunga taptų realybe? Visų pirma, subyrėjus SSRS, Baltarusija nepasirinko aiškaus integracijos į Vakarus kelio, nors S. Šuškevičiui būnant Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku bandymai integruotis ir buvo. Tačiau jau 1993 metais šalies vyriausybė pradėjo siūlyti kurti sąjungą su Rusija, bet parlamentas tada tuos siūlymus atmetė. 1994 metais, į valdžią atėjus Aleksandrui Lukašenkai, sąjungos kūrimas pagreitį pasirašant visą eilę sutarčių tarp Rusijos ir Baltarusijos. 1995-ais metais buvo pasirašyta sutartis dėl glaudaus Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimo, 1996-siasis – sutartis, kurios pagrindu sukuriama Baltarusijos ir Rusijos sandrauga, 1997-siais pasirašoma sutartis dėl Baltarusijos ir Rusijos sąjungos sukūrimo, 1999 m. gruodžio 8 d. Maskvoje pasirašoma sutartis dėl Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sukūrimo, kuri įsigalioja 2000-jų metų sausio 26 d., valstybių prezidentams pasikeitus ratifikavimo raštais. Iš viso dėl šių valstybių bendradarbiavimo įvairiose politikos, ekonomikos, finansų, karinėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose sferose yra pasirašyta per 120 sutarčių.
Tačiau sutartys lieka sutartimis – jos dažnai laužomos arba gyvenimas jas koreguoja.
Vladimirui Putinui atėjus į valdžią, Rusijos politika sąjungos su Baltarusija klausimu pasikeitė. V. Putinas Putinas iš pradžių buvo aktyvus sąjungos kūrimo šalininkas, tačiau susidūręs su Lukašenkos nepasitenkinimu numatoma vasalo role, jam būdingu kalbos stiliumi pareiškė, kad santykiuose su Baltarusija „reikia atskirti muses nuo kotletų“. Taip nedviprasmiškai buvo pareikšta, kad lygiavertės sąjungos tarp nelygiaverčių – nei geografiniu dydžiu, nei gyventojų skaičiumi, nei ūkiniu potencialu – valstybių nebus. Maskva Baltarusijai pasiūlė būti Rusijos gubernija, o A. Lukašenkai gubernatoriumi. Su tokia perspektyva Baltarusijos prezidentas niekada nesutiks.
Po šio Rusijos vadovo pareiškimo realus sąjungos kūrimas sustojo ir merdėja iki šiol.
Tačiau V. Putino žodžiuose yra daug tiesos. Kai kurie baltarusių apžvalgininkai, sąjungos su Rusija šalininkai, tvirtino, kad ES yra geriausias pavyzdys, jog mažos ir didelės valstybės gali gyventi vienoje federacijoje. Tačiau ES susideda ne iš dviejų valstybių ir joje veikia taisyklės, neleidžiančios didelėms valstybėms uzurpuoti mažų valstybių teisių. Net ir Vakarų Europoje sąjunga, sakykim, tarp Vokietijos ir Danijos kaip lygiaverčių partnerių, kažin ar įmanoma. Juo labiau neįmanoma lygiavertė Rusijos ir Baltarusijos sąjunga, ypač kai Rusija tokią galimybę be dvejonių atmeta. Boriso Jelcino valdymo laikais Baltarusijai buvo gana lengva žaisti integracinius žaidimus gaunant didelių ekonominių nuolaidų. Šiuo metu Rusija, kaip ir Baltarusija, yra autoritarinė valstybė. Dviejų autoritarinių valstybių vadovams daryti kompromisus praktiškai neįmanoma.
Politinė Baltarusijos opozicija yra silpna, todėl kalbėti, kad ji neleidžia susijungti su Rusija, yra neteisinga. Tikrosios priežastys yra daug gilesnės.
Baltarusijos piliečiai turi savo supratimą, kokie turi būti santykiai su Rusija. Neseniai vykusios apklausos rezultatai rodo, kad 70 procentų baltarusių Rusiją laiko kultūriškai artimesne nei Europos Sąjunga. Tačiau tik 40 procentų pritaria sąjungai su Rusija ir tik trys procentai norėtų, kad Baltarusija taptų jos dalimi.
Dabartinė padėtis yra naudinga Baltarusijai. Kalbos apie sąjunginę valstybę pritilo, o neapibrėžtas status quo išlieka. Baltarusija vienintelė iš buvusių SSRS sąjunginių respublikų „siekia“ sąjungos su Rusija, iš to gaudama realios naudos.
Visų pirma Rusija ir toliau tiekia pigiius energijos šaltinius Baltarusijai. Plačiai kalbama, kad Ukraina, pasirašiusi sutartį su Rusiją dėl Juodosios jūros laivyno nuomos pratęsimo, daug ekonomiškai laimėjo, nes gaus iš Rusijos net 30 procentų pigesnes dujas. Tačiau Ukrainai, net ir sumažinus dujų kainą, toli iki Baltarusijos, kuri Rusijos dujas kol kas gauna 60 dolerių pigiau, nei Ukraina gaus ateityje. Tai tik dalis privilegijuoto Baltarusijos statuso, atsiradusio spekuliuojant sąjungos su Rusija perspektyvomis.
Deklaracijos deklaracijomis, o Baltarusija vystosi (nesvarbu, kad ją valdo nedemokratiškas prezidentas) kaip nepriklausoma valstybė. Pernai metų statistika rodo, kad pusė Baltarusijos eksporto buvo nukreipta į Europos šalis. Tai yra daug, ypač žinant, kaip ilgai, sakykim, Lietuvai, užtruko pasiekti, kad Rusija nebūtų svarbiausia prekybos partnerė.
Grįžkime prie Baltarusijos sąjungos su Rusija: galima tvirtinti, kad ši idėja, jei nebus kokių nors netikėtų sukrėtimų, numirs savaime. Tačiau Baltarusija neabejotinai liks Rusijos įtakos sferoje. Tai svarbiausias Rusijos siekis ir laimėjimas.
Vis dėlto A. Lukašenkos valdoma Baltarusija yra galvos skausmas Kremliui. Jos prezidento veiksmų dažnai negalima nuspėti. Vienas po kito vyksta „ekonominiai karai“ su Rusija: tai dujų krizė, tai problemos dėl pieno produktų ar cukraus prekybos. Nesutarimų atsiranda dažniausiai dėl dviejų priežasčių – arba Rusijai spaudžiant Minską, kad šis parduotų strateginės paskirties įmones (svarbiausia – tranzitinių naftotiekių ir dujotiekių tinklus), arba Baltarusijai siekiant, kad Maskva jai taikytų išimtines, jokiam kaimynui netaikomas prekybos nuolaidas.
Užsienio politikoje, bent išoriškai, Baltarusija dar labiau nenuspėjama. A. Lukašenka vieną dieną skelbia amžiną draugyste su Rusija, kitą dieną deda pastangas kuo labiau suartėti su Vakarais. Paskutiniai Minsko politiniai viražai taip pat neatitinka Kremliaus skonio. A. Lukašenka pareiškė nedalyvausiantis Gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, o pergalę prieš fašizmą atšvęsiantis „kartu su savo tauta“. Visai neseniai Minskas priglaudė pabėgusį Kirgizijos prezidentą Kurmanbeką Bakijevą ir patikino, kad naujajai Kirgizijos valdžiai jo neišduos. Primename, kad Rusija po neramumų Biškeke ir realios valdžios perėjimo į laikinosios Kirgizijos vyriausybės rankas tuoj pat pripažino naująją Kirgizijos vadovybę ir Maskvai, be abejonės, nėra malonūs A. Lukašenkos raginimai ir toliau laikyti K. Bakijevą teisėtu Kirgizijos vadovu. A. Lukašenka, naudodamasis proga, kad Ukraina pasirašė su Rusija susitarimą dėl karinės bazės ir gavo ūkinių nuolaidų, suskubo pareikalauti, kad Maskva ir Baltarusijai mokėtų „už karines bazes“. Tiesa, šio reikalavimo, kaip ir daugelio kitų, demagogiškai metamų tai Rusijai, tai Vakarams, jis nepavertė principiniu. Vargu ar A. Lukašenka turi nelaužomų principų, išskyrus vieną – likti Baltarusijos prezidentu. Jį, žinoma, tenkina artimo Rusijos satelito statusas, todėl abejonių neturėtų kilti: principiniais klausimais įnoringasis Baltarusijos vadovas visada bus Kremliaus pusėje.
Valentinas Mitė
