Rusija pasirinko naują taikinį Ukrainoje – V. Zelenskį
Rusijos valdžia, o kartu ir rusų propagandininkai jau kelis mėnesius kartoja vieną ir tą patį teiginį – po 2024-ųjų gegužės 20-osios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tariamai netenka „formalaus legitimumo“.
Pavyzdžiui 2024-ųjų balandžio 28-ąją D. Peskovas pareiškė: „Zelenskio likimas yra jau aiškus, ir netrukus ateis momentas, kuomet daugelis, įskaitant ir esančius Ukrainoje, suabejos jo legitimumu… Bet kokiu atveju, bent jau iš teisinės pusės teks tą padaryti. Ir jam teks kažkaip teisintis“.
Gegužės 2-ąją tą patį kartojo ir Viktoras Medvedčukas – V. Putino parankinis, atsivežtas iš Ukrainos. Ukrainoje V. Medvedčukas atstovavo prokremlišką politiką ir buvo apkaltintas valstybės išdavyste, jis netgi siejamas su V. Putinu giminystės ryšiais. 2022-aisiais jis buvo sulaikytas, o vėliau iškeistas į Ukrainos karius, įskaitant „Azov“ kovotojus, kurie buvo Rusijos nelaisvėje.
Rusijos propagandininkai taip pat visi kaip vienas kartoja, kad „nuo gegužės 21-osios atėjo Zelenskio legitimumo pabaiga“.
Tiesa, Rusijai „formalus Zelenskio legitimumas“ nesutrukdė 2022-aisiais metais užpulti suverenią šalį ir kvestionuoti jos egzistavimą jau daugelį metų. Todėl dabartinis Ukrainos valdžios užsipuolimas gali būti laikomas eiliniu Rusijos propagandos bandymu suteikti svorio savo veiksmams, labiausiai – vidinei klausytojų auditorijai.
Kas nutiko Ukrainoje?
Formaliai V. Zelenskio prezidentinė kadencija iš tiesų baigėsi 2024 m. gegužės 20-ąją. Tačiau tuo pat metu Ukrainos konstitucija skelbia, kad prezidentas lieka vykdyti savo pareiga iki naujo šalies vadovo išrinkimo. Prieš Rusijos karą Ukrainoje rinkimai buvo suplanuoti kovo 31-ąją, tačiau buvo atidėti dėl karo padėties šalyje.
Ukrainos valdžia, įskaitant ir patį V. Zelenskį, svarstė galimybes surengti rinkimus, kaip ir buvo planuota, bet ilgainiui atsisakė šio plano. Pagrindinė ir vienintelė priežastis – šiuo metu didelėje šalies teritorijoje vykstantys karo veiksmais. Neįmanoma būtų užtikrinti balsavimą tų, kurie yra fronte, o tęsiantis Rusijos raketų apšaudymams net ir giliai Ukrainos vakaruose, nebūtų įmanoma užtikrinti balsavimo vietų saugumo.
Ukrainoje manoma, kad yra didesnių problemų
„Vyksta karas, rinkimų vykdyti neįmanoma. Absoliuti dauguma Ukrainos gyventojų tai puikiai supranta. Ukrainos prezidento legitimumo klausimas išvis nėra keliamas“, – „Meduza“ komentavo Ukrainos mokslų akademijos Sociologijos instituto direktorius Euhenas Holovacha. Jis pažymėjo, jog ukrainiečiai dabar sprendžia „kur kas svarbesnes problemas, negu Rusijos informacinės kampanijos dėl to, kad mūsų valdžia yra nelegitimi“.
2023-ųjų spalį buvo atlikta reprezentatyvi ukrainiečių apklausa, kurios rezultatai parodė: 81 proc. pasisako už rinkimų surengimą kai pasibaigs karas.
Kitas tyrimas, atliktas 2024-ųjų kovo mėnesį, parodė, jog 59,5 proc. ukrainiečių neigiamai vertina idėją surengti rinkimus iki konflikto pabaigos, o teigiamai – tik 22 proc.
Putinas į valdžią atėjo ne tautos valia
Daug klausimų kelia pačios Rusijos dabartinės valdžios, kuri nebūtais dalykais kaltina Kyjivą, legitimumas. Vladimiras Putinas valdžios viršūnėje – jau 24 metus, tačiau pateko jis ten ne tautos valia.
Net jeigu būtų užmerktos akys prieš akivaizdžiai sufabrikuotus pastaruosius šių metų prezidento rinkimų, į kuriuos nebuvo prileistas nė vienas opozicinis kandidatas, rezultatus, tai 2020-aisiais įvykdytas konstitucijos pakeitimas, kuomet Kremliaus sistema sugebėjo formaliai „perkrauti“ V. Putino prezidentavimo kadencijas ir tokiu būdu palikti jį valdžioje, yra akivaizdus valdžios uzurpavimo vienos sistemos, ar įtakos grupės, rankose pavyzdys.
Maža to, apie V. Putino legitimumą daug sako ir tas faktas, kad skirtingai nei V. Zelenskis, į valdžią jis atėjo ne išrinktas žmonių, o „paskirtas“ tuometinių įtakos grupių. 1999-ųjų gruodžio 31-ąją jis buvo paskelbtas laikinai einančiu prezidento pareigas ir tik po pusmečio buvo surengti pirmalaikiai rinkimai iš valdžios dėl sveikatos problemų pasitraukus Borisui Jelcinui. Per tą pusmetį V. Putinas, jau būdamas valdžioje, pasinaudojo galimybe patraukti nusivylusių sunkia ekonomine situacija šalyje rusų balsus.
Iki tol visuomenei menkai žinomas „jaunas ir perspektyvus“ kagėbistas vos pusmetį išbuvo Rusijos premjeru, o prieš tai – vos metus tarnavo FSB vadovu. V. Putinas į valdžią atėjo ne per rinkimus, o buvo iškeltas įtakos grupių ir tik vėliau legaliais ar nusikalstamais būdais sugebėjo užsitikrinti visuomenės palaikymą.
