Ką mano Vladimiras Putinas, iš auksu blizgančių Kremliaus salių, apie audringas Vakarų šalių diskusijas, kaip geriausiai remti Ukrainą ir kaip nubausti Rusiją? Akivaizdu, kad dabar dėl pergalės Ukrainoje kovojama ne tik mūšio lauke, bet ir bandant palaužti skirtingų pusių – Vakarų ar Rusijos – valią.
Vakarai tikisi, kad agresorius bus tiek nustekentas savo pradėjo karo, kad neturės kitos išeities, kaip trauktis, o Rusija savo ruožtu laukia sąjungininkų susiskaldymo.
Viename kampe Rusijos prezidentas mato Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Baltijos šalių vyriausybes, raginančias spartesnį jo karinį pralaimėjimą Ukrainoje.
„Turime užtikrinti, kad Rusiją iš Ukrainos išvarytų patys ukrainiečiai, dėl Ukrainos teritorijos neturi būti jokių kompromisų“, – griežtai yra sakiusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė Liz Truss.
Tačiau tuo pat metu jis stebi, kaip kitame kampelyje Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos lyderiai siūlo kiek kitokį požiūrį. Gegužės pradžioje Emmanuelis Macronas paragino paskelbti Rusijos ir Ukrainos paliaubas ir perspėjo Vakarus dėl „noro pažeminti ar įžeisti“ Rusiją ar jos lyderį.
O Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi, kalbėdamas Baltuosiuose rūmuose, sakė, kad Europa norėtų „apsvarstyti galimybę sudaryti paliaubas ir atnaujinti produktyvias derybas“.
Galiausiai, po to, kai E. Macronas ir Scholzas beveik pusantros valandos telefonu kalbėjosi su Vladimiru Putinu ir aptarė galimybę per Juodąją jūrą eksportuoti Ukrainos grūdus, Latvijos vicepremjero paskyroje socialiniuose tinkluose įsiplieskė pikta tirada.
„Atrodo, kad yra kategorija vadinamųjų Vakarų lyderių, kuriuos slegia nuolatinis savęs žeminimo troškimas, kartu su visišku atitrūkimu nuo politinių realijų“, – tviteryje rašė Artis Pabriks.
Prieštaringi signalai
Akivaizdu, kad Kremliui svarbiausia išlieka JAV prezidento nuomonė. Tačiau yra prieštaringų signalų ir iš Joe Bideno.
Kovo mėnesį JAV prezidentas V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir užsiminė, kad Kremliuje reikia keisti režimą, tačiau kiek vėliau jis nenorėjo siųsti į Ukrainą raketų sistemų, „galinčių smogti į taikinius Rusijoje“, dėl to Bidenas pelnė pagyrų iš Dmitrijaus Medvedevo, kuris šį požiūrį pavadino „racionaliu“.
Tačiau po to, kai JAV vis dėlto paskelbė, kad keturi iš šių kompleksų siunčiami į Ukrainą, Kremlius pareiškė, kad JAV tik pila žibalo į konflikto ugnį.
Kadangi Bideno įprotis kalbėti be užuolankų yra žinomas visiems, dažniausiai valstybės sekretorius Anthony Blinkenas turi pranešti apie gerai apgalvotus JAV administracijos sprendimus.
Neseniai Berlyne įvykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Blinkenas patikino, kad JAV ir jos partnerių tikslas yra suteikti Ukrainai maksimalią pagalbą tiek mūšio lauke, tiek prie derybų stalo, kad ji galėtų atremti Rusijos agresiją ir visapusiškai apsaugoti savo nepriklausomybę ir suverenitetą.
Teiginys, žinoma, tvirtas, tačiau ką tiksliai reiškia „maksimali pagalba“ ir „visiška“ nepriklausomybės bei suvereniteto apsauga? Ar galima sakyti, kad Vakarų sutarimo Ukrainos klausimu fasade pradėjo ryškėti plyšiai?
„Pakanka prisiminti mūšį dėl naftos embargo“, – sako Ianas Bondas, Europos reformų centro užsienio politikos vadovas, turėdamas galvoje kelias savaites trukusias derybas, dėl kurių ES šalys iš dalies uždraudė Rusijos naftos importą.
Klausimas dėl embargo įvedimo rusiškoms dujoms artimiausiu metu nekyla. Taip, Baltijos šalys ir Lenkija norėtų, kad tai įvyktų kuo greičiau, tačiau, kaip šią savaitę pripažino Estijos premjerė Kaja Kallas, dėl to bus dar sunkiau priimti vėlesnes sankcijas.
O Austrijos kancleris Karlas Nehammeris netgi pareiškė, kad dujų embargas nebus svarstomas būsimajame sankcijų pakete.
Reikia daugiau ginklų
Kijevas pastebi, kad Vakarai žadėjo daug ginklų, bet skyrė jų mažiau. JAV ir Vokietijos pažadai pradėti tiekti pažangius raketų paleidimo įrenginius, oro gynybos sistemas ir radarus, tai turėtų nudžiuginti Ukrainos kariuomenės vadus, kuriems labai reikia tokių ginklų.
Tačiau kaltinimai Vokietijai dėl seniai žadėtų pristatymų ir Bideno reikalavimas, kad JAV ginklai būtų naudojami prieš Rusijos taikinius tik Ukrainoje, kelia tam tikrų klausimų, kodėl Vakarai nori apriboti Kijevo karines pastangas, kai Maskva to nesilaiko.
„Vyksta tam tikras prisitaikymas, lyg sakytume, kad norime, kad ukrainiečiai laimėtų, bet ne taip stipriai", – sako Ianas Bondas.
Dabar yra plačiai paplitusi nuomonė, kad V. Putinas pradėjo šį karą tvirtai tikėdamas, kad Vakarai nedrįs jam atsakyti, kad NATO šalys, neseniai patyrusios gėdą Afganistane, nerizikuos būti įtrauktos į naują tarptautinį konfliktą.
Jei tikėtume kai kuriais iš Maskvos sklindančiais pranešimais, ten pamažu stiprėja pasitikėjimas, kad, pasak Kremliaus šaltinio interviu „Meduza“, Europa anksčiau ar vėliau pavargs teikti paramą Ukrainai.
Kremlius taip pat galėjo pasidžiaugti neseniai Didžiosios Britanijos vyriausybės pareiškimu, kad jei Rusija šią žiemą nutrauks dujų tiekimą, iki 6 milijonų Didžiosios Britanijos namų ūkių gali likti be elektros.
Tačiau ar tikrai Vakarų visuomenės pyktis gali pakenkti paramai Ukrainai? Apie šį pavojų gegužę Kongresui pranešė JAV nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haynes.
„Galbūt Putinas mano, kad maisto, infliacijos ir energijos kainų problemoms paaštrėjus, JAV ir ES ryžtas susilpnės“, – sakė ji Senato Ginkluotųjų tarnybų komiteto nariams.
Tarp visų rūpesčių dėl sau padarytos žalos ir dvejonių tiekiant ginklus Vakarai iki šiol išlaikė stebėtiną vieningumą Ukrainos atžvilgiu. Tačiau esamos skylės gali pradėti didėti.
„Jei viena iš konflikto šalių įgija persvarą, tai gali paaštrinti problemą“, – mano Ianas Bondas.
Na, o jei Ukrainos kariuomenė pradės stumdyti rusus, tuomet, kaip sako Bondas, Vakaruose iškart pasigirs balsai: „Nemėginkite atkovoti tų Donbaso dalių, kurios buvo Rusijos kontroliuojamos nuo 2014 metų“.
Dabar šios diskusijos gali pasirodyti ne pačios aktualiausios, bet kai amerikiečių veteranas diplomatas Henry Kissingeris Davose pasiūlė Ukrainai apsvarstyti galimybę atsisakyti dalies savo teritorijos mainais į taiką su Rusija, jis susidūrė su įnirtinga reakcija tiek pačioje Ukrainoje, tiek už jos ribų.
Tai yra aiškus ženklas, kad galime laukti skaudžių ginčų.
