„Vėžiniais kaimais“ Kinijoje vadina nedideles gyvenvietes, įsikūrusias netoli kenksmingų gamyklų. Čia mirtingumas yra gerokai didesnis, nei visoje likusioje šalyje. Mokslininkų skaičiavimais, iš viso Kinijoje yra 459 tokie „pasmerktųjų kaimai“. Jie išsibarstė po kiekvieną Kinijos provinciją, išskyrus Cinchajų ir Tibetą.
Vasario mėnesį Kinijos aplinkosaugos ministerija paminėjo „vėžinius kaimus“ savo penkerių metų plane. Kinijos nevyriausybinės organizacijos ir aktyvistai pasitiko tokį sprendimą su didžiuliu džiaugsmu ir pareiškė, kad tai yra pirmasis žingsnis pakeliui į ekologinį skaidrumą.
Tačiau kaip paaiškėjo vėliau, ministerija tokiu būdu užsitraukė Kinijos vadovų nemalonę. „Tai yra medicininė problema, kuri negali būti patvirtinta nieko, išskyrus sveikatos apsaugos ministeriją. Pareiškimas buvo nekorektiškas ir ne vietoje“, – buvo atsakyta į ministerijos planą.
Kaip ten bebūtų, ryšys tarp aplinkos užteršimo ir susirgimų skaičiaus augimas yra akivaizdus. Per pastaruosius 30 metų mirtingumas nuo onkologinių ligų išaugo 80 proc., tokiu būdu vėžys virto dažniausiai pasitaikančia mirties priežastimi Kinijoje. Miestuose pagrindine susirgimų priežastimi laikomas toksinis oras, o kaimo vietovėse – vanduo: 70 proc. Kinijos upių ir ežerų yra užteršta.
Janlingano kaime nėra centralizuoto vandentiekio, tačiau gyventojams tai didelių problemų nekėlė, kol valdžia nepastatė čia popieriaus fabriko ir šiluminės elektrinės. Iki tol vanduo iš šalia tekančios upės buvo labai švarus. Dabar gyventojai bando išsivalyti vandenį, tačiau jis vis tiek turi cheminį skonį.
„Kiekvienas čia kažkuo serga“, – skundžiasi vietinis gyventojas. Jo mama kenčia nuo chroniško bronchito, o tik ką gimęs sūnėnas mirė dėl Evanso sindromo.
Gauti mokslinius ekologijos įtakos susirgimams vėžiu įrodymus ne taip jau paprasta, tvirtina „Greenpeace“ aktyvistai Kinijoje. Pasak jų, reikia nustatyti, kad tam tikras chemikalas sukelia tam tikrus vėžinius susirgimus, kad konkretus fabrikas išmeta būtent šį chemikalą ir taip toliau. Tai reikalauja ilgų stebėjimo metų ir ligos istorijų tyrinėjimų.
Būtent tai daro aktyvistė Wei Dunin iš Uli kaimo. 1992 metais valdžia kaimyniniame Nanjane atidarė cheminės pramonės zoną. 2004 metais 60 jos kaimo gyventojų mirė nuo vėžio. 2012 metais onkologiniai susirgimai pasiglemžė dar 6 žmonių gyvybes. Po to, kai jai šių metų balandį pagaliau pavyko atkreipti Kinijos žiniasklaidos dėmesį į problemą, valdžiai įspėjo vietinius gyventojus, kad jų kalbos gali privesti prie nepageidaujamų pasekmių.
Išsivysčiusiose provincijose augant suvokimui apie ekologines problemas, kai kurios kenksmingos gamybos uždaromos ir perkeliamos į šalies Vakarus. Taip, pavyzdžiui, cheminė gamykla prie Dunsino kaimo, gaminusi 2 tūkstančius kancerogeninio chlorfenolio per metus, buvo be paaiškinimų uždaryta. Tačiau gamyklos veiklos pasekmės jausis dar ne vieną dešimtmetį.
Keturi šio kaimo gyventojai pabandė teistis su gamykla, tačiau tiek miesto teismas, tiek ir aukštesnės instancijos teismai atsisakė nagrinėti jų bylas. Du iš šių keturių žmonių netrukus žuvo paslaptingose automobilių avarijose.
Kai kurie „vėžinių kaimų“ gyventojai jau pasidavė: „Kad ir kiek mes apie tai kalbėtume, jie vis tiek neatlygins žalos. Todėl mes nustojome apie tai kalbėti.“
