Visoje Centrinėje ir Rytų Europoje krenta minkštas sniegas, rogės yra paruoštos ir šiaurės elniai nekantrauja kinkinyje. Tai ką Senelis Šaltis turėtų atvežti regionui?
Pageidavimų sąrašas yra lengvai nuspėjamas. Ekonominio augimo atsinaujinimas; svaresnis balsas tokiose tarptautinėse organizacijose kaip Europos Sąjunga (ir jų palankesni sprendimai); didesnis dėmesys iš Amerikos pusės; geranoriška kaimyninė Rusija. Tačiau šie norai yra iš vaikų, prašančių Senio Šalčio stebuklingo triušio ir nematomo apsiausto, serijos.
Realiame pasaulyje regiono lūkesčiai turėtų būti kuklesni. Pirmiausiai reikėtų tikėtis, kad Vakarų Europoje – pagrindinėje jo eksporto rinkoje – vėl neprasidės recesija. Finansinis praeitų metų cunamis nuslūgo, palikdamas rėminę ekonomikos struktūrą purviną, bet nepažeistą. Nė viena vyriausybė nepasidavė ekonominės autarkijos ir politinio populizmo pagundai: šiuo atveju išsiskiria Vengrija, tačiau bendra politinė tendencija yra akivaizdi.
Tai pagrindas atsikvėpti ir padėkoti. Kai kurie politikai iškėlė nacionalinį interesą aukščiau trumpalaikio populiarumo. Nusipelno padėkos ir išoriniai veikėjai (tokie kaip Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros bankas, Europos Komisija ir TVF), kurie kartu su nacionalinėmis vyriausybėmis sugebėjo sulaikyti vakarietiškus bankus nuo sprendimo mostelti ranka į vietinius filialus. Senelis Šaltis turėtų juos už tai apdovanoti, kaip jis padeda tiems, kurie buvo ne tokie naudingi.
Bet kurios dovanos iš naujos Europos Komisijos greičiausiai bus blogai parinktos ir nedžiuginančios. Tačiau vienu dideliu praktiniu pasiūlymu turėtų tapti rimtesnis ES vaidmuo Kryme. ES remiama aukštojo išsilavinimo institucija, kultūros centras ir vizų skyrius taptų galinga atsvara Rusijos „minkštos galios“ politikai ir pademonstruotų ES dėmesį Ukrainai, nepaisant to, kad jos narystės klausimas kaba ore.
NATO gali nesiųsti jokių dovanų, bet vasarą galėtų surengti pratybas Baltijos regione. Aljansui dabar labiausiai rūpi Afganistanas, o kai ten trumpam galima atsipalaiduoti, galvojama dėl savo ateities. Pastaruoju atveju reikia tikėtis, kad NATO kolektyvinio saugumo garantijos nesusilpnės, paskęsdamos mirtinose diskusijose šiuo klausimu.
Ko regionui tikrai reikia – ir tik jis gali tai padaryti – yra naujas savęs įvertinimas. Pasibaigusiai dvidešimties metų istorijai reikalingas naujas skyrius. Dauguma pokomunistinių valstybių prisijungė prie tokių „vakarietiškų“ klubų kaip ES ir NATO, tačiau „plėtros nuovargis“ reiškia, kad sekantis ES plėtros etapas artimiausiu metu greičiausiai neįvyks. Savo ruožtu buvimas klubo nariu dar nereiškia, kad į tave žiūrima rimtai: beveik kiekvieną svarbesnį darbą Europos Sąjungoje, NATO ir kitose struktūrose atlieka vakariečiai.
Stebuklingas mažų darbo kaštų, užsienio investicijų ir eksporto paskatinto augimo ciklas liko praeityje. Regionas dalinai prarado savo konkurencingumą, tačiau jis neturėtų siekti išlikti pigių prekių ir paslaugų tiekėju turtingiems Vakarams.
Geriausias būdas padaryti taip, kad tave vertintų rimtai, yra pasakyti kažką įdomaus ir naujo. Pokomunistinės valstybės privalo pademonstruoti, kad jos yra vertos vietos prie pagrindinio stalo dėl savo intelekto, kūrybingumo ir novatoriškumo. Svarbu, kad regiono gyventojai yra pripratę prie tokių radikalių permainų, kokių senos pavargusios Vakarų Europos valstybės net negali įsivaizduoti.
Europai reikia šios dinamikos, inovacijų ir lankstumo kaip niekada anksčiau. Prašau, Seneli Šalti, atvežk aštrių pieštukų svajonių konkursui.
Parengta pagal economist.com
