Europos kaimynystės politika yra viena naujausių ir prieštaringiausių Europos Sąjungos užsienio politikų. Suformuluota kaip atsakas į tuomet atplūstančią didžiąją Europos Sąjungos plėtros bangą (big bang 2004), ji ne tik apibrėžė ES kaimynystės sferą, bet ir nustatė geopolitines ir kultūrines ES plėtros ribas.Kaimynystės sąvoka yra gana neįprasta ir naujoviška tarptautinių santykių istorijoje, kuri, dominuojama realistinių teorijų, ilgai skirstė šalis į draugus ir priešus.
Pati kaimyno sąvoka priklausomai nuo konteksto gali įgyti negatyvią arba pozityvią reikšmę: nuo kaimyno norima atsiriboti, jei jis kelia pavojų, nepatogumų arba yra labai svetimas, tačiau su kaimynu galima norėti ir suartėti, jei jis yra negrėsmingas, pagelbstintis ar panašus į mus. ES kaimynystės politika puikiai atspindi šį kaimyno sąvokos dvilypumą ir vidinę įtampą, ji tai ir įtvirtina savo genetinėse (kilmės) ir konstitucinėse veiklos normose.
Kaimynystės politikos konstitucinis, geografinės apimties kodas buvo įrašytas kaip kompromisas tarp tuometinių ir būsimų ES valstybių, tarp jų kultūrinių, ekonominių ir geopolitinių interesų: būsimos naujosios narės aktyviai stengėsi išryškinti ir ginti „Rytuose esančių kaimynų“ (aišku, išskyrus Rusijos) interesus, o senosios ES šalys, daugiausia pietinės, norėdamos įtvirtinti savo interesus, neleido politiniam svorio centrui nukrypti į rytus ir reikalavo teikti vienodą prioritetą ir pietinei kaimynystės dimensijai.
Remiantis šiuo kompromisu ir buvo sukurta ES kaimynystės politika, kuri buvo aštriai kritikuojama kaip „viską aprėpianti ir vienodo dydžio politika“, neatsižvelgianti į skirtingą politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį kaimyninių šalių kontekstą. Vėliau šį trūkumą bandyta taisyti išskaidant kaimynystės koncepciją į dvi dimensijas – „Sąjungą Viduržemiui“ ir „Rytų partnerystę“.
Kaimynystės politika nustatė ES „politinės bendruomenės ribas“ ir apibrėžė, nors oficialiai to ir nedeklaruodama, jos plėtros potencialą. Būtinybė apsibrėžti politinės bendruomenės ribas kilo dėl daugelio priežasčių. Naujų valstybių įstojimas į ES (10 plius Rumunija ir Bulgarija) buvo labai didelis iššūkis integracine ir visų pirma institucine prasme. Institucinio gyvybingumo, politinių, ekonominių, socialinių resursų prasme ES tapo nebepajėgi priimti naujų pretendentų (absorption capacity).
Tai, be abejonės, buvo daug politinių ir ekonominių pastangų bei aukų reikalaujantis žygis, kuris sujaudrino ir nuvargino Vakarų visuomenes (šis „plėtros nuovargis“ jaučiamas ir iš viešosios nuomonės apklausų). Čia, žinoma, kultūrinis diskursas taip pat turėjo didelę reikšmę, net jei jis buvo daugiausia dramatizuojamas Turkijos atveju. Vakarų visuomenėse ir politikų gretose vyravo angliškų žodžių žaismo posakis, kad didesnis plėtimasis būtų nebe „platesnė Europa“ (Wider Europe), o „labiau laukinė Europa“ (Wilder Europe). Bet kuriuo atveju vis stipresnė ES vidinė integracija bei vidinių fizinių ir „kognityvių“ sienų nykimas vertė apsibrėžti Sąjungos politinę bendruomenę ir stiprinti išorines savo sienas (pagal tradicinį vestfalinį valstybingumo modelį).
Pietinių kaimyninių valstybių narystė ES niekada didelių polemikų nekėlė, ši idėja buvo aiškiai atmesta dar 1987 metais, kai Maroko prašymas priimti į tuometinę Europos Bendriją buvo vienareikšmiškai atmestas argumentuojant tuo, kad Marokas nėra europietiška valstybė. Kitaip nei pietiniai Viduržemio jūros kaimynai, Vakarų Balkanai yra neabejotinai Europos Sąjungos plėtros žemėlapio ribose. Europos Vadovų Tarybos susitikime Salonikuose buvo aiškiai deklaruota, kad „Vakarų Balkanų ateitis yra Europos Sąjungoje“.
Tikru nežinomuoju tapo Turkija, dešimtmečius besibeldžianti į Europos duris (suprantama, nei Turkija, nei Vakarų Balkanai neįeina į ES kaimynystės politiką). Tačiau ir rytinių kaimyninių valstybių atžvilgiu ES politinis tonas yra gana prieštaringas ir flirtuojantis: joms niekada nebuvo aiškiai atsakyta tolima narystės perspektyva, tačiau ji niekada ir nebuvo pažadėta. Politinės deklaracijos, tokios kaip Ukrainos atveju nuolatos vartojama formuluotė, kad „ES pripažįsta europinius Ukrainos siekius ir sveikina europinį pasirinkimą“, puikiai atspindi šį dvilypumą (dėl šios priežasties Ukraina dažnai vadinama „antrąja Turkija“).
Tiesa ir tai, kad būtinybė pašalinti tolimesnę plėtros politiką iš alternatyvų rinkinio, siūlomo Rytų Europos valstybėms, yra tik viena medalio pusė. Kitas tikslas buvo išvengti naujos „geležinės uždangos“, kuri atskirtų Rytų Europos valstybes ne ES nares nuo ES šalių. Šie dvejopi tikslai puikiai atsispindi garsioje tuometinio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi formulėje: pasak jo, reikia sukurti „ratą draugų“, kurie naudosis „viskuo, tik ne institucijomis“. Kaimynas šioje formuluotėje vaizduojamas kaip draugas, su kuriuo norima palaikyti kuo glaudesnius santykius. Geografinės ir politinės sienos šioje koncepcijoje įgyja tinklų (networks) atspalvį, t. y. jos yra laidžios transnacionaliniams ekonominiams, politiniams, kultūriniams ir kt. ryšiams.
„Draugų rato“ sukūrimo formuluotė slepia, žinoma, ir kitus – utilitarinius – aspektus. Svarbiausi iš jų yra stabilumas ir saugumas ES pašonėje. Strateginiuose ES dokumentuose yra išryškinami ekonominių ir politinių reformų tikslai, tačiau akivaizdu, kad Europos Sąjungos kaimynystės politika labiau remiasi ES strategija ir numatomos reformos yra ne kas kita, kaip ES bendrojo saugumo užtikrinimo plano dalis.
Bendrasis ES saugumas yra suprantamas kaip visapusis saugumas, taigi apima ir vadinamųjų „švelniųjų grėsmių“ prevenciją: energijos tiekimą, sienų kontrolę, kovą su terorizmu ir nusikalstamumu, nelegalią imigraciją, ligų plitimą ir t. t. Europos Komisijos komisarė Benita Ferrero-Waldner yra puikiai nusakiusi šį saugumo interesą: „jeigu Europa neeksportuos stabilumo, ji importuos nestabilumą“. Daugelis ekspertų šią politiką apibūdina kaip geostrategiją „sukurti buferinę zoną“, kuri sugertų į ES plintančias grėsmes.
Ekonominiai interesai, be abejo, irgi ne paskutinėje vietoje ir juos gerai atspindi vieno Europos Komisijos diplomato žodžiai: „mes nenorime importuoti problemų, bet norime importuoti vertę“.
Užčiuopti geopolitinius interesus ir daryti apibendrintas išvadas šiek tiek sunkiau. ES sąmoningai stengiasi nustumti geopolitinį diskursą į šoną, tradicinei „įtakos sferų“ sąvokai priešpriešindama „klestėjimo sferos“ sąvoką. Tačiau visiems puikiai žinoma, kad Rusijos veiksnys čia yra svarbiausias ir ES, keldama koją į Rytų kaimynystės regioną, kelia koja ir į Rusijos interesų daržą, nes, kaip pažymėjo Europos Komisijos diplomatas, ES gali netrukdomai plėtoti savo interesus iki Serbijos, bet ne toliau.
Nors ir yra dažnai pabrėžiama, kad ES ir Rusija „dalijasi rytine kaimynyste“ ir kad jų užsienio politika nesivadovauja nulinės sumos principu (jei tu laimi – aš pralaimiu), įtampa yra neišvengiama dėl daugelio priežasčių. Ir ES kaimynystės politika buvo parengta taip, kad nekeltų politinės temperatūros. Patinka tai kam ar ne, bet reikia pripažinti, kaip pabrėžė ir Europos Komisijos diplomatas, kad „Rusija turi savo teisėtus interesus [šiame] regione“, lygiai taip pat juos gali turėti ir ES.
Violeta Podagelytė
