Apie vieną JAV viceprezidento J. Bideno paskaitą

Spalio 2 d. perskaitęs paskaitą Harvardo universiteto Politikos institute, JAV viceprezidentas J. Bidenas tapo žinių žvaigžde ir diplomatinės įtampos tarp Amerikos ir jos sąjungininkų priežastimi. Didžiausią ažiotažą sukėlė du jo teiginiai: apie spaudimą Europai dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu ir apie kai kurių Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybių vaidmenį kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) radikalais kontekste. Kaip galima interpretuoti tokius Jungtinių Valstijų viceprezidento pareiškimus?

Pradėkime nuo citavimo. „Tai tiesa – jie nenorėjo to daryti, bet Amerikos lyderystė ir prezidento Obamos atkaklumas, dažnai pastatantis Europą į nepatogią padėtį dėl jos nenoro naudoti išlaidas atnešančių ekonominių smūgių padarė savo“, – pažymėjo J. Bidenas. Taip pat jis pareiškė: „Aš nuolatos sakydavau, kad didžiausia mūsų problema – mūsų sąjungininkai regione, kurie buvo mūsų didžiausia problema Sirijoje. Turkai, (...) sauditai, Emyratų atstovai ir t. t. Ką jie darė? Jie taip norėjo nuversti Assadą ir galiausiai sukelti sunitų ir šiitų karą, [kad] įpumpavo šimtus milijonų dolerių ir dešimtis, tūkstančius tonų ginklų į visų, kas tik buvo pasiruošęs kariauti su Assadu, rankas, nepaisydami to, jog paramą gaudavo „Al Nusra“, „Al Qaeda“ ir džihadistai, atkeliaujantys iš kitų pasaulio vietų.“

Europa į J. Bideno pastebėjimus sureagavo švelniai. Naujoji ES atstovė užsienio politikai F. Mogherini pažymėjo, kad ją „truputį nustebino“ JAV viceprezidento žodžiai. „Buvo globalios pastangos, kurios buvo koordinuojamos tarptautiniu lygmeniu. Sprendimai, kuriuos priimdavo Europos Taryba, niekada nebuvo lengvi, bet jie visuomet buvo nepriklausomi (...) ir rėmėsi (...) europinėmis diskusijomis“, – konstatavo ES diplomatijos vadovė. Tie, kuriuos apkaltino parama teroristams, pareikalavo atsiprašymų (pavyzdžiui, Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas).

J. Bidenas visų atsiprašė, bet esmės tai nekeičia. Kaip sakoma, žodis – ne žvirblis. Pagaliau, tarptautinėje politikoje nebūna atsitiktinių nežinia kam adresuotų pareiškimų (ypač tokios svarbos). Todėl verta paanalizuoti, kokią žinią norėjo pasiųsti JAV viceprezidentas.

Europos atveju viskas atrodo gana paprasta. Didelė dalis tarptautinės politikos ekspertų pažymi, kad tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos atsinaujina šaltasis karas (kieno iniciatyva – kitas klausimas). Darant tokią prielaidą, Ukraina yra kovos dėl geopolitinės įtakos arena ir geras pretekstas padaryti taip, kad Maskvai skaudėtų (įvesti ekonomines sankcijas). Bet bėda ta, kad ekonominiai Rusijos ryšiai su JAV nėra stiprūs, todėl vien amerikietiškos sankcijos Kremliui yra nekenksmingos. Taigi Vašingtonui reikalinga Briuselio parama, nes ekonominis Europos bendradarbiavimas su Rusija yra kur kas glaudesnis. Savaime suprantama, kad europiečiai dėl tos pačios priežasties skeptiškiau žiūri į naują šaltąjį karą su Maskva: vertybės, žinoma, gerai, bet pelnas irgi svarbu, juolab kad Ukrainos praradimas Europos Sąjungai geopolitine prasme nėra gyvybės ar mirties klausimas (istoriškai tai – ne europinė geopolitinė erdvė).

REKLAMA

Todėl Amerikai teko paspausti Briuselį, kad jis su didesniu entuziazmu spaustų Rusiją. O J. Bideno pareiškimą galima traktuoti kaip žinią, jog Europai „turėtų būti gėda dėl savo elgesio“ (nenoro aukoti savo ekonominių interesų vardan vertybių). Kitaip tariant, dabar, jeigu Rusija tęs agresiją Ukrainoje, Europos Sąjungai bus dar sunkiau paaiškinti savo neveiksnumą, nes tada vertybių požiūriu principingos Amerikos fone ji atrodys kaip ciniška realistinė galia (nors vaizduoja save kaip vertybinę).

Dar J. Bideno pareiškimas reiškia, kad JAV balsas Europoje išlieka stiprus (dominuojantis). Kaip geopolitinės tapatybės prasme neapibrėžtas subjektas su daugybe skirtingų interesų, ES yra lengvas grobis didelėms galioms su aiškia strategija. Pasirinkimas paprastas – eurazijizmas arba atlantizmas, ir pastarasis, atrodo, laimi. Taigi, atrodo, iš tiesų grįžta šaltojo karo, kurio vieną frontą sudaro vieningi Vakarai su JAV priešakyje, laikai.

Vienintelis dalykas, kuris dar būtinas šioje situacijoje – energetinė Amerikos pagalba Europai. Rusija iš dalies pagrįstai teigia, kad, realizuodamas Vašingtono interesą, Briuselis iš esmės mažina ne tik Rusijos, bet ir savo ekonominį konkurencingumą. Šiame kontekste kyla klausimas: gal Amerika nori susilpninti ne tik Rusiją, bet ir Europą kaip konkurentę? Toks požiūris į ES duotų tik trumpalaikį rezultatą – anksčiau ar vėliau europiečiai pasakys „gana“ ir pereis į Rusijos pusę. Tačiau toks perėjimas mažai tikėtinas. Tik Amerika privalo duoti europiečiams „saldainį“ (pigesnius energetinius resursus). Tuomet Europa ne tik laipsniškai atsikratys energetinės priklausomybės nuo Rusijos, bet ir taps nuoseklia Vašingtono sąjungininke, kurios nereikės įtikinėti veikti kolektyviai vardan bendrų geopolitinių interesų.


Rašyti komentarą...
>
>>>>>>>
2014-10-24 11:00:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
amerikos spaudoje rašoma, jog šis veikėjas yra satanistų apeigas propaguojantis velnių garbintojas ...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų