Spalio 7 dieną suėjo du metai, kai Maskvoje buvo nužudyta žurnalistė Ana Politkovskaja. Nors kartas nuo karto pasirodo optimistiški pranešimai, jog jos nužudymo byla juda į priekį, tikėtis galutinio ir absoliutaus teisingumo būtų naivu. A. Politkovskaja buvo valdančiojo Rusijos režimo priešininkė ir ji to neslėpė. Vargu ar Rusijos valdžia suinteresuota atskleisti visas žurnalistės nužudymo aplinkybes, nes bet kuriuo atveju, kur bevestų pėdsakai, aišku, kad tai buvo politinis nusikaltimas.
Praeitą savaitę A. Politkovskają prisiminė ne tik jos kolegos – Rusijos žurnalistai, bet ir žiniasklaidos darbuotojai visame pasaulyje. Jos vardas tapo savotišku laisvos ir bebaimės žurnalistikos simboliu. Deja, galima teigti, jog šiandieninėje Rusijoje žiniasklaidos atstovai, norintys kalbėti teisybę apie tikrai skaudžius ir nerimą keliančius dalykus, rimtai rizikuoja. Tokiems žurnalistams galiausiai atsiveria trys keliai. Vienas kelių yra bandyti laviruoti, nutylėti kai kuriuos faktus, siekti tam tikro trapaus kompromiso su valdžia (išlaikyti galimybę ją kritikuoti, bet neperžengiant nustatytos ribos). Antras kelias – sakyti tiesą, o pajutus tiesioginę grėsmę sau, emigruoti. Jau ne vienas Rusijos žurnalistas yra pasiprašęs politinio prieglobsčio Vakaruose arba Ukrainoje. Trečias kelias – eiti iki galo, nežiūrint į visas grėsmes ir galimus nemalonumus. Pastaruoju keliu ir nuėjo A. Politkovskaja.
Apie tai buvo jau daug kartų rašyta, bet verta ir vėl prisiminti, kaip į žurnalistės nužudymą reagavo Rusijos valdžia. Tuometinis prezidentas, dabartinis premjeras, Vladimiras Putinas, kurio gimtadienis yra kaip tik spalio 7 dieną, griežtai paneigė valdžios struktūrų dalyvavimą ar suinteresuotumą A. Politkovskajos nužudyme. Kartu jis blogai slėpė savo susierzinimą dėl to, jog šis nusikaltimas sukėlė tokį triukšmą. V. Putinas kalbėjo apie A. Politkovskąją kaip apie neįtakingą žurnalistę ir apgailestavo dėl to, jog jos mirtis pakenkė Rusijos valdžios įvaizdžiui. Kokios nors žmogiškosios užuojautos žurnalistei ar jos artimiesiems tuometinio šalies vadovo žodžiuose nebuvo girdėti.
Šiandien galima daug svarstyti, kodėl A. Politkovskaja nepabėgo į užsienį, nors jos gyvybei grėsė akivaizdus pavojus. Dar 2004 metais ją buvo bandyta nunuodyti lėktuve, skridusiame į įkaitų dramos arena tapusį Beslaną. Tačiau ir po to ji liko Rusijoje, kur iki paskutinių dienų rašė straipsnius. Jai teko vykdyti pareigą, kuri, iš esmės, buvo platesnė, negu vien žurnalisto pareiga. Kiek yra žinoma, žmonės, gyvenantys neramiuose Rusijos Federacijos regionuose – tokiuose kaip Čečėnija ar Ingušija – pasitikėjo A. Politkovskaja, ieškojo jos pagalbos ir užtarimo. Neatsitiktinai po žurnalistės mirties atsirado tie, kad tvirtino, jog šio nusikaltimo mastą sunku suvokti, nes 2006 metų spalio 7 dieną „buvo sušaudyta Rusijos sąžinė“.
Deja, A. Politkovskajos nužudymą galima buvo išpranašauti. 2007 metais, jau po jos mirties, Anglijoje pasirodė A. Politkovskajos knyga „Rusijos dienoraštis“ (šių metų pradžioje išleistas ir lietuviškas vertimas). Kaip ir ankstesnes jos knygas ir straipsnius, šį kūrinį galima pavadinti savotišku „kaltinamuoju aktu“ dabartinei Rusijos valdžiai. Šios knygos jokiu būdu nepavadinsi laisvalaikio skaitalu. Skaityti „Rusijos dienoraštį“ ir skaudu, ir baisu. Beveik neįmanoma patikėti, jog dalykai, kurios aprašo A. Politkovskaja, dedasi XXI amžiaus pradžioje regionuose, kuriuose Rusijos valdžia skelbiasi „įvedusi tvarką“.
„Rusijos dienoraštyje“ A. Politkovskaja nerašo apie kokius nors globalius dalykus, nedaro apibendrinimų. Ji parodo naujausiąją Rusijos istoriją per atskirų, galima sakyti – paprastų, žmonių tragedijos prizmę. Neatsitiktinai knygą užbaigia labai trumpas skyrelis pavadintas „Ar aš bijau?“, kuriame A. Politkovskaja kalba apie savo motyvus. Štai šio skyrelio pradžia:
„Žmonės neretai man prikiša, kad esu pesimistė ir netikiu Rusijos žmonių jėga, o dėl mane apsėdusio priešiškumo Putinui nieko daugiau nebematau.
Deja, aš matau viską ir tai yra didžiausia mano problema. Matau ir kas gera, ir kas bloga. Matau, kad žmonės norėtų padaryti gyvenimą geresnį, tačiau nepajėgia. Mėgindami tai nuslėpti, jie susitelkia ties pozityvias dalykais, dėdamiesi, kad blogų nėra.
Mano nuomone, tai panašu į po lapu pasislėpusį grybą. Tiesa, beveik nekyla abejonių, kad kas nors jį būtinai išraus, nupjaus ir suvalgys. Jei gimei žmogus, negali elgtis kaip grybas“. [Politkovskaja, Ana. Rusijos dienoraštis., „Kitos knygos“, Kaunas 2008, p. 341].
Įdomiausia, kad šiame skyrelyje A. Politkovskaja iš tiesų nekalba apie baimę dėl savo gyvybės ar sveikatos. Jei kokia baimė čia ir jaučiama – tai tik dėl Rusijos ateities.
Viktor Denisenko
