Žmonės, išgyvenę Leningrado blokadą: virė sriubą iš batų ir iki šiol renka trupinius nuo stalo

Viena iš ilgiausiai trukusių blokadų per visą žmonijos istoriją. Apie 900 pragaro dienų ir naktų. Reguliarūs bombardavimai ir artilerijos apšaudymai, sugriauti namai, badas, kraupus šaltis ir kalnai lavonų gatvėse. Kiekvieną dieną blokadoje atsidūrusiame Leningrade mirdavo apie 700 žmonių.

Leningrado apsiaustis, 1941-1942 (nuotr. SCANPIX)

Likusių gyvų tų laikų leningradiečių liko apie 90 tūkst. Prisiminimai apie patirtą siaubą jiems neduoda ramybės iki šiol. Jie vis dar renka trupinius nuo stalo ir neišmeta sugedusių produktų. Vaikystėje išgyventas bado košmaras paliko gilų įspaudą mąstyme.

Žiurkės-žmogėdros ir sriubas iš batų

1941-ųjų spalį Leningrado gyventojai pajuto produktų trūkumą, o lapkritį prasidėjo badas. Vokiečiai bombardavo viską aplink, todėl į miestą įvežti produktų faktiškai nebuvo galimybių.

Trimetė Irina Zimneva Leningrade gyveno su mama. Kuomet maisto pradėjo trukti, mergaitę perkėlė į „židinį“. Taip tais laikais vadino vaikų darželius. Ikimokyklines įstaigas tų laikų sąlygomis aprūpino pakenčiamai. Todėl vaikai galėjo tikėtis ne tik duonos kriaukšlio, tačiau ir košės lėkštės.

„Židiniuose“ disciplina buvo ne ką lengvesnė, nei kariuomenėje. Už bet kokį nepaklusnumą – griežtos bausmė. Vieną berniuką ištiko žiaurus likimas. „Išdykavo. Auklėtoja jį bausdama užrakino sandėlyje. Jis iš pradžių žliumbė, o vėliau pradėjo kraupiai klykti. Ji jo neišleido: sakė, kad tegul pasėdi ir pagalvoja. Kuomet durys buvo atidarytos, pamatė, kad vaiko veidas visas sudarkytas, o rankos – kruvinos. Žiurkės apgraužė“, – cituojama Irina Zimneva.

Leningrado apsiaustis, 1941-1942

Graužikų izoliuotame mieste priviso labai daug. Nesislėpdami šmirinėjo gatvėmis, grauždami ten gulinčius lavonus. Namines kates išnaikino patys badaujantys gyventojai. Todėl gaudyti žiurkių nebuvo kam. Kuomet blokada baigėsi, į miestą atvežė kelis kačių vagonus. Vienas pūkuotas padarėlis kainavo tiems laikams didžiulius pinigus – 500 rublių.

REKLAMA

Vidury šaltos ir ilgos žiemos Irina Zimneva ir jos mama visiškai išseko. Dienos racionas – nedidelis gabalėlis duonos ir vanduo. Net arbatos išsivirti nebuvo. Tuomet moteris nusprendė pamaitinti dukrą buljonu iš savo pačios batelių.

„Pamenu, ilgai ji juos virė. Kokias tris valandas. Oda išvirė į smulkius gabalėlius. Buljonas buvo drumstas. Skonio nepamenu. Mes jį kelias dienas valgėme“, – prisimena Irina.

Blokados dalyvė prisimena, kad vogdavo maistą iš arklių. Tuomet pastarieji buvo vienintele transporto priemone. Juos maitino geriau, negu žmones. Duodavo augalinio aliejaus išspaudas.

„Pamenu tuos gabalėlius. Kaip jie traškėjo tarp dantų. O skonis… Tuomet man atrodė, kad nieko skalsesnio nėra. Daug geriau už duoną, kuri buvo beveik beskonė“, – aiškino ji.

Arkliai mieste buvo aukso vertės. Leningrado gyventoja Galina Chmeleva prisimena visuotinį chaosą, kuomet vidury gatvės nugaišo arklys. Iš pažiūros padorūs žmonės gyvulį sudraskė į gabalus per kelias minutes.

„Iššoko iš aplinkinių namų. Su kirviais, pjūklais, peiliais. Kaip jie stumdė vienas kitą ir dorojo jį. Iki šiol akyse matau tą vaizdą“, – pasakojo Galina.

Leningrado apsiaustis, 1941-1942

Malkos ir mirties baimė

Blokadoje atsidūrusiame Leningrade trūko ne tik maisto, bet ir malkų. Centrinio šildymo tą žiemą taip ir neįjungė. Žmonės gyveno šaltuose butuose, dažnai ir su išdaužtais langais. Šildėsi nešiojamais pečiukais. Sustirę miestiečiai už ryšulėlį malkų galėjo atiduoti bet kokius brangius daiktus. Daugelis rinko brangų šilumos šaltinį subombarduotuose griuvėsiuose, taip rizikuodami savo gyvybe.

REKLAMA

„Mama prisimena, kad ji vaikščiojo po pastatų griuvėsius ieškodama ko nors medinio. Surasdavo parketo gabalus, nedideles baldų dalis, visa tai vėliau į pečių keliaudavo“, – prisimena blokadą išgyvenusi Irina Šelepina. Daugelyje namų buvo brangūs ir prašmatnūs ikirevoliuciniai baldai, retos knygos, paveikslai gražiuose rėmuose. Visa tai mesdavo į ugnį, kad mirtinai nesušaltų.

Mieste neveikė ne tik šildymas, bet ir kanalizacija. Žmonės gamtinius reikalus atlikdavo į puodą, o vėliau viską išpildavo kieme. Nuo šlykštaus kvapo gelbėjo tik žiema. Blokadą išgyvenusi Liudmila Zacharova prisimena, kad sausį daugelis nustojo gėdytis ir tuštinosi tiesiog gatvėse.

„Prisėsdavo žmogus stotelėje, padarydavo savo reikalus ir eina toliau. Niekas į tai ypatingo dėmesio ir nekreipdavo. Žmonės buvo pernelyg bejėgiai, kad eitų kažkur slėptis nuo svetimų akių“, – pasakojo ji.

Istorikai iki šiol laužo galvas: kodėl 1942-ųjų pavasarį mieste neprasidėjo epidemija. Lavonų kalnai ir tonos nešvarumų gatvėse turėjo prie to privesti. Kai kurie tai sieja su badu. Streso metu organizmas sugeba parodyti stebėtinus gebėjimus adaptuotis.

Bado baimė giliai įsišaknijo žmonių, išgyvenusių siaubingą izoliaciją, galvose. Į šiukšlyną išmesta duona juos varo iš proto. Blokados aukos valgo viską, kas guli lėkštėje, verčia taip pat elgtis ir vaikus. „Iki šiol surenku trupinius nuo stalo ir suvalgau. Gėda net pačiai prieš save. Negali išmesti sugedusios dešros. Man sūnus sako: „Tu ką, ji jau pelėsiais pasidengė, o man ranka nekyla“, – pasakojo I. Zimneva.

REKLAMA

Leningrado apsiaustis, 1941-1942

Mažieji kankiniai

„Visi žino apie blokados duoną, tačiau beveik visi kažkodėl galvoja, kad ją paprasčiausiai dalijo badaujantiems, kas atrodo kaip ir normalu, nes tuomet daugelis nebeturėjo kur dirbti. Iš tiesų, tai viskas buvo parduodama: be pinigų kortelės neveikė – kaip ir pinigai be kortelių. 1941-ųjų liepą duona kainavo apie 1 rublį 20 kapeikų, o 1942-ųjų sausį juodojoje rinkoje – 500 rublių. Karstų nebuvo, o laidojo už duoną. Vienas žmogus „Blokados knygos“ autoriams rašė apie savo buvusį bendraklasį Šurą Belorosovą. Manė, kad jo šeima išvyko, tačiau žiemą jis pasibeldė į duris – visas ištinęs nuo badavimo. Jį kažkuo pavalgydino, norėjo pasilikti pas save, tačiau jis atsisakė: rytoj turėjo ateiti jo mamos kūno. Atsisveikino, pasakė, kad po poros dienų mirs, ir išėjo. Štai tokie tie mažieji miesto kankiniai, kurie liko faktiškai neapverkti“, – pasakojo rašytoja.

Istorinę informaciją rinkę žmonės pripažino, kad rinkti medžiagą buvo itin sunku. Blokados dalyviai, pas kuriuos jie beldėsi į duris, iš pradžių net bijodavo prisiminti tai, kas įvyko. „Juk prisiminimai – tai taip pat darbas, skausmas, visa tai reikia įveikti“, – pasakojo vieno iš knygos sudarytojų, Danilo Granino dukra Marina Černyševa.

Leningrado apsiaustis, 1941-1942

Aukų buvo daugiau

Niurnbergo proceso metu buvo paskelbta, kad Leningrade apsiausties metu žuvo daugiau nei 630 tūkst. žmonių.

Istoriko Ivano Andrijenkos teigimu, aukų galėjo būti 900 tūkst. Oficialūs skaičiai buvo akivaizdžiai sumažinti, pažymi rašytoja Natalija Sokolovskaja ir pirminė, kad net maršalas G. Žukovas minėjo „milijoną žuvusiųjų“.

REKLAMA

N. Sokolovskaja daug domėjosi blokada, rengė spaudai Olgos Bergolc dienoraščius, tyrinėjo archyvuose blokados dalyvių dienoraščius. „Visuose juose kalbama apie tai, kaip mieste renkami lavonai – butuose, rūsiuose, palėpėse – šiuos niekur neapskaitytus kūnus vežė į kapines ir paprasčiausiai sumesdavo į duobes. Ir tai – tik dalis teisybės, apie kurią tylima, ir priverstinė tyla, melas, faktų slėpimas žmones kankino daugelį dešimtmečių“, – „Newsru“ cituojama O. Sokolovskaja.

Leningrado apsiaustis, 1941-1942

Blokados knyga

Blokados metinių proga Sankt Peterburge buvo pristatyta „Blokados knygos“ atsiradimo istorija. Ši ir lietuvių kalba išleista knyga parengta remiantis liudininkų prisiminimais apie gyvenimą blokados sąlygomis.


Rašyti komentarą...
E
Emigrantas
2019-09-22 12:31:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Džiugu, kad dar yra tokių, kurie drįsta tai rašyti. T.y. šiek tiek tiesos..
Atsakyti
0

X
X
2019-09-23 20:23:13
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tik kodėl galėjo pristatyti metalą ir kitas karui būtinas medžiagas? Juk karo pramonė tuomet veikė pilnu pajėgumu. Tik maistui buvo blokada. Žmogus rusams visuomet buvo nulis....
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų