REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Medikai pagaliau išdrįsta garsiau prabilti apie vis dar sunkiai iš Lietuvos ligoninių išgyvendinamą mobingą ir kito pobūdžio patiriamą psichologinį smurtą. Jaunieji medikai sako, kad šios dramblio dydžio problemos, deja, ne visada pastebimos ne tik iš išorės, bet ir pačių gydytojų. Tuo metu kreiptis pagalbos juos atbaido dar didesnio psichologinio spaudimo ar net karjeros sugriovimo baimė.

Medikai pagaliau išdrįsta garsiau prabilti apie vis dar sunkiai iš Lietuvos ligoninių išgyvendinamą mobingą ir kito pobūdžio patiriamą psichologinį smurtą. Jaunieji medikai sako, kad šios dramblio dydžio problemos, deja, ne visada pastebimos ne tik iš išorės, bet ir pačių gydytojų. Tuo metu kreiptis pagalbos juos atbaido dar didesnio psichologinio spaudimo ar net karjeros sugriovimo baimė.

REKLAMA

Kaip didžiulis skaudus pūlinys ši tema atsivėrė po pavasarį nutikusios nelaimės Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, nusižudžius jaunai gydytojai, kuri, kaip paaiškėjo jau po mirties, iš darbo buvo atleista neteisėtai. Manoma, kad ši istorija galėjusi būti mobingo, patirto gydymo įstaigoje, kulminacija.

Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Kristina Norvainytė konstatuoja – realybė tokia, kad vos peržengus medicinos universiteto slenkstį patenkama į patyčias ir psichologinį smurtą palaikančią aplinką.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip pasakoja ji, medikai, priklausomai nuo specialybės, susiduria tiek su psichologiniu, tiek fiziniu, tiek seksualiniu smurtu.

„Šiaip mes esame tiek įpratę prie tokių dalykų ir jei kažkam gal iš šono atrodo, kad tai labai baisu, mums tai yra kasdienybė“, – kalbėjo ji.

REKLAMA

Apie visa tai – portalo tv3.lt interviu.

Kokia šiuo metu situacija su mobingu, psichologine įtampa medikų bendruomenėje? Ar išties tinka pasakymas, kad Lietuvoje dirbti mediku vos ne tampa savižudybe?

Išties už to slypi labai skaudi tiesa ir dar skaudesni skaičiai. Ir jei taip visai susieti savižudybių temą su mobingo tema, tai Mykolo Romerio universitete yra vykdomas tyrimas, kurio tarpiniai rezultatai rodo, kad 33 proc. apklaustųjų šiuo metu susiduria su mobingu, 9 proc. patiria jį kasdien ir taip pat 16 proc. visų apklaustųjų turėjo suicidinių minčių. Be abejo, suicidines mintis gali sąlygoti labai daug veiksnių, bet šitas tyrimas kaip ir sufleruoja, kad tai gali būti susiję su medikų patiriamu psichologiniu smurtu. 

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, turime ir daugybę kitų problemų, dėl ko gali kilti tokių minčių, tai yra taip smarkiai pablogėti tavo psichoemocinė būklė – tai tiek dideli darbo krūviai, nereguliarios darbo valandos. Visa tai lydinti įtampa, stresas, didžiulė atsakomybė tiesiog dėl darbo specifikos, kai nuolat dirbti su žmogaus gyvybe, veda į didesnį perdegimą.

Taip pat labai didelis biurokratinis aparatas viešosiose įstaigose, būtent sveikatos sistemoje, kur labai daug spaudimo sulauki iš administracijos, kolegų ir pačių pacientų. Apie kovido įtaką net nekalbėsiu, savaime aišku, kad tai dar labiau pablogino situaciją. 

Kitas dalykas, kad ir patys medikai į šią sritį ateina jau būdami perfekcionistais, daug iš savęs reikalaujančiais. Ir kai tokį žmogų įmeti į sistemą, kuri yra labai rigidiška, kurioje matome ir tą patį psichologinį smurtą, biurokratinį aparatą, tai, natūralu, kad to pasekmė gali būti ir labai skaudžios netektis mūsų bendruomenėje, ką ir, deja, matome.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kodėl Lietuvai taip sunkiai sekasi išgyvendinti mobingą iš gydymo įstaigų?

Pirmiausia norisi pasakyti, kad neturime kalbėti vien apie mobingą. Tai dabar gal daug eskaluojama, bet taip yra nuvertinamas subtilesnis psichologinis smurtas, kuris nesiekia mobingo kriterijų, bet lygiai taip pat vargina ir sekina. Medikai patiria tiek psichologinį, tiek fizinį, tiek seksualinį smurtą priklausomai nuo savo padėtis, specialybės.

Kodėl situacija vis dar tokia? Kiek šaržuojant galima pasakyti, kad mobingo apraiškų stebima jau gyvūnų elgsenoje, tad tokie elgesio modeliai mums iš esmės nėra visiškai svetimi, tik klausimas, kiek mes tą sąmoningai kontroliuojame. Jei kalbame apie viešąjį sektorių, čia psichologinis smurtas, mobingas apskritai yra labiau paplitęs nei privačiose. 

REKLAMA

„Tikrai esame susilaukę net labai tiesioginių pareiškimų, kad kaip jaunieji gydytojai esame žemesnė kasta.“

Kalbant grynai apie medicinos sektorių, vienas dalykas, kad čia turime labai ryškius hierarchinius santykius. Taigi labai jaučiasi, kas yra vadovas, slaugytojos padėjėjas ar tas pats rezidentas. Tikrai esame susilaukę net labai tiesioginių pareiškimų, kad kaip jaunieji gydytojai esame žemesnė kasta. Tai tiesiog citata.

Viso to šaknų reikia ieškoti dar universitete?

Išties nuo pat studijų metų kuriama labai konkurencinga aplinka – nuolat esame skatinami konkuruoti vieni su kitais, kartais matau ir labai negražių pavyzdžių, kai nesidalinama informacija, trinami konspektai... Tad viskas prasideda nuo tokių mažų dalykų.

REKLAMA

Dar studijų metu susiduriama su galinga patyčių kultūra iš pačių dėstytojų. Tikrai yra labai daug šviesuolių, bet turime ir nemažai deguto medaus statinėje. Visa ta įtampa, atsakomybė kuria prielaidas psichologiniam smurtui atsirasti. 

Kas dar susiję su jaunaisiais medikais, mes esame jau savaime pažeidžiami ir tą pirmiausia nulemia mūsų teisinis statusas. Mes šiek tiek esame darbuotojai, šiek tiek – studentai, mus kaip ir pilnai kontroliuoja universitetai, galima net hiperbolizuojant pasakyti, kad esame nemokama darbo jėga. Taigi čia dar yra kitokių niuansų.

Galų gale, kalbant bendrai, mes neturime teisinių žinių, nemokame atpažinti psichologinio smurto, iki galo nesuprantame, kas yra tas mobingas. Dabar jau pradėjome apie tai diskutuoti, net Darbo kodekse tai nebuvo aiškiai apibrėžta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Labai daug medikų bendruomenėje yra nepasitikėjimo teisiniu aparatu, galima pasakyti, kad net matome teisinį neįgalumą, kai kreipiantis pagalbos nepavyksta nustatyti, apčiuopti mobingo ar psichologinio smurto. Tada darbuotojams ima atrodyti, kad vadovai yra neliečiami, kad sistema negalima pasitikėti. Ir viskas, ką gali duoti pagalbos kreipimasis, tai dar didesnį psichologinį smurtą ir spaudimą. Taigi didelis nepasitikėjimas ir baimė ir vėlgi tai yra puiki terpė psichologiniam smurtui vešėti.

Tai, ką minite, ir būtų tos priežastys, kodėl taip nutinka, kad garsiai prabilti apie įsisenėjusias problemas reikia sulaukti tokių tragedijų kaip Šiaulių ligoninėje? Medikai tiesiog nemato prasmės ir bijo pasiskųsti?

REKLAMA

Taip, yra didelė neviltis ir netikėjimas, kad gali būti pokytis. Ir tai, kad nėra daug gerųjų pavyzdžių, irgi prie to labai prisideda. Pavyzdžiui, štai buvo Respublikinės Panevėžio ligoninės atvejis, kai į teismą [po kreipimosi dėl neapmokėtų priedų nuo COVID-19] paduoti darbuotojai nepasidavė, ėjo iki teismo. Ir čia toks atvejis, kai laimėjus darbo komisijos ginčą tave paduoda į teismą tavo vadovas ir toliau byla eis dabar iki antros instancijos teismo ir, panašu, iki aukščiausiojo tesimo. Vadovas labai atkakliai nusiteikęs nepaleisti šios pirmosios pergalės. Tai labai tikėjomės, kad šis atvejis bus gerasis pavyzdys, kuris įkvėps žmones. Deja, mes jo neturime. Ir jų nelabai ir turime, kad būtų išviešinta, kad kreipęsis pagalbos žmogus ją gavo ir prasidėjo kažkokie sisteminiai pokyčiai.

REKLAMA

Minėjote, kad medikai susiduria ne tik su psichologiniu, bet ir fiziniu smurtu. Kaip tai pasireiškia?

Fizinio smurto atvejų pasitaiko tiek iš pacientų, ypač psichikos sveikatos srityje, kur dirbu ir aš, aišku, tai galbūt daro pobūdis toks, tiek ir iš kolegų. Tai gali būti tiek vadovas, tiek tame pačiame lygmenyje dirbantis kolega. Į jaunus gydytojus ir daiktai skrieja, ir kakta buvo praskelta, girdėjau atvejus Klaipėdoje, kai ant rankos buvo tyčia užpiltas karštas vanduo įstaigoje darbo metu. Taip pat operacijos metu į jauną gydytoją įrankiai skrieja, nes kažką gal ne taip padarė. Tai tų pavyzdžių labai daug. 

Bet lygiai taip pat šalia yra nemažai subtilaus smurto. Jei žiūrėtume į smurtą darbo vietoje, tai jis gali būti institucinis, kuris gali pasireikšti tuo, kad, pavyzdžiui, nėra sudarytos sąlygos kreiptis pagalbos, yra ignoruojami skundai, kurie ateina iki administracijos. Tai gali būti tiek iš tiesioginio vadovo, tiek prieš tiesioginį vadovą. Gali būti iš pacientų, bet taip pat ir prieš pacientus. Yra ir tokių atvejų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi psichologinio smurto apraiškos gydymo įstaigoje gali būti labai įvairios – nuo kažkokių subtilių apkalbėjimų  ar kaip tik ignoravimo iki tiesioginio rėkimo, šaukimo, žeminimo net prie pacientų, kolegų.

Pačiai teko patirti kažką tokio? Galbūt buvo kilę minčių, ar nevertėtų visko mesti?

Taip, esu rezidentūros metu susilaukusi necenzūrinių į save nukreiptų žodžių iš savo vadovų, esu buvusi išvadinta debile ar kvaile, dabar tiksliai neprisimenu, bet tai tikrai buvo labai neadekvatus kreipimasis. 

Šiaip mes esame tiek įpratę prie tokių dalykų ir jei kažkam gal iš šono atrodo, kad tai labai baisu, mums tai yra kasdienybė. Tad ir kai reikia sugalvoti konkretų pavyzdį, prisimeni ryškiausius, bet tai nereiškia, kad kiekvieną dieną nepasitaiko smulkių momentų, kurie arba tavęs tiesiog nebeveikia, nes išmokai juos ignoruoti, arba jų tiesiog nepriimi kaip kažko nenormalaus, nes tai tiek mums normalu.

REKLAMA

Galima sakyti, kad smurto ir patyčių kultūra gydymo įstaigose „paveldima“? 

Šiaip labai pykstu ant pasakymo, kad štai ateis nauja karta ir viskas automatiškai pasikeis. Labai norėčiau, kad taip būtų, bet yra labai lengva perimti tam tikrus elgesio modelius. Ir tikėtis, kad visi atsilaikys ir tos kultūros galbūt nesąmoningais neperims, yra naivu tikėtis. 

Reikia investuoti laiko į jaunus žmones, jiems rodyti kitokią kultūrą, suteikti vilties, kad jie gali kalbėti apie šias problemas sveikatos sektoriuje ir sulaukti pagalbos. Tikėtina, kad tai veiks kaip savotiška prevencija prieš tą modelį, kurį sistema taip bando visais būdais įdiegti. 

REKLAMA

Visada paprasta nubrėžti ribą, kur tam tikras vadovo ar kolegos elgesys jau turi mobingo ar psichologinio smurto apraiškų? 

Kai medikai pradėjo viešai kalbėti apie patiriamą smurtą, tai girdime iš valstybinės darbo inspekcijos, tikrai pranešimų iš medicinos sektoriaus smarkiai padaugėjo. Bet paaiškėjo, kad labai didelė jų dalis negali būti traktuojama kaip psichologinis smurtas, nes tai, pavyzdžiui, yra tiesiog prašymas atlikti savo pareigas. 

„Esu rezidentūros metu susilaukusi necenzūrinių į save nukreiptų žodžių iš savo vadovų, esu buvusi išvadinta debile ar kvaile.“

Ir ta riba, kur yra vadovavimas, o kur – jau mobingas, yra labai slidi. Dėl to ir buvo daug diskusijų dėl to apibrėžimo Darbo kodekse, kad būtų palikta kiek vietos interpretavimui, kad nebūtų per daug griežto apibrėžimo ir dėl to neatsirastų kažkokios teisinės spragos, kur būtų galima manipuliuoti sąvokomis. 

REKLAMA
REKLAMA

Deja, bet reikia labai daug dėmesio skirti bendruomenės edukacijai, kaip atskirti psichologinį smurtą, nes niekas medikų to nemokė. Aišku, visiškai suprantu ir vadovų poziciją, kad jie bijo būti apkaltinti galbūt kartais ir nepagrįstai. 

Ko reikia, kad sistema pasikeistų?

Manau, dalis situacijų galėtų būti išspręsta įstaigose turint stiprią žmogiškųjų resursų valdymo tarnybą, galbūt mediatoriaus paslaugas, kuris tiesiog padėtų išspręsti kažkokius kilusius konfliktus. Nes dažnai tie mobingo ar psichologinio smurto atvejai yra susiję su kažkokiais įsisenėjusiais ir deeskaluotais konfliktais, kurie gal prasidėjo nuo mažų nesutarimų ir tik augo. Tai pačios įstaigos viduje turėtų egzistuoti sistema. Ir kad darbuotojai jaustų, kad gali be kažkokių pasekmių sau kreiptis pagalbos.

Jaunųjų medikų iniciatyva – „Dramblys ligoninėje“ – kviečia nustoti pačius medikus tylėti apie šias problemas. Ar ministerija, kitos valstybinės institucijos mato tą dramblį? 

Iniciatyvų išties matome nemažai spręsti šiai problemai. Tikrai daugiau, nei buvo prieš dvejus metus, kai pradėjome apie tai kalbėti. Sakyčiau, kone visos pusės sutaria, kas turėtų būti padaryta ir jau kai kurie veiksmai pradedami įgyvendinti. 

Čia kalbame apie labai kompleksines priemones – pradedant tiek bendruomenės, tiek vadovų edukacija, jų rotacija, tiek smurto reagavimo tvarka įstaigose, lengvai prieinamas psichologinės pagalbos tinklas, darbo sąlygų reglamentavimo pokyčiai. 

REKLAMA

Taigi tas dramblys ligoninėje jau yra atpažįstamas pačių sprendimų priėmėjų ir pačių darbuotojų. Tik ką išties matome ir dėl ko tokią akciją sugalvojome – dar yra daug stigmos kreiptos pagalbos – ar tai būtų psichologinis smurtas, ar perdegimas, ar kitos priežastys. Tai visa yra tabu – bijoma tiek licenciją prarasti, tiek susigadinti karjerą.

Tikite, kad ši banga, pakilusi įvykus skaudiems atvejams, vėl pakilusi vėl nenuslūgs. Ar tikite, kad kažkas gali pasikeisti?

Yra labai gera Viktoro Hugo citata – „Nėra nieko galingesnio už idėją, kuriai atėjo laikas“. Tai, manau, kad šitai idėjai – gerinti mikroklimatą gydymo įstaigose – jau atėjo laikas. Mes jau pradedame suprasti, kad nuo to priklauso ne tik visos bendruomenės savijauta, bet ir tai, kaip gerai bus pasirūpinta mūsų pacientais. Neigti to vietos nebėra ir yra laikas veikti.

Dėkoju už pokalbį.

Inteligentai...
Tai ko norėti iš paprastų darbuotojų- statybininkų, vairuotojų, jei mūsų inteligentija, su keliais aukštaisiais šitaip elgiasi. Čia papraščiausiai "seniai" bijo konkurencijos... Kaip žema
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų